Gyvenimas Dievui, artimui ir Tėvynei

Gyvenimas Dievui, artimui ir Tėvynei

Panevėžio krašto skautų seniūnė Jurgita Kuprinskienė tvirtina, jog skautai kiekvieną dieną pasiruošę padėti tiems, kuriems šiandien labiausiai reikia pagalbos.

Šiandien gyvenimas prisipildė nežinomybės, o skautams – pats darbymetis.
„Esame vieningi ir susitelkę, skubame į pagalbą kiekvienam. Šiomis dienomis pajutome, kad esame reikalingi ne tik savo broliams ir sesėms, bet ir visuomenei. Mūsų pagalbos reikia senoliams, socialinių paslaugų centrui, labdaros organizacijoms, seniūnijoms“, – pasakoja Panevėžio krašto skautų seniūnė Jurgita Kuprinskienė.
Daugelis skautybę įsivaizduoja kaip smagų pasižaidimą ar palakstymą miške. Tačiau Jurgita sako, jog skautai – tai bendruomenė, kurioje ugdomas kiekvienas, nuo mažiausio, jaunesniojo skauto iki suaugusio.
„Skautavimas – ne būrelis. Tai gyvenimo būdas, auginantis stiprią, atsakingą, patriotišką, mylinčią ir gerbiančią kitą asmenybę“, – pabrėžia seniūnė.
Anot jos, būti skautu – tai didžiulė atsakomybė.
„Duodamas skauto įžodį prieš kitus, kiekvienas pasižada būti atsakingas, pilietiškas, pasitikintis savimi, pasiruošęs padėti kitiems ir laikytis skautų priesakų. Šios savybės yra esminės gyvenime“, – teigia Jurgita.

Daugelis skautybę įsivaizduoja kaip smagu pasižaidimą ar palakstymą miške. Tačiau J. Kuprinskienė sako, jog skautavimas – ne būrelis, bet gyvenimo būdas.

Pradžių pradžia

Pati J. Kuprinskienė skautauti pradėjo prieš aštuonerius metus. 2012 metais Lietuvos skautija buvo parengusi projektą, turėjusį pritraukti kuo daugiau naujų skautų vadovų. Vienas iš pirmųjų Panevėžio krašto vadovų, Kęstutis Kulikauskas, pasiūlė Jurgitai prisijungti ir dalyvauti mokymuose.
Mokymus tuomet vedė patyrę lektoriai, skautų vadovai – lyderiai. J. Kuprinskienę iškart sužavėjo jų paprastumas, nuoširdumas, požiūris į gyvenimą ir vertybes.
„Iš Panevėžio krašto buvome šešios naujos vadovės. Tai tikriausiai taip pat paskatino likti kartu su visais bendraminčiais. Mes ir dabar visos sėkmingai savanoriaujame ir turime savo draugoves“, – pasakojo Jurgita.
Ją labiausiai žavi vyresniųjų sesių ir brolių vyčių vienybė, jų pavyzdys.
„Mane žavi pionierijos statiniai, per kelias dienas pastatomas tiltas per upę iš rąstų ir virvių, skautų išradingumas įsirengiant stovyklavietes“, – vardija Jurgita.
Miške skautai sugeba pagaminti ir tortus, kepa blynus, duonelę, kurios tešlą patys susiminko.
Pasak seniūnės, įsimintinos patirtys planuojant žygius su nakvyne, kai oro nepasirinksi ir žygio dieną pradeda pliaupti kaip iš kibiro. O skautai vis tiek eina.
„Didžiulis iššūkis pasiekus tikslą įsikurti, pasistatyti palapines, užsikurti laužą ir tikėtis, kad lietus greitai praeis. Skautas turi būti pasirengęs visoms situacijoms. Tėveliai, išleisdami vaikus, perspėjami, kad įdėtų kelias poras kojinių, neperšlampamų drabužių, striukes“, – sako J. Kuprinskienė.

Mokosi vieni iš kitų

Jurgitai dažnai paskambina tėvai, ieškantys savo atžaloms veiklos, kuri atitrauktų nuo mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir suteiktų laisvę kurti, veikti, aktyviai leisti laisvalaikį. Anot jos, skautavimas – kaip tik tokiems užsisėdėjėliams.
„Mes esame laisvi, pašėlę gamtos vaikai“, – šypteli skautų seniūnė.
Pasak jos, skautavimas – tarsi labai įdomi kelionė, kuri kupina įvairiausių nuotykių ir iššūkių.
„Neįsivaizduoju nė vieno renginio, stovyklos ar žygio, kuriame nenutiktų kas nors įdomaus ar neišmoktum ko nors naujo. Atrodo, kad gal jau tikrai viską gerai žinai ir moki, bet atsiras tas, kuris tau parodys visai kitus būdus ar metodus, kad galima padaryti dar geriau. Taip ir mokomės vieni iš kitų “, – pasakoja J. Kuprinskienė.
O ir veiklų skautų gretose tikrai netrūksta. Jie žaidžia žaidimus, mokosi kelio ženklus, riša mazgus, prisimena skautų istoriją. Tiesiog bando į kuprinę susidėti „visą gyvenimą“.
Anot Jurgitos, stovyklose, kurios trunka nuo 3 iki 7 dienų miške, skautai ugdo ištvermę, kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, atsakingumą.
„Pradedantiesiems ir jaunesniesiems didžiausi iššūkiai, kad miegame palapinėse ar po atviru dangumi. Neturime mobiliųjų telefonų ir liekame be mamos ar tėčio. Stovyklose mokomės kurti laužus, gaminti maistą ant laužo, statome statinius iš medžio, juos tvirtiname tik virvėmis, nenaudojame vinių. Mes esame gamtos vaikai, todėl turime žinoti ir mokėti surišti ne vieną mazgą“, – šypsosi J. Kuprinskienė.

Išskirtinis jubiliejus

Šiais metais Panevėžio krašto skautai švenčia 100-o metų jubiliejų. Panevėžyje skautai veikė nuo 1920 m. Pirmoji „Kęstučio“ skautų draugovė įkurta 1920 m. spalį, o jos įkūrėjas yra karininkas Vladas Rozmanas. 1922 m. gruodį Panevėžio mokytojų seminarijoje įsikūrė mišri „Vaidoto“ draugovė. Jos globėju tapo seminarijos direktorius Juozas Balčikonis.
Šiuo metu Panevėžio kraštas turi apie 320 skautų.
„Paskutiniais metais galiu tik pasidžiaugti aktyviu jaunimo įsitraukimu. Jie noriai dalyvauja ir organizuoja renginius, turi begales idėjų, yra iniciatyvūs, kupini entuziazmo ir noro veikti. Vyresnieji skautai – sesės ir broliai vyčiai puikus pavyzdys jaunajai kartai“, – sako Jurgita.

Paskui tėvelį

J. Kuprinskienė juokauja, jog dirbdama su jaunimu ir pati atjaunėja. Stengiasi dalyvauti visose veiklose ir tiesiog neatsilikti nuo smalsaus jaunimo.
„Kiekvieną dieną vis kažko naujo išmokstu iš jų. Tampu pašėlusia mergiote, kartu lakstančia ir žaidžiančia miške. Vaikai tarsi variklis, jie suteikia energijos“, – tikina J. Kuprinskienė.
Ar Jurgita niekada nekėlė sau klausimo, kodėl yra skautijoje ar kaip atrodytų gyvenimas be skautų?
„Nuo mažens buvau aktyvi, nenustygstanti vietoje. Tai perėmiau iš tėčio, buvusio mokytojo Vlado Juškos, kuris 5-ojoje vidurinėje mokykloje vadovavo dviračių ir turistų būreliui“, – šypteli pašnekovė.
Pasak jos, mama dar ir dabar abu vadina turistais.

Jurgitai dažnai paskambina tėvai, ieškantys savo atžaloms veiklos, kuri atitrauktų nuo mobiliųjų telefonų. Anot jos, skautavimas – kaip tik tokiems užsisėdėjėliams.

„Visas vasaras vaikystėje praleisdavau Panevėžio rajone, Berčiūnų „Saulutės“ pionierių stovykloje, kurioje tėveliai dirbo vadovais. Tikriausiai man tie prisiminimai likę nuo mažens, nes traukia miškas, gamta, aktyvus gyvenimas“, – svarsto Jurgita.
Anot jos, labai gera, kai gali padėti kitiems, kai esi reikalinga, kai dėkoja vaikai ir tėvai – čia yra tikroji darbo prasmė ir geriausias įvertinimas.
„Koks būtų gyvenimas be skautų, neįsivaizduoju, tikriausiai daug nuobodesnis. Daugiau laiko skirčiau šeimai ir tėvams, o dabar reikia derinti, nes dažniausiai visi savaitgaliai su skautais“, – šypteli seniūnė.

Kaip kietuoliai virsta bambekliais

J. Kuprinskienė neslepia, jog dirbti su skautais – didžiulis iššūkis ir atsakomybė. Ji
kasdien vadovaujasi skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno Pauvelo teze: „Pats tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms. Bandykite juo eiti ir palikite šį pasaulį truputį geresnį, negu jį radote.“
„Bandau eiti tuo keliu ir skleisti laimę, gėrį“, – sako Jurgita.
Anot jos, labai akivaizdu, kuo tikras skautijos narys skiriasi nuo jiems nepriklausančiųjų.
„Tikras skautas yra atkaklus, tiesus, besilaikantis savo žodžio, pavyzdys kitiems. Skautą gali vertinti pagal jo nuveiktus darbus, o ne kalbas. Pasitaiko tokių, kurie vaidina kietuolius ir drąsuolius, o nuėję 20–30 km žygį su kliūtimis apsiverkia ir virsta bambekliais. Būna tokių, kuriems reikia miške patogumų, kurie neišgyvena be tėvelių, nemoka susitvarkyti daiktų ir viso gyvenimo susidėti į vieną kuprinę“, – pasakoja seniūnė.
Anot jos, kiekvienas skautas savo pavyzdžiu moko šalia esantį gyventi pagal skautų šūkį „Dievui. Tėvynei. Artimui“.
„Skautų gretose auga lyderiai, į kiekvieną žmogų žiūrintys kaip į artimą. Skautų pošūkis „Budėk!“ reiškia, jog turi visada būti pasiruošęs įvairiems nutikimams. Šių dienų situacijoje visi pilnamečiai Panevėžio krašto skautai budi, jie pasiruošę padėti“, – tvirtina J. Kuprinskienė.

 

Daugelis skautybę įsivaizduoja kaip smagu pasižaidimą ar palakstymą miške. Tačiau J. Kuprinskienė sako, jog skautavimas – ne būrelis, bet gyvenimo būdas.

J. Kuprinskienė juokauja, jog dirbdama su jaunimu ir pati atjaunėja – virsta pašėlusia mergiote.

Jurgitai dažnai paskambina tėvai, ieškantys savo atžaloms veiklos, kuri atitrauktų nuo mobiliųjų telefonų. Anot jos, skautavimas – kaip tik tokiems užsisėdėjėliams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų