Anot L. Dulevičienės, džiaugsmo, kai mamos kaklą apsiveja mažos švelnios vaiko rankutės, tikriausiai niekas negali pakeisti. Lygiai taip pat sunkiai žodžiais nusakomas jausmas, kai atsisėdi žirgui ant nugaros, jauti jo azartą ir leki laukais. Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimo mokytojai – žirgai

Gyvenimo mokytojai – žirgai

Sakoma, kad stebuklingą Kūčių naktį prabylantys ir gyvuliai, tačiau yra žmonių, kurie jaučia tokį stiprų ryšį su savo augintiniais, kad ištisus metus su jais kalbasi. Ne žodžių, o jausmų kalba.

Tinkami batai

Panevėžietė Lina Dulevičienė tvirtina, kad ryšys tarp žmogaus ir žirgo gali būti stebuklingas: gydantis, mokantis, įkvepiantis, skatinantis augti ir tobulėti. Nors žirgininkės visos septynios dienos per savaitę skiriamos tik darbui, kuriame dalykiniu kostiumėliu nepasipuoši, o nuo fizinio krūvio dienos pabaigoje kartais linksta kojos, savęs ji neįsivaizduoja niekur kitur. Žirgų augintoja tikina, kad tai net ne darbas – juk sakoma, kad susiradus mėgstamą veiklą ir dirbti nebereikia.

„Apsimoviau sau tinkamus batus“, – šypsosi L. Dulevičienė.

Simboliška, kad ir ant kalėdinės eglės panevėžietės namuose daugiausia žaisliukų su žirgais.

Šeimos tradicija

Kiekvienas eglutės žaisliukas L. Dulevičienės šeimoje turi savą atsiradimo istoriją. Kai kurie jų mena ir pačios vaikystės Kalėdas, tad skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. Kasmet įsigyti bent vieną ypatingą žaisliuką – viena iš gražiausių šeimos tradicijų. Nemažai žaisliukų įsigyta kitose šalyse ar dovanotų brangių žmonių.

„Kiek save prisimenu, eglė namuose visada buvo iki kambario lubų, ši tradicija išliko iki šių dienų. Todėl ir tų žaisliukų reikia nemažai. Visi jie turi išskirtinę prasmę, savo istoriją. Niekada nepamirštu, kas žaisliuką dovanojo ar kaip jis atkeliavo į mūsų šeimą“, – pasakojo L. Dulevičienė.

Visi ant eglutės Linos kabinami žaisliukai – stikliniai. Ji įsitikinusi: plastikinės puošmenos niekada neatstos stiklinių žaisliukų, turinčių išskirtinę, ypatingą aurą. Savotiškas Kalėdų šventės laukimo grožis yra eglutę puošti trapiais, bet kartu ypatingais žaisliukais.

Net vaikystės nuotraukose L. Dulevičienė – ant arklio, geriausio sielos draugo.

„Niekada nebuvo tikslo specialiai ieškoti išskirtinių žaisliukų, jie tarsi patys ateina į namus. Pavyzdžiui, šiemet iš dukters ir jos antrosios pusės gavau dovanų žaisliukų. Iš pažiūros jie nėra kuo nors išskirtiniai, bet man ypatingi, nes dovanoti ypatingų žmonių. O mano treniruojami vaikai irgi mėgsta nustebinti dovanodami malonias smulkmenas, susijusias su arkliukais. Šiemet gavau rankų darbo žaislinius arkliukus, viskas, prie ko liečiasi žmogaus rankos ir pagaminta iš širdies, daiktui suteikia daug šilumos“, – pasakojo L. Dulevičienė.

Ko norėjo, tą ir turi

Kada Lina susidomėjo žirgais, net ir nepamena. Žirgų augintoja svarsto, kad tikriausiai meilė šiems gražuoliams įaugusi į kraują. Gimusi Rokiškio rajone, nedideliame Juodupės miestelyje, kur aplinkui jokių žirgynų nebuvę. Tačiau vasaros prabėgdavo pas senelius kaime Ukmergės rajone, kur arkliai būdavo žmogaus darbo palydovai. Jos tėtis labai mėgo fotografuoti, tad net pačiose ankstyviausiose vaikystės nuotraukose Lina visur sėdi ant arklio.

„Gal meilė žirgams ateina su genais. Kai myli kitą žmogų, negali paaiškinti kodėl, nes jeigu žinotum, tai jau būtų ne meilė, o išskaičiavimas. Lygiai taip pat su žirgais – tiesiog šalia jų labai gera. Žirgas žmogui – tai ramybė, harmonija su pačiu savimi. Laikui bėgant žmonės supranta ir įvertina, kad bendravimas su žirgu – terapija, kad laikas jo draugijoje pradangina dienos įtampas, kad mintys galvoje tik šviesios. Nebūtina tapti šalies čempionu, kad tai suprastum“, – šypsosi žirgų augintoja.

Ji pamena, kai mokykloje viena mokytoja sakydavusi, kad jeigu ko gyvenime labai norėsi, tą ir turėsi. Panevėžietė juokiasi, jog tikriausiai labai norėjusi žirgo, kad gyvenimas davė jų ne vieną.

L. Dulevičienės darbo diena žirgyne trunka septynias dienas per savaitę, o nuo fizinio krūvio kartais linksta kojos, tačiau savęs ji neįsivaizduojanti niekur kitur. Asmeninio archyvo nuotr.

Pavergė grožis

Pirmąjį žirgą Lina įsigijo jau subrendusi, tapusi dviejų dukrų mama. Vyresnėlei tuomet buvo šešeri, o jaunylei – treji metukai. Anot Linos, nuvykti į bet kurį žirgyną pajodinėti – viena, o turėti savo – visai kas kita. Žirgas jai pirmiausia yra sielos draugas. Taip L. Dulevičienės gyvenime atsirado trakėnų veislės žirgas Balzamas. Iki atkeliaudamas į naujus namus, Balzamas gyveno didelėse arklidėse ir neturėjo su juo bendraujančio žmogaus, buvo agresyvus ne tik žmogui, bet ir kitiems žirgams. Netiko jis niekur: nei kumelėms kergti, nes jas spardydavo, nei važnyčioti, nes kažkodėl labai bijojo vežimaičio, nei joti, nes neatsirado norinčių jį išjodinėti. Todėl suprantama, kad savininkui buvo nereikalingas toks žirgas, o ir tokio pirkti neatsirado kam.

„O aš jį pažinojau tokį, koks jisai buvo. Balzamas turėjo vieną labai tvirtą argumentą, kodėl turėjo pasilikti šiame gyvenime. Jis buvo labai gražus“, – šypsosi L. Dulevičienė.

Balzamas sielai

Pati pradžia su naujuoju draugu Linai nebuvo lengva. Net ir pati bijodavusi eiti į gardą. Draugystė prasidėjo nuo pašnekesių per grotas, vėliau su kiekviena diena Balzamas savo šeimininkei leido vis daugiau. Nepraėjus nė metams, Lina jau jojo šiuo gražuoliu.

„Tos akimirkos, kai pirmą kartą užsėdau Balzamui ant nugaros, nepamiršiu niekada. Vėliau tik išgirdęs mano balsą visada sužvengdavo, galų gale išmoko vaikščioti paskui mane be jokio pavadžio, nes nemėgo likti vienas. Kartu su Balzamu pragyvenome septyniolika metų. Iš nevaldomo, besispardančio žirgo, pasitelkus kantrybę, šilumą, bendravimą, tapo geriausiu mano draugu. Nors jo jau nebėra, bet visada liks mano sielos draugas. Išėjus jam, išėjo ir kažkuri mano sielos dalis. Nors žirgyne dabar yra penkiolika žirgų, bet nė vienas jų nėra Balzamas“, – net susigraudina L. Dulevičienė.

Skaudžios pamokos

Nors Lina neplanavo daugiau įsigyti žirgų, tačiau pats gyvenimas kartais iškrečia staigmenų. Vyresnėlei dukrai Martynai pažadėjusi, kad ir ji kada nors turės savo arkliuką, pažadą teko ištesėti. Taip šeimoje atsirado Vanesa. Ji gimė tose pačiose arklidėse kaip ir Balzamas, tad Lina šią gražuolę kumelaitę jau buvo savotiškai nusižiūrėjusi. Iš pažiūros Vanesa buvo Balzamo priešingybė – rami, nepriklausoma, pasitikinti savimi ir ištikima. Bet kartu labai išdidi, su savo aiškia ir stipria nuomone. Pasak žirgų augintojos, prie Vanesos gali glaustytis tik tada, kai ši ponia leidžia. Kai nori parodyti, kad kažkas nepatinka, akys, kūnas, sklindanti energija tiesiog drebina orą. Ir kartu tai geriausia mokytoja, kaip mokėti nusileisti, prisiderinti prie kito, paminti savo žmogiškąjį ego.

„Kai myli kitą žmogų, negali paaiškinti kodėl, nes jeigu žinotum, tai jau būtų ne meilė, o išskaičiavimas. Lygiai taip pat su žirgais – tiesiog šalia jų labai gera.“

L. Dulevičienė

„Vanesa mane išmokė, kad negali kito versti daryti tai, ko jis nenori, su kuo nesutinka ir nesupranta, kam to reikia. Šita pamoka buvo skausminga: lūžęs žandikaulis, skruostikaulis, kaktikaulis. Visi po to man sakė, kad būsiu kvaila, jei tokį žirgą pasiliksiu. Bet juk rezultatas priklauso nuo priežasčių, o priežastys buvo mano klaidos, žirgas visiškai nekaltas. Po pusantro mėnesio, praleisto ligoninėje, pirma, ką padariau grįžusi, uždėjau balną ant Vanesos ir išjojau. Kai supranti pati klydusi, pasitikėjimas žirgu niekur nedingsta. Vanesa ir Balzamas pirmieji, pradžių pradžia, todėl, kai žiūriu į Vanesą, o ji į mane, mintyse visada pasakau: paskutinė mohikanė“, – apie skaudžias, bet vertingas pamokas pasakojo L. Dulevičienė.

Išugdė Lietuvos čempionę

Kai jau mama ir vyresnioji dukra turėjo po savo žirgą, jo reikėjo ir jaunėlei Jogailei. Taip šeimoje atsirado ir trečiasis. Smulkutei mažai mergaitei joti dideliu žirgu buvo per sunku, tad jai nupirkta ponių klasės kumelaitė Plukė. Nors tai nedidelis arkliukas, bet energijos bei užsispyrimo turi net daugiau nei didesni jo giminaičiai. Teko nemažai įdėti pastangų ir kantrybės, kol Plukė prisileido savo mažąją šeimininkę. Pastangos atsipirko su kaupu. Kaip sako L. Dulevičienė, jaunesnioji dukra Jogailė ją jau seniai aplenkė savo jojimo meistriškumu ir šiemet su žirgu Aldikiu tapo Lietuvos jaunių klasės ištvermės jojimo čempione. Sporto universitete studijuojanti čempionė – daug perspektyvų turinti sportininkė. Beje, Aldikis žirgyne atsirado visiškai neplanuotai. Kaip pasakojo panevėžietė, netikėtai išėjus mylimam žirgui, ji būtinai norėjusi jo brolio – arabų veislės žirgo. Anot žirgininkės, šiame sporte daug įvairių niuansų, pirkdamas žirgą turi žinoti labai daug ką, jei nori pasiekti su juo tam tikrų rezultatų, tačiau jį pirkdama vadovavosi ne protu, o širdimi.

„Pirkome Aldikį tik todėl, kad norėjome brolio savo išėjusiam ir labai mylėtam žirgui. O jis už tokį priimtą mūsų sprendimą atsimoka savo pergalėmis. Daug dalykų gyvenime priimu vadovaudamasi vidiniu pojūčiu ir šįkart jis buvo labai stiprus. Nė vienas žirgas neatėjo šiaip sau – jie pasirinko mane, o ne aš juos, todėl visi jie man yra idealiausi“, – kalbėjo L. Dulevičienė.

Nuostabiausia „šaika“

Anot žirgininkės, kai žinai, kas gyvenime patinka, ta linkme ir reikia eiti. Prieš trylika metų į uošvių sodybą ji atsivežė pirmus savo žirgus, čia pasiliko ir iki šiol.

„Apsisprendžiau mesti samdomą darbą ir visą energiją bei laiką skirti tik žirgams, kurių vis daugėjo. Žirgai kainuoja, jeigu ant maišo pinigų sėdėtum, gal būtų kitaip, todėl turėjau pasukti galvą, kaip padaryti, kad šis pomėgis neskriaustų šeimos piniginės“, – šypsosi Lina.

Dirbdamas įprastą darbą gali visus rūpesčius ir palikti darbe, čia jau to nepadarysi. Darbas žirgyne trunka nuo ryto iki vėlyvo vakaro visas septynias dienas per savaitę. O jeigu koks žirgas suserga ar kumelė ruošiasi kumeliuotis, tenka žirgyne ir nakvoti. Savaitgaliais atskuba padėti vyras. Linos jaunėlė dar studijuoja, bet karantino metu gyvena pas tėvus ir taip pat padeda prižiūrėti žirgus. Panevėžietė džiaugiasi, kad ją supa tik geri žmonės, tad palikusi žirgus gerose rankose su visa šeima ištrūksta ir atostogų. Žiemą jie visi mėgsta slidinėti, o vasarą automobiliu leidžiasi po svečias šalis. L. Dulevičienė šypsosi, kad ir kaip mylėtų žirgus, svarbiausia jai visuomet liks šeima. O atostogos be vyro ir dukrų prarastų prasmę. Tik pernai, vieną vienintelį kartą, žiemą ji kelioms dienoms buvo išvykusi pailsėti tik su vyru į Birštoną – tai buvo dukros kalėdinė dovana.

„Atsakomybės ir įtampos gerokai daugiau nei įprastame darbe, bet tai nėra darbas, tai mano gyvenimo būdas. Kaip juokauju, turime pačią nuostabiausią Nausodės „šaiką“, todėl kiekviena diena atneša kažką naujo. Nors esu savotiškai priklausoma nuo savo ūkio, bet kartu ir pati sau šeimininkė. Dirbu kiek noriu ir kaip noriu. Nors su dalykiniu kostiumėliu po žirgyną nepavaikščiosi, bet aš puikiai jaučiuosi ir su darbo batais“, – šypsosi panevėžietė.

Žirgų augintoja atvirauja, kad ir kaip mylėtų žirgus, svarbiausia jai gyvenime liks šeima. Nors dukros jau suaugusios ir gyvena savarankiškai, šeima tradicijų nelaužo ir visuomet atostogauti vyksta tik kartu.

Suprasti žirgų kalbą

Žirgininkė atvirauja, kad svarbiausias jos tikslas – ne sportinė žirgininkystė. Žmogaus ir žirgo duetas – tai analogų neturintis reiškinys, kai du turi tapti vienu, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą. Galbūt kažkas panašaus yra delfinų terapijoje – bet čia plaukiama šalia gyvūnų.

„To džiaugsmo, kai mamos kaklą apsiveja mažos švelnios vaiko rankutės, tikriausiai niekas negali pakeisti. Lygiai taip pat sunkiai žodžiais nusakomas jausmas, kai atsisėdi žirgui ant nugaros, jauti jo azartą ir leki laukais. Visa tai reikia pajausti“, – tvirtina L. Dulevičienė.

Jos tikslas – parodyti žmonėms, kokia nuostabi gali būti žmogaus ir žirgo draugystė. Savo ūkyje pradėjusi rengti edukacines programas, ji pamatė, kad žmonės dažniausiai bijo žirgų. Atėjus grupei vaikų, suaugusieji visada perspėja būti atsargiems, nes arklys gali įspirti ar įkąsti. Tačiau, anot žirgų mylėtojos, taip yra dėl žinių trūkumo.

„Čia kaip ir su šunimi – jeigu gerai auklėjamas ir mylimas šeimininko, jis niekada žmogui nekels grėsmės. Žirgas visada nuo pavojaus bėgs, jeigu turi galimybę. Mano tikslas – šviesti žmones, aiškinti vaikams ir suaugusiems, kad žirgai nesikandžioja ir nesispardo be priežasties, nesvarbu, kad jie dideli. Baimę kelia tik nežinojimas. Kuo daugiau žmonių ateis pabendrauti su žirgais, supras jų kalbą, tuo ta baimė mažės“, – įsitikinusi L. Dulevičienė.

Komentarai

  • Reikia daug foto.

  • Arklys yra protingiausias iš visų gyvulių. Mano tėtė visą gyvenimą buvo kolūkyje arklininku. Iš viso pulko arklių, tyrėjau išsirinkusi vieną arklį, kurį labai mylėjau. Šukuodavau karčius, jodinėdavau ir jo lūpą pabučiuodavau. Eidama pas jį visada nešdavau duonos riekę. Iš jaunystės likę tokie prisiminimai apie arklius.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų