-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gėlės ir šilti žodžiai šį sekmadienį teks mamoms.
Meilės šaltiniu besidalinančias ne tik su savo biologiniais, bet ir globojamais vaikais mamas tradiciškai pasveikino ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tarp būrio jo apdovanotųjų – ir panevėžietė Neringa Kunickienė, šešių vaikų mama, bei Panevėžio rajone gyvenanti Rasma Buzienė, užauginusi ne tik keturis savo vaikus, bet ir atvėrusi širdį be tėvų likusiems dar septyniems.
Tokio įvertinimo sulaukusios mamos sako: ne užgyventi turtai, karjera, statusas, o besisukantis gyvybės ratas yra jų gyvenimo pamatas.
Panevėžio rajone, Stipruolių kaime gyvenančios Rasmos ir Virgilijaus Buzų šeimos namuose beveik niekada nenutyla vaikų klegesys.
Nors poros keturi biologiniai vaikai – du sūnūs ir dvi dukros jau sukūrę šeimas, sutuoktiniai augina šešis globojamus vaikus. Vienas globotinis, sulaukęs pilnametystės, taip pat jau išėjęs gyventi savarankiškai.
R. Buzienė svarsto: jausmas, kad savo namų šiluma galėtų pasidalyti ir su našlaičiais, ją lydėjo nuolat.
„Visuomet įvairiose paramos akcijose aukodavome vaikams. Kai į tave žvelgia mėlynos mažos akutės, negali likti abejingas. Tačiau pinigėlių pervedimas – tik varnelė sąžinei nuraminti. Vaikams reikia ne pinigų, o mylinčių tėvų. Pasiėmus globoti bent vieną, padarytum gerokai prasmingesnį darbą“, – sako R. Buzienė.
Kai šeima Stipruolių kaime įsigijo šimtametę, bet labai erdvią sodybą, pagalvojo: o kodėl gi negalėtų joje krykštauti dar vienas vaikas.
Vyresnieji du poros vaikai jau buvo pakėlę sparnus iš tėvų namų, o kiti du mokėsi vyresnėse klasėse ir buvo tik laiko klausimas, kada ir jie paliks šeimos lizdą.
Buzai, nuvykę pas vaikų teisių specialistus, parašė prašymą globoti mažą berniuką. Pasak Rasmos, kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jam adaptuotis naujoje šeimoje.
„Girdėjome, kad norint tapti globėjais reikės įveikti netrumpą kelią, dalyvauti mokymuose, kursuose, tad buvome nusiteikę, kad per tą laiką susiremontuosime namus, pasiruošime naujo šeimos nario atėjimui. Bet išėjo taip, kad po dviejų savaičių sulaukėme skambučio – jūs norėjote berniuko, bet šiuo metu yra dvi mergytės, kurioms labai reikia namų. Vyras dar siūlė palaukti, bet pasakiau, kad čia ne parduotuvė: jeigu tiems vaikučiams reikia pagalbos, turime suteikti. Vaikų teisių specialistai taip pat ramino, kad vaikams nereikia rūmų, jiems reikia mylinčios šeimos“, – kaip šeimoje atsirado pirmosios globotinės sesutės, pasakoja R. Buzienė.
Rasmos ir Virgilijaus šeima nėra tradicinė. Senojo baltų tikėjimo puoselėtojai be galo daug keliauja, stovyklauja, dalyvauja įvairiose kultūrinėse veiklose. Toks gyvenimo būdas yra savotiška terapija sužeistų sielų vaikams. R. Buzienės asmeninio archyvo nuotrauka
Po trejų metų Buzai vėl sulaukė skambučio – kadaise jie norėję berniuko, toks ir atsirado. Specialistė lyg tarp kito užsiminė, kad jis turi neįgalų broliuką, bet jo galintys neimti.
Pokalbį nugirdusios globojamos sesutės pasibaisėjo, kaip galima išskirti broliukus!
Taip iš Linkaučių globos namų atkeliavo du broliukai.
Pasak Rasmos, neįgalus šešiametis net nekalbėjo, sirgo įvairiausiomis ligomis. Tačiau apsuptas meilės ir suteikus reikiamų specialistų pagalbą, vaikas išsiskleidė kaip pavasarį pumpuras.
„Nėra gerai auginti daug tokių vaikų, nes kiekvienam jų reikia ypatingo dėmesio ir specialistų pagalbos. Jei vieną veži pas gydytojus ar psichologus, tą dieną kiti lieka nuskriausti, nes fiziškai negali tiek kiekvienam duoti dėmesio. Širdis visus apglėbia, bet laiko ir rankų pritrūksta“, – kalbėjo daugiavaikė mama.
Visgi jos gera širdis negalėjo pasakyti ne, kai teisėsauga iš žinomos globėjų šeimos paėmė vaikus.
Du broliukai ir sesutė buvo kilę iš Stipruolių kaimo, tad Buzų paprašyta globoti ir šiuos vaikučius. Vyresnysis, jau sulaukęs pilnametystės, persikėlė gyventi pas tame pačiame kaime gyvenantį dėdę, o mažieji vis dar auga globėjų šeimoje.
Pasak Rasmos, šie vaikai net du kartus išgyveno didžiulę netektį – praradę tėvų meilę, galiausiai buvo paimti ir iš globėjų, kuriuos laikė savo tikraisiais tėvais. Po tokio sukrėtimo vaikams be galo sunku kabintis į gyvenimą.
„Šiems vaikams sunku, iš ilgesio jie tiesiog vysta. Mes esame tik žmonės, kurie jiems padės užaugti, savo tėvais jie laiko ankstesnius globėjus. Padalyti savo dėmesį ir meilę, kai jo reikia visiems, labai sunku, tad pirmiausia ją duodame tam, kam tuo momentu sunkiausia“, – atvirauja R. Buzienė.
Rasmos ir Virgilijaus Buzų šeima nėra tipinė.
Senojo baltų tikėjimo puoselėtojai itin daug keliauja, stovyklauja, dalyvauja įvairiose kultūrinėse veiklose.
Toks gyvenimo būdas yra savotiška terapija sužeistų sielų vaikams.
Pasak Rasmos, į užsiėmimus įsitraukia visa šeima – visi groja dūdomis Miežiškių kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestre, vaidina teatro studijos vaikų ir jaunimo teatro būrelio spektakliuose, aktyviai dalyvauja Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio veiklose.
Tiesa, sudominti globotinius nėra taip paprasta. Kaip pažymi globėja, tokie vaikai iš pradžių nenori nieko, jiems niekas neįdomu, tačiau po truputį abejingumo sienos traukiasi.
„Kaime turime labai šaunių kultūros darbuotojų, jeigu ne jie, būtų sunkiau. Kai vaikai turi mėgstamos veiklos, jie auga kaip asmenybės, o ir blogoms mintims lieka mažiau laiko. Dar ne taip seniai nemokėjome groti ir nepažinome natų, o dabar su didžiausiu malonumu visa šeima muzikuojame“, – džiaugiasi R. Buzienė.
Šeima mėgsta leistis į žygius. Dar tuomet, kai jų namuose augo tik biologiniai vaikai, Buzai rengdavo įvairias orientavimosi varžybas, vaidinimus, žygius, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus iš sunkiau gyvenančių šeimų, tuos, kurie nėra patyrę, ką reiškia nakvoti palapinėje prie laužo. Taip juos supažindindavo su mūsų krašto istorija, partizaniniu judėjimu.
„Juokaujame, kad mums tikriausiai keturių vaikų buvo per mažai, kad galėtume gyventi įdomiau“, – šypsosi R. Buzienė.
Rasma įsitikinusi: šeima yra visa ko stiprybės šaknys.
Pačios močiutė turėjo šešias dukras ir šešis sūnus ir visi užaugo puikiais žmonėmis.
Tą giminės stiprybę jaučianti iki dabar.
Nors namai visuomet pilni šurmulio, kitaip Buzai gyventi negalėtų. Kai parvyksta ir vyresnėliai su antrosiomis pusėmis, visos kertelės tarsi užsipildo vidine ramybe.
Nors Rasma ekonomikos studijas baigė raudonu diplomu Kauno politechnikos institute ir turėjo puikias karjeros galimybes, visiškai nesigaili, kad gyvenimas ją pakreipęs kita linkme.
Pasak R. Buzienės, būti mama – daug prasmingesnis, nors ir sunkesnis darbas.
„Mano darbas tęsiasi 24 valandas per parą, o kiti mano bendraamžiai vakarais ramiai skaito knygas. Gyvenu vaikų gyvenimą, bet jaučiu didžiulį malonumą ir pilnatvę. Daug moterų tikrai galėtų savo motinišką meilę skirti tokiems vaikams, ir tos šilumos gautų atgal su kaupu“, – mano R. Buzienė.
Iš prezidento G. Nausėdos rankų apdovanojimas už motinystę įteiktas ir panevėžietei Neringai Kunickienei.
Nors, anot jos, toks įvertinimas glosto širdį, tačiau negali pakeisti to nuostabaus jausmo, kai aplink kaklą apsiveja mažos rankytės ir apipila bučinukais.
Gyvenimas taip lėmė, kad Neringai neteko patirti, ką reiškia po širdimi nešioti naują gyvybę, tačiau ji yra net šešių nuostabių vaikų mama ir jau keturių anūkų močiutė.
Dvi vyresniosios dukros jau sukūrusios savo šeimas, o namuose dar auga keturi globojami vaikai.
Nors pati Neringa buvo vienturtė, tačiau jos motinystės jausmas be galo stiprus.
Nuo mažens kieme rūpindavosi kaimynų atžalomis ir visuomet svajojusi turėti bent tris vaikus. Likimas šią svajonę padvigubino. Tiesa, kitaip, nei pati planavo.
Kaip pasakojo Neringa, pirmasis jos sutuoktinis negalėjo turėti vaikų, tad ji, būdama vos 23-ejų, sumaniusi pasiimti globoti našlaitę.
„Be galo mylėjau vaikus, tad niekam nieko nesakiusi pasiėmiau globoti mažą mergytę. Iš pradžių pasiimdavau tik atostogoms ir savaitgaliais, bet netrukus ji liko visam laikui“, – savo motinystės pradžią prisimena N. Kunickienė.
Gal ji ir būtų buvusi tik vienos mažylės mama, tačiau praėjus metams iš Obelių vaikų globos namų sulaukė skambučio, kad jos dukrytė turi vyresnę sesę ir brolį. Moteris šiuos vaikus taip pat pasiėmė vasaros atostogoms.
Kai atėjo metas šiems grįžti į globos namus, vyresnioji sesuo, tuomet jau paauglė, pareiškė, kad jei reikės palikti globėjos namus, ji pabėgsianti. N. Kunickienei neliko nieko kito, kaip tapti dviejų sesučių mama.
„Nors buvo pati paauglystė, tačiau niekada neturėjau bėdų. Abi mano vyresniosios mergaitės labai geros. Dabar jau suaugusios ir abi tapo medikėmis – viena dirba Greitosios pagalbos stotyje, o kita – Dienos chirurgijos centre“, – dukromis didžiuojasi Neringa.
N. Kunickienei neteko patirti, ką reiškia po savo širdimi nešioti naują gyvybę, tačiau ji yra net šešių nuostabių vaikų mama ir jau keturių anūkų močiutė. P. Židonio nuotrauka
Kai vyriausioji sukūrė šeimą ir paliko namus, N. Kunickienė ėmė justi tuštumą. Tuomet Neringa nusprendė globoti dar vieną mergaitę. Jos mama atsisakė dar ligoninėje. Anksčiau laiko gimusi mažylė turėjo negalią, kuri išryškėjo tik mergaitei augant globėjų namuose. Tarsi būtų maža iššūkių, likimas pamėtėjo naujų išbandymų – mirus Neringos vyrui, ji liko našle, o mergaitės neteko tėvo.
„Daug kas mane įkalbinėjo mergaitę grąžinti į valdiškus namus, nes vienai auginti dvi dukras, iš kurių viena neįgali, bus per sunku. Negalėjau taip traumuoti vaiko, gyvenime ji jau kartą prarado mamą, negalėjau leisti, kad tai nutiktų ir antrą sykį“, – sako panevėžietė.
Mergaitė dėl savo negalios negalėtų gyventi savarankiškai, bet mama pasiryžusi ja rūpintis tiek, kiek reikės. Anot Neringos, nors dukra nepažįsta laikrodžio, bet yra be galo talentinga menininkė, kurios darbai puošia ne vieno namus.
Likimas taip lėmė, kad Neringa sutiko Irmantą. Jis ne tik nepabūgo gyvenimo susieti su trijų vaikų mama, bet ir pritarė jos norui, kad šeimoje krykštautų dar daugiau vaikų.
Taip Neringos ir Irmanto šeimoje atsirado tuomet ketverių sesutė su dvimečiu broliuku.
„Po poros mėnesių ir vėl sulaukiau skambučio – turime vos keturių mėnesių mergytę, nėra kas ja pasirūpintų. Sakau, nejuokaukite, juk namuose jau du mažiukai! Prikalbėjo tik atvažiuoti ir aplankyti, bet kaip galima nepamilti tokio mažo kūdikėlio. Abu su vyru ištežome pamatę. Dabar mūsų mažylei – jau penkeri“, – šypsosi daugiavaikė mama.
Apie tokią gausią šeimą jaunystėje Neringa nė nepagalvojusi, tačiau dabar kitaip ir negalėtų.
Jei tik kuris vaikas užauga ir išskrenda iš gimtųjų namų, mamos širdyje atsiveria tuštuma. Visa laimė, kad abi vyresniosios dukros gyvena netoli ir gana dažnai aplanko tėvus, namuose dažni svečiai ir anūkai.
„Būna, kad anyta ir vyresniosios dukros išleidžia mus su vyru pabūti tik dviese, bet ilgai ištverti negaliu – čiumpu telefoną ir puolu skambinti, kaip tie mano vaikai. Be galo esu prisirišusi ir jeigu tik jų nėra šalia, atrodo, kažko trūksta“, – pasakojo N. Kunickienė.
Šeimai patinka kartu keliauti.
Paprastai rugpjūtį, kai baigiasi daržovių auginimo sezonas šeimos ūkyje, jie kemperiu leidžiasi po Europą ir aplanko kokias 6–8 šalis.
Sakoma, kad kelionės – puikus būdas išbandyti santykius. Nors keliauti su būriu vaikų nelengva, Neringa tvirtina jokio sunkumo nejaučianti. Visais atvejais svarbiausia kalbėtis su vaikais ir nieko nuo jų neslėpti.
„Svarbiausia rasti kelią į vaiko širdį. Mano patirtis sako, kad meilė įveikia visus sunkumus. Vaikai suteikia gyvenimui pilnatvės, jeigu jų nebūtų, atsivertų didžiulė tuštuma. Nežinau, ką reikės daryti, kai visi suaugs ir namai ištuštės“, – svarsto N. Kunickienė.
Komentarai
-
- Asta
- 09:02 2023.05.08
Rodyti visus komentarus (1)Darija mazyte dukryte as ja labai myliu ir mylesiu visada nes man ir paciai skaudu ira kai negaliu apkabinti pabuciuoti i skruostus pasakyti kad myliu labai pabendrauti noriu pazaisti kartu nes ir man ira skaudu labai kad kad negaliu matyti savo dukrytes