Gyvenimo pilnatvę atrado kaime

Gyvenimo pilnatvę atrado kaime

Kvaili laimės ieško, gudrūs laimę kala – taip apie savo pasirinkimą palikti sostinę ir pelningus programuotojų darbus sako Viburių kaimo vienkiemyje gyvenimą kuriantys Martynas ir Aušra Šalkauskai.

Sudėtingą skaičių pasaulį ir didmiesčio šurmulį jie iškeitė į gamtos prieglobstį ir kiek netradicinę, bet širdžiai mielą veiklą. Martynas ėmėsi jaukintis senuosius amatus – kalvystę, o Aušra – fotografiją.

Pabėgo iš sostinės

Į kaimą iš didmiesčio grįžtantys gyventi jauni žmonės – unikalus fenomenas. Bendraamžiai 27-erių Martynas ir Aušra Šalkauskai – netipinė pora. Abu baigė prestižinėmis laikomas programavimo studijas Vilniaus universitete, turėjo visas galimybes kilti karjeros laiptais ir uždirbti solidžius atlyginimus. Tačiau kaip susitarę abu tvirtina, kad jų laimė nematuojama pinigais. Atvirkščiai, tikroji laimė ir gyvenimo pilnatvė – daryti tai, kas teikia džiaugsmą. Ne veltui sakoma, kai randi mėgstamą darbą, dirbti nebereikia.

Pasak Martyno, kaip ir daugelis jaunuolių, baigęs mokyklą pirmiausia galvojo ne apie tai, ką norėtų gyvenime veikti, o ar pasirinkta profesija užtikrins sotų rytojų. Pasirinkti programavimo studijas skatino ir tėvai.

„Rinkausi todėl, kad buvo žadamos geros karjeros perspektyvos, viliojantis darbo užmokestis. Programavimas buvo „ant bangos“, – pasakoja M. Šalkauskas.

Vaikino teigimu, studijos išties buvo įdomios ir vertingos, nors ir nelengvos. Kad programavimas – sunkiai įkandamas riešutėlis, rodo ir tai, kad tik maždaug pusė visų įstojusiųjų baigė studijas. Visus ketverius metus atsidavęs tik mokslams, Martynas nesunkiai rado darbą, tačiau džiaugsmo jis neteikė.

„Supratau, kad nebūsiu geriausias, galbūt vidutiniokas, bet toks būti nenorėjau. Programuotojo darbas nėra lengvas, galva nuolat perkaitusi, kaip sakau, „su antsvoriu“, nuolat jautiesi pervargęs. Supratau, kad turiu ieškoti kito darbo, be streso, nors ir tuštesne pinigine“, – pripažįsta jaunas vyras.

O ir sostinės gyvenimas jo nežavėjo. Anot M. Šalkausko, žmonių minios, milžiniškos spūstys Vilniaus gatvėse, nesibaigiantis šurmulys ir erzelynė išsunkdavo taip, kad nieko nebesinorėdavo. Dar ir dabar prisiminęs, kaip kone pusę dienos tekdavo praleisti troleibusuose, Martynas nusipurto.

„Dar pusmetį svarstėme, dėliojomės pliusus ir minusus, bet galiausiai nusprendėme, kad sostinės mums nepavyks prisijaukinti. Pabėgti iš Vilniaus buvo pats geriausias sprendimas“, – atvirauja Panevėžio rajone, Viburių kaime vienkiemio šeimininkas.

Martynas ir Aušra Šalkauskai nė dienos nesigailėjo sostinės šurmulį iškeitę į vienkiemio ramybę, kur be jokio streso gali užsiimti mėgstama veikla. P. ŽIDONIO nuotr.

Martynas ir Aušra Šalkauskai nė dienos nesigailėjo sostinės šurmulį iškeitę į vienkiemio ramybę, kur be jokio streso gali užsiimti mėgstama veikla. P. ŽIDONIO nuotr.

Ramybės oazė

Kur pasislėpti nuo sostinės šurmulio, Šalkauskai ilgai nesvarstė. Martyno tėvai jaunai porai pasiūlė keltis į Panevėžio rajone, Viburių kaime esančią atokią sodybą. Anot jauno vyro, šią sodybą tėvai turėjo įsigiję jau seniai, bet joje niekad negyveno – atvažiuodavo tik sutvarkyti aplinkos. Nuolatinių šeimininkų neturėjusi sodyba po truputį nyko – jai verkiant reikėjo darbščių rankų. Martynas šypsosi, kad reikia dviejų dienų vien žolei visoje sodyboje nupjauti. Sutuoktiniai jokio ūkio neturi, tik keletą žąsų, kurias paliko Martyno tėvai, ir nedidelę rainiukę, užklydusią į Šalkauskų namus.

„Niekada nesigailėjau, kad atsikėlėme čia. Šiais laikais atstumai ne kliūtis – kelios minutės automobiliu ir jau mieste. Bet miestas manęs niekada netraukė. Nuvažiuoji, pavargsti ir išsekęs grįžti vėl arčiau gamtos. Gyvenimas kaime turi privalumų – ne tik mažiau reikia pragyvenimui, bet ir poreikiai kitokie. Kaimas žmogui yra labiau prigimtinis dalykas nei miestas“, – įsitikinęs M. Šalkauskas.

Jis šypsosi, kad ir žmonos nereikėjo įkalbinėti keltis į kaimą. Martynas augo Smilgiuose, o Aušra – Ūliūnuose, tad abiem kaimas niekada nebuvo svetimas, nors gyvenimas vienkiemyje turi išskirtinio žavesio. Beje, pora praėjusiais metais ir vestuves brangiausių žmonių apsuptyje atšoko savo išpuoselėtoje etnografinėje sodyboje.

„Sako, kad kaime nėra veiklos, kultūros, bet ir gyvenantieji mieste ne visada nueina į tą patį teatrą ar koncertą. Bet kada galime nuvažiuoti į miestą, bet mūsų jis netraukia, mums patinka ramybė. Tuo mes labai panašūs su vyru. O gal supanašėjome būdami kartu“, – šypsosi Martyno mūza žmona Aušra.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Mokėsi šiuolaikiškai

Dar studijų metais kiekvieną vasarą M. Šalkauskas skubėdavo į sodybą – savo rankomis ją rekonstruoja. Pradėjęs dirbti su medžiu, vyras netikėtai atrado ir kitą aistrą. Internete pamatęs, kaip dirba senojo amato meistrai, ir pats susižavėjo kalvyste.

„Ko tik negalima rasti internete! Pamatęs, kaip dirba kiti kalviai, ką galima padaryti iš metalo, pats užsidegiau“, – šypsosi Martynas.

Kalvystė – amatas, kurio nemokoma nė viename universitete ar profesinėje mokykloje. Pasak M. Šalkausko, viena iš galimybių perprasti šį amatą – prašytis padirbėti meistreliu pas kokį patyrusį kalvį, tačiau jam nepavyko rasti tokio, kuriam reikėtų pameistrio pagalbos. Tad nusprendė pats išmokti.

„Internete praleidau labai daug laiko mokydamasis visų kalvystės paslapčių. Žinoma, ne iš pirmo ir ne iš antro karto pavyko. Iš pradžių praktiškai visi darbai iškeliaudavo giminėms, draugams kaip dovanos, bet su patirtimi atsirado ir gaminių prekybai. Gal ir gerai, kad pasirinkau ilgesnį kelią ir mokiausi savarankiškai, bet atradau savo stilių ir braižą, o ne perėmiau iš mokytojo“, – atviravo senųjų amatų atstovas.

„Gyvenimas kaime turi privalumų – ne tik mažiau reikia pragyvenimui, bet ir poreikiai kitokie. Kaimas žmogui yra labiau prigimtinis dalykas nei miestas.“

M. Šalkauskas

Kalvystė – amatas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir didelio kūrybiškumo. Kalvis turi turėti polinkį menui. O menas Martynui niekada nebuvo svetimas. Jis baigęs muzikos ir dailės mokyklas, domėjosi aviamodeliavimu, dalyvavo Europos ir pasaulio aviamodeliavimo čempionatuose.

„Visada buvau krapštukas, tad ir dabar stengiuosi apgalvoti kiekvieną smulkmeną, tobulai užbaigti kiekvieną gaminio detalę. Nemėgstu daryti bet kaip“, – sako M. Šalkauskas.

Nors nemažai kalvių, pasilengvindami sau darbą, naudoja suvirinimo aparatus, jis pats dirba tik senuoju tradiciniu būdu. Pagrindinis jo darbo įrankis – pneumatinis kūjis, o ant priekalo atlieka lankstymo darbus, kurie nereikalauja daug jėgos. Pats susimeistravo žaizdrą, iš santaupų įsigijo visus reikalingus įrankius. Martynas kuria beveik visus gaminius – nuo išskirtinių papuošalų iki laiptų ar tvorų. Dabar bando gaminti produktų liniją, kad kiekvieną kartą nereikėtų daryti individualių užsakymų. Mat vienetiniai darbai – ne tik brangu, bet ir labai ilgai užtrunka.

„Vien kiek trunka pasidaryti įrankius, kurių vėliau nebetenka panaudoti. Man labai svarbu, kad viskas būtų užbaigta kompoziciškai“, – sako M. Šalkauskas.

Senojo amato atstovas neslepia, kad reikėjo nueiti nemažą kelią, kol atrado savo sėkmės formulę. P. ŽIDONIO nuotr.

Senojo amato atstovas neslepia, kad reikėjo nueiti nemažą kelią, kol atrado savo sėkmės formulę. P. ŽIDONIO nuotr.

Padėjo atrasti vienas kitą

Jaunojo kalvio kurti darbai ilgai neužsibūna – juos išgraibsto tiesiai iš namų. Martynas atvirauja, kad nors panašių gaminių iš Kinijos galima įsigyti už dešimt kartų mažesnę kainą, lietuviai vis labiau vertina tai, kas amžina ir sukurta rankomis būtent jiems.

Kartu su žmona sukurtas puslapis internete kiekvienam dirbiniui padeda atrasti savo pirkėją. Ir tai jau tampa šeimos verslu – Martynas gamina, o žmona jo kūrinius fotografuoja, rūpinasi reklama ir sklaida. Kol kas tai vienintelis jų pajamų šaltinis. Ir nors atlygis dar gana kuklus, palyginti su tuo, kiek galėtų užsidirbti programuodami, tačiau tai yra veikla, teikianti malonumą.

„Reikia nueiti nemažą kelią, kol atrandi savo sėkmės formulę. Kalvystę jau perpratau, dabar dar reikia verslo subtilybių išmokti“, – šypsosi senojo amato atstovas.

Jis džiaugiasi, kad ir žmona Aušra save gali realizuoti per mėgstamą veiklą – fotografiją. Nors pati A. Šalkauskienė kuklinasi, kad fotografija jai labiau hobis, jos darbai kalba ką kita.

Technologijų amžiuje yra visos galimybės dirbti programavimo darbus iš bet kurio pasaulio kampelio, tačiau sutuoktiniai tvirtina, kad bent kol kas prie šios profesijos negrįš. Aušra svarsto, kad galbūt likimas juodu su vyru atvedė į programavimą tik tam, kad ten atrastų vienas kitą.

„Galima dirbti ir internetu, bet programavimas – ne tai, kas teiktų džiaugsmą. Studijos tikrai buvo įdomios, vertingos įgytomis žiniomis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie dirba šį darbą, nors jis neteikia jokio malonumo. Vieni taip daro dėl finansinių sumetimų, kiti dėl to, kad dar neatrado savęs. Bet mes pasirinkome kitaip. Didžiausias studijų privalumas – kad atradome vienas kitą“, – šypsosi A. Šalkauskienė.

Anot jos, jeigu jau kartu su vyru išdrįso mesti daugelio svajone laikomus programuotojų darbus ir persikelti gyventi į vienkiemį, jokios permainos jiems nebaisios.

„Dažnai jauni žmonės galvoja, kad dėl geresnio atlyginimo ir karjeros perspektyvų geriau pakentėti, bet mūsų požiūris kiek kitoks – jau geriau mažiau pinigų, bet daugiau laimės. O ją rasti galime tik čia, arčiau gamtos. Kita vertus, dabar toks metas, kai galime drąsiai rizikuoti ir daryti, kas atrodo mums geriausia. Kai atsiras vaikų, daryti tokius drąsius sprendimus bus sunkiau“, – įsitikinusi A. Šalkauskienė.

Komentarai

  • Puikus pasirinkimas, įkvepianti istorija 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų