Noras padėti, atjausti silpnesnį lėmė, kad K. Vaičelio kelyje atsirado darbas su socialinės rizikos šeimomis ir jaunimu gatvėje. Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimo ritmą diktuoja skauto priesakai

Gyvenimo ritmą diktuoja skauto priesakai

Mintis tapti skautu 24-erių panevėžiečiui Kasparui Vaičeliui gimė susižavėjus mišku. Nors iš pradžių tokios veiklos jis net nelaikė rimtu užsiėmimu, ilgainiui ji padiktavo, ką rinktis.

Užbūrė miškas

Lietuvos skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“, o pošūkis – „Budėk!“ Kasparo širdyje vietos atrado jam tebūnant vienuolikos.

Jo sesuo 2006-aisiais kandidatavo į skautus ir su kitais vasarojo Vilktupio stovyklavietėje, Žaliojoje girioje. Kartu su mama sesės aplankyti nuvykęs Kasparas tą kartą negalėjo atplėšti akių nuo pamatyto vaizdo.

„Miškas kvepėjo po lietaus, o šviesdama saulė garino žemės drėgmę, vaikai lindo iš palapinių. Akimirksniu pasakiau mamai, kad noriu būti skautu, ir nuo tada pradėjau eiti link to, kur esu dabar“, – sako Simono Daukanto skautų vyčių draugovės draugininkės pavaduotojas, Lietuvos skautijos tarybos narys.

Pirmąjį skautų įžodį – savanorišką pasižadėjimą stengtis – K. Vaičelis davė praėjus vos pusmečiui nuo garsiai mamai išsakyto noro.

Skautų amžiaus grupių yra net kelios ir su kiekviena jų įžodžiai darosi vis rimtesni.

„Miškas kvepėjo po lietaus, o šviesdama saulė garino žemės drėgmę, vaikai lindo iš palapinių. Akimirksniu pasakiau mamai, kad noriu būti skautu, ir nuo tada pradėjau eiti link to, kur esu dabar.“

K. Vaičelis

6–10 metų vaikai vadinami vilkais ir jie pasižada prieš savo vadovus, draugus, Lietuvos Respublikos vėliavą, o jų šūkis – „Stenkis!“ 10–14 metų paaugliai jau yra skautai ir, gerbiant skautų kaklaraištį, jų šūkis – „Budėk!“, o 14–18 metų jaunimas priklauso patyrusių skautų kategorijai ir prisiima atsakomybę būti pavyzdžiu kitiems.

Keturiolikos sulaukęs K. Vaičelis duoti patyrusio skauto įžodį atsisakė – jį ištarė tik praėjus dar vieniems metams. Prisipažįsta galvojęs, kad tai gali būti paskutinis skauto kelio etapas.

Motyvacija sustiprėjo 2012-aisiais, kai Panevėžyje buvo įsteigtas Simono Daukanto skautų vyčių būrelis. Į jį susibūrė vyresni skautai – vyresnės seserys ir skautai vyčiai.

Kasparas sako supratęs norintis tęsti tai, ką pradėjęs, o netrukus tapo ir vienu iš vadovų, dirbančių su vaikais.

Vos prieš savaitę Panevėžio krašto skautai plušo Ramygalos miestelyje įgyvendindami projektą „Nuspalvink Lietuvą“ – neatlygintinai tvarkė sunkiai gyvenančių žmonių namus. Asmeninio albumo nuotr.

Kasdien po gerą darbą

Kartais apie skautus galima išgirsti įvairių pašmaikštavimų, esą jie – sausainius pardavinėjantys vaikai, renkantys ženklelius už atliktus gerus darbus, tačiau K. Vaičelis nesutinka su tokiomis kalbomis.

Anot pašnekovo, laikai keičiasi, ir žmones pasiekia vis daugiau informacijos apie Lietuvos skautijos veiklą.

„Tai yra organizacija, turinti kiek daugiau nei šimto metų ideologiją. Tikrai būna, kad kepame sausainius ir nešame juose seneliams, sugalvojame įvairių iniciatyvų. O ir miškuose tikrai dažnai lankomės, juk vienas iš mūsų priesakų yra „Skautas – gamtos draugas“, – pasakoja panevėžietis.

Skauto priesakų suskaičiuojama dešimt. Kasparui artimiausi, kuriuos jis sako visuomet pabrėžiantis ir savo vadovaujamiems vaikams, yra du: „Skautas – paklusnus tėvams ir vyresnybei“ bei „Skautas nestokoja vilties“.

„Manau, kad tai vaikus šiek drausmina. Jaunas žmogus turi turėti siekiamybę, žmogų, kuris jam būtų autoritetas“, – įsitikinęs K. Vaičelis.

Skautai įpareigoti ir kasdien padaryti bent po vieną nedidelį gerą darbą.

Vos prieš savaitę Panevėžio krašto skautai plušo Ramygalos miestelyje. Tai jau ketvirtą kartą įgyvendinamas projektas „Nuspalvink Lietuvą“, o šįsyk jie neatlygintinai tvarkė sunkiai gyvenančių žmonių namus.

Už nuoširdžią padėką ir šiltą šypseną vyresni skautai, bendradarbiaudami su tarptautine katalikiška organizacija „Caritas“, sutvarkė daugiabučio, kuriame gyvena trys šeimos, išorę.

„Esame socialiai atsakingi ir mums svarbus mūsų artimas“, – tvirtina Kasparas.

Pasak jo, gerą darbą darydamas žmogus gali įprasminti ir savo būtį, taip pat – perduoti žinią visuomenei, kad ir nedidelė kiekvieno pastanga yra tiesus kelias į geresnį rytojų.

Nors sakoma, kad apie gerus darbus nebūtina šaukti visam pasauliui, Kasparas skatina apie tai nenutylėti.

„Kuo daugiau visuomenės dėmesio – tuo daugiau žmonių įsitraukia“, – mano skautas.

Panevėžys – galimybių miestas

Nuo pat mažų dienų K. Vaičelis degė noru veikti, išbandyti save įvairiuose užsiėmimuose, tad ir jo noras įsitraukti į skautų organizaciją nieko nenustebino.

„Ne tik pedagogė mama, su kuria mus sieja labai šiltas ryšys, bet ir skautai padėjo man apsispręsti renkantis specialybę“, – svarsto šįmet socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje baigęs pašnekovas.

Noras padėti, atjausti silpnesnį lėmė, kad jo gyvenimo kelyje atsirado darbas su socialinės rizikos šeimomis bei jaunimu gatvėje.

Diplomuotas socialinis darbuotojas šypteli prisiminęs, kad vaikystėje svajojo būti ir policininku, ir Seimo pirmininku.

„Į šulinį nespjaunu, tačiau kol kas tikrai nenorėčiau“, – juokiasi Kasparas.

Vyresnėse klasėse K. Vaičelis susidomėjo istorija ir socialiniu darbu. Pastarąjį įrašęs pirmąjį, iš karto ir įstojo jį studijuoti.

„Norėjau pasilikti Panevėžyje. Tikiu šio miesto ateitimi, jaunimu. Manau, kad čia yra galimybių miestas, nes turime labai daug neišnaudotų sektorių tiek socialinėje sferoje, tiek darbe su jaunimu“, – pažymi skautas.

Savanorystė padovanojo draugų

Baigęs pirmą kursą, K. Vaičelis nusprendė sustabdyti studijas ir devyniems mėnesiams išvyko savanoriauti į Ispaniją. Ten dirbo su sutrikusio intelekto asmenimis – ir vaikais, ir suaugusiaisiais.

Jaunas vyras pasakoja, kad rengtis tokiai išvykai neprireikė – patirties jis jau buvo įgijęs dar pirmame studijų kurse, kai pradėjo savanoriauti Jaunuolių dienos centre Kranto gatvėje – padėjo sutrikusio intelekto jaunimui.

„Žinojau, kur važiuoju. Daugiausia baimės buvo ne dėl žmonių, bet dėl kalbos – ispanai visiškai nekalba angliškai“, – sako Kasparas.

Vos nuvykęs studentas ėmė mokytis ispanų kalbos. Sako, būtų ir kur kas geriau pramokęs, bet situaciją apsunkino tai, jog neįgalieji tarpusavyje kalbėjosi ne ispaniškai, o kataloniškai.

Beveik metus svečioje šalyje praleidęs panevėžietis tėvynės ilgesio nespėjo patirti – turėjo tiek užsiėmimų, kad tiesiog nebuvo kada net galvoti apie namus.

Nors pagal savanorystės sutartį, jeigu buvo dirbama šeštadieniais, pirmadieniai privalėdavo būti laisvi, Kasparas niekada nesakydavo „ne“.

K. Vaičelis įsitikinęs, kad Panevėžys – įvairių galimybių miestas, o skautų veikla ne tik privalumas daryti gerus darbus, bet ir nauji draugai bei iššūkiai.

„Rašydavau kuratorei, kad noriu dirbti, laisvalaikio man nereikia“, – šypteli K. Vaičelis.

Kartu su dar keliais savanoriais jis mielai prisiimdavo kur kas daugiau atsakomybių nei kiti – nesinorėjo būti tokiais, kurie tik bando prastumti laiką įsikniaubę į telefonus.

„Visuomet eidavau pasivaikščioti su vienu negalinčiu nusėdėti vietoje neįgaliuoju. Jis į mane reaguodavo geriau nei į kai kuriuos darbuotojus. Ir dabar jis atsimena mano vardą, klausia, ar turiu merginą“, – pasakoja Kasparas.

Iš septynių šalių atvykusiems savanoriams teko susidurti su netikėtumais, suvaldyti krizinius momentus, suktis iš padėties, kai dėl kalbos barjero kildavo neįprastų situacijų.

Nuo savanorystės pabaigos praėjo jau daugiau nei dveji metai, tačiau ir dabar, kai šventė gimtadienį, K. Vaičelis sako sulaukęs netikėto sveikinimo. Vieno neįgalaus vaiko mama atsiuntė nuotrauką, kurioje jiedu užfiksuoti.

Būtent užsimezgusį ryšį, atsiradusias artimas pažintis panevėžietis įvardija kaip didžiausią privalumą, kurį gavo pasirinkęs savanorišką praktiką.

„Neseniai vėl buvau Ispanijoje aplankyti draugų, bet akimirka, kai suvoki, kad galbūt kai kurių iš tų žmonių daugiau nepamatysi, yra labai sunki“, – prisipažįsta pagal skautų šūkį „Dievui, Tėvynei, artimui!“ gyvenantis Kasparas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų