Gyvenimas be ryšio

Gyvenimas be ryšio

 

Mobilusis ryšys ir kitos šiuolaikinės technologijos prisirišo žmones kaip aveles – įsitikinę panevėžiečiai fotografas Remigijus Balčiūnas ir bibliotekininkas Virginijus Benašas. Jie niekada neturėjo mobiliojo telefono, bet dėl to nesijaučia atsilikę nuo modernaus pasaulio.

Prieš beveik penkis dešimtmečius, 1973 m. balandžio 3 d., amerikiečių inžinierius Martinas Kuperis pasiėmė naują daugiau nei kilogramą sveriantį telefoną „Motorola“, išėjo į Niujorko gatvę ir surinko numerį. Jis paskambino į laidinį telefoną savo didžiausiam konkurentui Žoeliui Engeliui ir pranešė: „Skambinu tau iš mobiliojo telefono – tikro nešiojamojo mobiliojo telefono.“

Taip gimė naujųjų technologijų eros stebuklas, be kurio dabar dauguma net kojos iš lovos nekelia. Tačiau, pasirodo, galima rasti tokių, kurie savo kišenėje neturėjo, neturi ir net neplanuoja turėti mobiliojo telefono.

Robotas suprato

Išskirtine pasaulėžiūra jau seniai panevėžiečiams žinomo visuomenininko, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojo Virginijaus Benašo darbo kabinete stovi robotas. Jį iš atliekų bibliotekoje sukūrė pats Virginijus ir dabar jį vadina kolega.

„Jis man labai daug padeda, vaikams dalija knygas, svečius vaišina kava, gali nors ir šimtą metų išlaikyti plytą keptuvėje – ir tai jau jo vienas didesnių pranašumų nei žmogaus“, – rimtu veidu apie savo kūrinį pasakoja bibliotekos darbuotojas.

Kategoriškai prieš mobilųjį telefoną nusistatęs V. Benašas nėra visiškai priešiškas technologijoms ir užsibrėžęs sodininkų bendrijoje pastatyti observatoriją.

Jo robotas gali išmatuoti bet kokio objekto šviesos srautą, gali groti, šviesti akimis, įmagnetinti geležinius daiktus ir net paskolinti darbo įrankių. Šį daiktą autorius kūrė iš senų bibliotekos ortakių, skirtų knygoms vėdinti. Todėl, pasak V. Benašo, robotas išėjo labai orus ir kantrus.

„Jis tikrai gyvas, turi net gėdos jausmą, jo dabar labai trūksta mūsų visuomenėje“, – šypteli meistras ir mygtuku įjungia roboto skruostuose raudonas lemputes.

O kalbėti lietuviškai savo keturių metrų aukščio metalinio bičiulio kūrėjas neprivertė.

„Bandžiau jam įdiegti lietuvių kalbą, bet jis per 10 minučių suprato, kad tai nereikalingas dalykas, nes po 70 metų niekas taip nekalbės ir nebendraus – nebebus nei mūsų, nei pasaulio“, – pareiškia V. Benašas.

Buvęs operatorius

Naujausios technologijos – 5 G, mobilusis ryšys, internetas, socialiniai tinklai, V. Benašo įsitikinimu, veda planetą į pražūtį. Panevėžietis aiškina nenorintis prie to prisidėti, todėl nesinaudoja socialiniais tinklais, netgi neturi mobiliojo telefono.

Nemeilę šiam aparatui, pasak Virginijaus, įskiepijo privalomoji tarnyba sovietų armijoje. Joje V. Benašas buvo paskirtas dirbti telefono operatoriumi. Krūvos laidų, ryšių ir telefonų numerių tiek įsipyko tuomečiam kareivėliui, kad visam gyvenimui pasijuto sotus telefono pokalbių.

Dabar V. Benašas skambina tik laidiniu aparatu namuose ir darbe. Tiesa, savo kabinete jis neturi laidinio telefono – jį kolegos atneša, jei kas ieško.

„Kažkada man bandė įpiršti ant darbo stalo telefoną. Bet aš tiek neuždirbu, kad mane dar kontroliuotų per nuotolį“, – pareiškia laisvas kaip vėjas ir ne bet kada pasiekiamas Virginijus.

O su šeima, kuri, beje, nėra taip kategoriškai nusiteikusi prieš mobiliuosius, V. Benašas tvirtina susisiekiantis mintimis. Virginijus juokiasi: kartais užtenka pagalvoti apie riestainius ir žmona jų parneša iš parduotuvės.

„Man neįdomu naujosios technologijos – užtenka knygos, gamtos ir gyvo bendravimo. Argi galima lyginti SMS žinutę su ranka rašytu laišku, rašytojo ilgai kurtu kūriniu? Nenoriu būti toks, kaip visi. Jei ko ir nesužinau be socialinio tinklo paskyros ar mobiliojo, vadinasi, tai ir nebuvo verta dėmesio“, – aiškina V. Benašas.

Aktyvus panevėžietis, daugybės originalių sumanymų ir visuomeninių akcijų autorius nevairuoja ir automobilio, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo. Nuo to, anot jo, taip pat atbaidė armija. Joje teko daug važinėti ir nuolat supo degalų tvaikas.

Todėl dabar Virginijus mina dviratį, o jei reikia pasiekti tolimesnę vietą, sėda į viešąjį transportą arba pagalbos prašo gerų draugų su mašinomis.

Observatorija sodininkams

Kauno politechnikume radiotechniką baigęs V. Benašas vis dėlto nėra visiškai atsiskyręs nuo modernaus pasaulio: jis mielai klauso radijo, žiūri televizorių, naudojasi internetu, bet tik tiek, kiek būtinai reikia.

Labai domisi astronomija ir jau kurpia dar vieną neeilinį projektą. Sodininkų bendrijoje, kur turi vasarnamį, svajoja pastatyti observatoriją.

„Matau, kiek daug laiko žmonės skiria paprastam pomidorui, agurkui, o į dangų nepažvelgia, nepastebi to tikrojo grožio. Galvoju, pripirksiu teleskopų ir pakviesiu kaimynus pažiūrėti plačiau“, – apie planus prasitaria Virginijus.

Jo nuomone, žmogus technologijas ir daiktus tiesiog sudievino ir nebemato, kas gražiausia. Todėl kitoks gyvenimas, be technologijų, pasak Virginijaus, dažnam atrodo labai keistas.

„Bet aš nesu nenormalus – priešingai, manau, esu normalesnis už kitus“, – pabrėžia V. Benašas ir priduria, kad mokslininkai vis drąsiau kalba, kad mobilusis ryšys naikina bites.

Jei šios nyksta, tai ar neišnyks, anot jo, ir kita gyvybė?

Nemato poreikio

Panevėžio centre dirbantis fotografas ir verslininkas Remigijus Balčiūnas taip pat apsieina tik su laidiniu telefono aparatu ir nemato poreikio būti visiems pasiekiamas bet kur ir bet kuriuo metu.

„O kam man tai reikalinga, juk būnu tik arba darbe, arba namuose? Pastaruosiuose manęs nelabai reikėtų ieškoti – čia aš ilsiuosi. Nesu toks didelis verslininkas, kuriam būtina nuolat priimti užsakymus, tvarkyti sąskaitas“, – sako niekada gyvenime mobiliojo neturėjęs R. Balčiūnas.

Tiesa, vaikai jam gal tris kartu bandė dovanoti tokį svarbų, jų nuomone, daiktą, bet tėvas juo nė karto nepasinaudojo ir atžaloms teko atsiimti dovaną.

Panevėžio centre dirbantis fotografas ir verslininkas Remigijus Balčiūnas apsieina tik su laidiniu telefono aparatu ir nemato poreikio būti visiems pasiekiamas bet kur ir bet kada.

„Man labiau patinka gyvas bendravimas, o ne žinutė ir ilgi pokalbiai kažkur iš toli“, – tvirtina R. Balčiūnas.

Aplinkinių, pasak fotografo, toks jo požiūris į šiuolaikines technologijas nebestebina – visi supranta, kad kitaip nebuvo ir nebus.

O internetu, televizoriumi R. Balčiūnas naudojasi gana aktyviai. Darbe jam reikia ir nuotraukas tvarkyti, ir užsakovams į laiškus atsakyti.

„Kol dirbsiu tokį sėslų darbą, mobiliojo net neplanuoju turėti“, – nusiteikęs dvidešimt metų fotografijos salone dirbantis Remigijus.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų