-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nei trasoje patirtos rimtos traumos, nei skaudūs kryčiai nuo motociklo neatbaidė jaunojo Lietuvos motokroso čempiono, Baltijos šalių bronzininko nuo galingos technikos. Vos radęs laisvą minutę, Rojus ir vėl ropščiasi ant motociklo. O nuo jo nė per žingsnį nesitraukia tėtis Marius Zaborskis. Jis – ir asmeninis sūnaus treneris, ir psichologas, ir mechanikas, ir ištikimas gerbėjas.
Pasak M. Zaborskio, Rojus tiesiog dega noru ir toliau daryti tai, ką daro, tad tėvams užtenka jį palaikyti ir būti šalia.
Sūnus ir tėvas Zaborskiai didžiąją laiko dalį praleidžia svetur. Kaip tik šiuo metu jiedu išvykę į saulėtąją Ispaniją, kur tarptautinėje stovykloje Rojus intensyviai ruošiasi motokroso čempionatams.
Sąlygos čia, Lietuvoje, motokroso entuziastams nėra palankios dėl permainingo oro, o Ispanijoje treniruotis galima ištisus metus. Tad R. Zaborskiui – šiais mokslo metais jau penktokui – parengiamąsias stovyklas tenka derinti su nuotoliniu mokymusi.
M. Zaborskis didžiuojasi, jog sūnui mokslai sekasi puikiai. Ir neabejoja, jog sportas labiau padeda, nei trukdo: moko drausmingumo, atsakomybės, grūdina charakterį.
Rojus be atsikalbėjimų ar raginimų ir pats puikiai žino, kaip svarbu laiku ir iki galo atsiskaityti paskirtus darbus.
„Viskas pas jį yra sustyguota“, – šypsosi Marius.
Asmeninio archyvo nuotr.
Visas Zaborskių šeimos gyvenimas sukasi aplink sūnaus sportą.
Pasak M. Zaborskio, Rojus tiesiog dega noru ir toliau daryti tai, ką daro, tad tėvams užtenka jį palaikyti ir būti šalia.
„Tais mėnesiais, kai sūnui yra galimybių sportuoti Lietuvoje, iš karto po pamokų jis skuba į trasą, – treniruotes renkasi mieliau nei kokio draugo gimtadienį, – M. Zaborskis juokiasi, kad šie metai bus pirmieji, kai ir paties Rojaus gimtadienis vyks ne trasoje.
Paklausti, ar lieka laiko berniuko vaikystei, tiek M. Zaborskis, tiek jaunasis motokrosininkas šypsosi: kai labai nori, viskas įmanoma.
Štai praėjusius metus tėčio ir sūnaus duetas praktiškai visus praleido kelyje. Rojus darbavosi su latviais treneriais, todėl iškart po pamokų vykdavo į treniruotes skirtinguose Latvijos miestuose, vakare vėl traukdavo namo. Ir taip nuo pirmadienio iki penktadienio, savaitgalius aukojant varžyboms. Tad automobilyje jaunasis sportininkas spėdavo ir paruošti namų darbus, ir numigti.
Vyriausias Zaborskių sūnus Matas taip pat aktyviai sportuoja. Asmeninio archyvo nuotr.
M. Zaborskis su žmona augina tris sūnūs – Rojus vidurinėlis – ir laiko skirti svarbu visiems vienodai.
Tuo labiau kad mažiausiasis šeimos narys užsiima sportiniais šokiais, vyriausias ne taip seniai triatlono treniruotes iškeitė į irklavimą.
Kaip Zaborskiai viską suspėja?
„Žiemą buvo tokia situacija: mes su Rojumi važiuojame atrankoje uždaroje arenoje, vyriausias sūnus Klaipėdoje dalyvauja varžybose, o žmona su jaunėliu – Kėdainiuose šokių varžybose. Taip ir dalijamės“, – juokiasi Marius.
Atžalų ką nors daryti per prievartą sako niekada nevertęs.
„Aišku, reikia padrąsinti, pastūmėti, nes kartais ir to noro yra mažiau, – neneigia tėtis. – Bet man svarbu, kad jie kuo mažiau laiko leistų namuose, prie kompiuterio ar lovoje. Noriu, kad jų gyvenime būtų mėgstamų užsiėmimų.“
Asmeninio archyvo nuotr.
R. Zaborskis – Lietuvos motokroso čempionas, Latvijos čempionato trečios vietos nugalėtojas, Baltijos šalių motokroso bronzos laimėtojas, Europos čempionato finalininkas. Senajame žemyne vienuolikmetis talentas iš Paliūniškio jau 24-as tarp geriausių.
Rojus sako, kad kiekvienos laimėtos varžybos tik didina norą siekti dar daugiau.
Paliūniškiečio sėkmę motokroso trasoje būtų galima vadinti įgyvendinta Rojaus senelio svajone. Sovietmečiu jis neturėjo nei sąlygų, nei finansų sportuoti profesionaliai – tik didžiulę meilę motociklų sportui. Tad pačiam skambių pergalių trasoje pasiekti nepavykus, Rojus tapo didžiausiu senelio pasididžiavimu.
R. Zaborskis ir technika – neatskiriami. Berniukas jau trejų sėdėjo ant motociklo, o pirmosiose motokroso varžybose su profesionalia technika debiutavo vos penkerių.
Tą, pirmąjį sezoną, tėtis Marius į sūnaus sportinius reikalus net nesikišo, – senelis buvo tas, kuris vežiojo anūką į renginius bei drąsino.
M. Zaborskis pasakoja, kad pačioje pradžioje žmona nė nevažiuodavo stebėti varžybų gyvai, nes jai tiesiog buvo per baisu matyti tokį mažą sūnų ant galingos transporto priemonės.
„Net kai pradėjo važiuoti, būdavo ir taip, jog nežiūrėdavo, kaip sūnus lekia trasa, – nueidavo į šalį ar į mašiną pasėdėti“, – prisimena.
„O dabar susitaikė“, – šypsodamasis priduria ir Rojus.
Ar jam pačiam tikrai nė sykio nekilo mintis mesti profesionalų sportą? Berniukas atviras: būna visko.
„Kai per treniruotę nesiseka, supykstu. Tada atrodo, kad noriu mesti, – prisipažįsta. – Bet po to vėl grįžtu į trasą.“
„Tokia galimybė visada yra, – sūnų patikina M. Zaborskis. – Ir aš jam sakiau: jeigu nebenori, viskas gerai – pasiliekam vieną motociklą ir sportuojam mėgėjiškai.“
Jis neslepia, jog motokrosas – brangus malonumas. Sportuojant profesionaliai neužtenka vieno motociklo ar vieno aprangos komplekto – visko turi būti bent po tris.
Sezonui, neskaičiuojant degalų ir papildomų išlaidų, Zaborskiams tenka išleisti ir per 20 tūkst. eurų.
„Stengiamės, ieškome paramos, – sako Marius. – Būtų smagu, jog atsirastų daugiau entuziastų, kurie norėtų prisidėti ir mus taip palaikyti.“
Asmeninio archyvo nuotr.
M. Zaborskio teigimu, profesionaliai motokrosu užsiimančių vaikų yra nemažai, tad konkurencija net ir skirtingose klasėse – pagal amžių, motociklo dydį, galingumą – gana didelė.
Pernai Rojus varžėsi 65-oje – antro pagal dydį vaikų motociklo – klasėje, kur profesionaliai sportuoja apie 25 vaikus. Tokių, kurie atsidavę šiam sportui dar labiau, Lietuvoje yra iki dešimties.
Anot M. Zaborskio, kad motokroso sporte kažką pasiektum, nepakanka treniruotis tik namuose. Reikia plaukti į kur kas platesnius vandenis Europoje ar pasaulyje.
„Jei nori važiuoti Lietuvoje ir čia būti čempionas – taip, to užtenka. Bet jei nori daugiau, įdėti irgi reikia daugiau“, – teigia Marius.
Tėvas ir sūnus tikrąja to žodžio prasme gyvena ant lagaminų. Rojus šįmet planuoja dalyvauti pasaulio motokroso čempionate, kuris vyks Rumunijoje. Taip pat jis atstovaus Lietuvai Europos čempionato keturiuose klasės etapuose, organizuojamuose Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Estijoje.
Ar pavyksta visai šeimai kada nors kur nors išvykti atsipalaiduoti ne pagal vaikų užsiėmimų grafiką?
„Savaitei gal ir pavyksta“, – svarsto M. Zaborskis. – O tada vėl grįžtame į vėžes.“
Motokrosas – pavojingas sportas, tad traumų Rojui nepavyksta išvengti. Užpernai po trasoje patirto rankos lūžio kuriam laikui net teko pamiršti profesionalų sportą. Tiesa, neilgam.
„Nežinau, ar čia tie vaikai, kurie sportuoja, yra tokie stiprūs, – svarsto M. Zaborskis, – bet praėjo trys savaitės ir Rojus vėl važiavo.“
„Grįžome namo su gipsu, o vaikas neturi kur išsilieti – jam trūksta adrenalino, tad jau kitą dieną išsitraukė dviratį, paspirtuką, riedučius“, – priduria su šypsena.
Pasak M. Zaborskio, Rojus iš prigimties labai aktyvus. Dar nemokėdamas važiuoti dviračiu, motociklą valdė kaip tikras profesionalas.
Sūnui augant, kartu su juo augo ir technika, ir įgūdžiai. Tačiau didėja ir įtampa bei traumų tikimybė. Bet jaunojo sportininko jos, panašu, nė kiek nestabdo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kai tik yra galimybė ir Rojaus broliams tuo laiku nevyksta varžybos, kartu į treniruotes užsienyje keliauja ir kiti šeimos nariai.
„Būna, kad jie ir nenori, niekas neverčia, sūnūs lieka pas senelius. O mudu su Rojumi, galima sakyti, visada kelyje“, –Marius juokauja, kad pastarasis žodis bene geriausiai ir apibūdina jo gyvenimą.
Vyras atviras: iš pradžių ir pats gana skeptiškai žiūrėjo į atžalos pomėgį. Manė, pasižais ir pamirš motociklą. Bet berniukas tiek tėčiui, tiek kitiems jau įrodė, kad gali labai daug.
„Visko buvo. Pirmą dieną, aišku, netapsi čempionu. Bet jis labai stengiasi, labai nori, tad greitai pamatėme, kad ir rezultatai kyla aukštyn“, – sako Marius.
Jis – ir Rojaus treneris, ir psichologas, rėmėjas, mechanikas. Kaip pats juokauja, viskas viename.
Nors pastebi, kad sūnus į jį žiūri kiek kitaip nei į profesionalius trenerius.
„Ką nors jam aiškinu, o jis man: imk, lipk, parodyk! – juokiasi M. Zaborskis. – Bet kai profesionalus treneris, buvęs sportininkas aiškina, jau klauso kitaip.“
Jis iš tikrųjų džiaugiasi, kad nebereikia lakstyti sūnui iš paskos – šis tampa vis savarankiškesnis.
Šiuo metu Rojus dirba su treneriu iš Latvijos, treniruotės vyksta anglų kalba.
Pats M. Zaborskis su motokrosu neturi nieko bendra. Prieš Rojui pradedant profesionaliai sportuoti buvo įsigijęs motociklą, bet greitai teko jį parduoti – reikėjo investicijų į sūnaus sportą.
Jauniausias Zaborskių sūnus laurus skina šokių aikštelėje.
O ar tos investicijos kada nors atsipirks, M. Zaborskis atvirai sako abejojantis – tikimybė labai maža. Tačiau dabar Rojų trasa traukia lyg magnetas ir užaugęs jis save mato tik motociklų sporte. Baigęs karjerą galbūt pats taps motokroso treneriu.
Paklaustas, ar lengva auginti tokį talentą, Marius tik šypsosi. Anot jo, talentas, be įdėto darbo, yra tik skambus žodis.
Susitaikė jis ir su tuo, jog šeimos namų Paliūniškyje garažas paverstas sūnaus motociklų, jų detalių ir įrankių saugykla. Šeimos automobilis ten dabar vos telpa.
Vienuolikmetis per savo karjerą pakeitė net penkiolika ar šešiolika motociklų. Su jais užkopė jau į trečią motokroso klasę.
„Rojus jau tapo pirmos ir antros klasės čempionu, tad dabar mūsų tikslas yra tapti trečios klasės čempionu“, – šypteli Marius.
Nors vaikų sportui teko skirti visus laisvus savaitgalius, to nė kiek nesigaili. Sako pripratęs gyventi atžalų ritmu.
„Būna kokį kartą per metus, kad visiems sutampa visiškai laisva savaitė – aš tada net nežinau, ką veikti, kuo užsiimti. Jeigu to nebūtų, ką reikėtų daryti?“ – juokiasi M. Zaborskis.
Komentarai
-
- Tautvilė
- 09:59 2023.03.30
Rodyti visus komentarus (1)Iš patirties žinau, jog geri sportininkai turi atsakomybės jausmą ir mokslai tikrai nenukenčia, kaip tik pareigingi vaikai auga. Mano pipiras taip pat nori išbandyti šį sportą. Pradžiai kokio pigesnio krosinuko ieškome. Lyg ir nusižiūrėjome heradas.lt parduotuvėje. Pavasaris pamažu ateina, bandysime mokytis.