-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Stereotipų laužytojas – taip galima apibūdinti 28-erių panevėžietį Martyną Kazlauską.Laisvai samdomu videografu ir fotografu dirbantis vaikinas nuo ankstyvos paauglystės adrenalino vėją gaudo BMX dviračių trasoje. O pajutęs, kad į gyvenimą ima kėsintis rutina, metė iššūkį ir senutėlį mikroautobusiuką savo rankomis perdaręs į kemperį leidosi pusmečiui į Portugalijos miškus.
M. Kazlauskas atviras: jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta susiduria su dideliu visuomenės spaudimu gyventi „normalų“ gyvenimą: susirasti darbą nuo 8 iki 17 val., sukurti šeimą, užauginti vaiką, pastatyti namą. O visokius ekstremalius pomėgius palikti paauglystėje.
„Mano kartos žmonės labai dažnai susiduria su tam tikru visuomenės nesupratimu, kad neva mes patys nežinome, ką darome su gyvenimu. Mes nekuriame šeimos, nedirbame „normalaus“ darbo ir apskritai nežinia iš ko gyvename. Aš savo aplinkoje nejaučiu agresijos dėl pasirinkto nestandartinio gyvenimo, bet labai daug jaunų žmonių tai išgyvena, kai kada net tėvai jų nepalaiko“, – mano M. Kazlauskas.
BMX – maždaug prieš tris dešimtmečius ir Lietuvoje populiarėti pradėjusi ekstremalaus sporto šaka, kai dviračiais atliekami įvairūs triukai. Dažnai manoma, kad šią veiklą renkasi išimtinai aukščio ir kritimo baimės neturintys paaugliai. Tačiau, anot Martyno, tai tėra mitas. BMX sportas jį išbandžiusiesiems tampa gyvenimo būdu. BMX bendruomenė Panevėžyje nėra labai didelė, bet raideriai, kaip save patys vadina ekstremalai, daugiau nei draugai. Ne adrenalinas, o bendrystės jausmas juos labiausiai ir traukia į trasą. Jaunieji raideriai dabar treniruotis gali neseniai įrengtose ekstremalaus sporto aikštelėse Panevėžyje bei Velžyje.
Tikriausiai nedaugelis žino, kad pirmąją BMX skirtą trasą maždaug prieš šešiolika metų Staniūnuose savo rankomis įrengė pats M. Kazlauskas su bičiuliais.
„Dviračius laužiau nuo ketverių ar penkerių metų, o tikrą BMX dviratį nusipirkau gal jau dvylikos metų. Su draugais lakstėme po apylinkes, ieškodami tramplinų, kol galiausiai nusprendėme patys įsirengti tokią trasą“, – pasakojo Martynas.
Dažnai manoma, kad BMX renkasi išimtinai aukščio ir kritimo baimės neturintys paaugliai. Tačiau, anot Martyno, tai yra mitas. P. ŽIDONIO nuotr.
Ieškoti ilgai neteko – kaimynystėje buvo apleistas ir nenaudojamas žemės sklypas, kurio kraštuose – didžiuliai suversti kalnai žemių. Sklypo savininkas, planavęs namo statybas, jų taip ir nepradėjo. Tad vietiniai vaikai, apsiginklavę kastuvais, pasidarė sau trasą su rampa, kalneliais ir vietomis įvairiausiems triukams atlikti.
O šiemet vienas bičiulis raideris, pasibalnojęs sunkiąją techniką, padėjo iš naujo pertvarkyti trasas.
„Dauguma bičiulių gyvena mieste, į Staniūnus atvažiuodavo retkarčiais, tad daugiausia teko darbuotis pačiam. Kaip sakau, čia buvo mano smėlio dėžė, visa vaikystė prabėgo kastuvėliu rausiant kalnelius“, – šypsosi Martynas.
Įdomybė ta, kad sklypo savininkas apie jo valdose įrengtą ekstremalų trasą sužinojo tik prieš porą metų, kai visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusios juostos „Drugelio širdis“ kūrybinė komanda čia nusprendė nufilmuoti keletą kadrų.
Tąkart jie buvo priversti susirasti sklypo savininką ir paprašyti leidimo įsirengti laikiną filmavimo aikštelę.
„Kai savininkas sužinojo, kas jo sklype tiek metų vyksta, labai geranoriškai reagavo. Žadėjo, kad kol parduos sklypą, galime čia ir toliau sportuoti“, – juokiasi M. Kazlauskas.
Nors iš pažiūros tai pavojingas sportas, pasak Martyno, jis ekstremalus ne daugiau nei krepšinis. Savo karjeros pradžioje jis tik kartą patyrė smegenų sutrenkimą, o čiurnų patempimų net nelaiko traumomis. Jo teigimu, patirties jau įgiję raideriai retai kada rimčiau susižaloja.
„Pašaliniams gal ir atrodo, kad kai kurie triukai labai pavojingi, tačiau juos atliekantieji to mokėsi ne vienus metus. Kiekvieną riziką pasveriam“, – teigė M. Kazlauskas.
Skirtingai nei daugelis, Martynas Kazlauskas į keliones leidžiasi ne tik norėdamas pažinti kitus kraštus ir kultūras, bet pirmiausia patį save. M. KAZLAUSKO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Anot Martyno, jauni raideriai į trasą ateina vedami nuotykių, ekstremalių pojūčių troškimo, greičio, tačiau vėliau tampa svarbesni visai kiti dalykai.
Visų pirma bendrystė, noras priklausyti raiderių subkultūrai. Trasoje gimusi bičiulystė – labai stipri. Čia verda visai kitoks gyvenimas, kuriame galima būti be jokių kaukių ir noro kažkam įtikti.
„Tai yra mano pasaulis. Čia panašiai kaip ir kolekcionavimas – išmokęs vieną triuką nori vis daugiau ir daugiau mokėti, tobulėti. Kartu tai savotiška kūryba ir saviraiška. O kur dar bendruomeniškumo faktorius – sportas suklijuoja draugus ir bendraminčius“, – entuziastingai pasakojo panevėžietis.
„Mano kartos žmonės labai dažnai susiduria su tam tikru visuomenės nesupratimu, kad neva mes patys nežinome, ką darome su gyvenimu. Mes nekuriame šeimos, nedirbame „normalaus“ darbo ir apskritai nežinia iš ko gyvename.“
M. Kazlauskas
BMX dviračių sportas savotiškai jį atvedė į profesinę veiklą. M. Kazlauskas yra laisvai samdomas videografas ir fotografas.
Pradėjęs nuo mėgėjiškų filmuotų vaizdelių iš sporto treniruočių, suprato, kad šiame technologijų amžiuje medijos yra rinkodaros ateitis.
Sulaukęs pilnametystės įsigijo profesionalią vaizdo kamerą ir vos atvykęs į Vilnių mokytis jau gavo pirmų darbo pasiūlymų.
„Sprendimas užsiimti videografija atėjo su studijų pasirinkimu. Pradžioje maniau, kad tai tiesiog įdomu. Vėliau supratau, kad kūrybinis darbas turi ir kitų privalumų – laisvą darbo grafiką“, – kalbėjo vyras.
P. ŽIDONIO nuotr.
M. Kazlauskas dviratį pasideda į šoną tik tada, kai neria į kitą savo pomėgį – keliones. Kitaip nei daugelis, ekstremalas į keliones leidžiasi ne tik norėdamas pažinti kitas kultūras, architektūrą, bet pirmiausia patį save.
Bene ekstremaliausia jo patirtis – praėjusią žiemą kartu su gyvenimo drauge latve Anna ir iš prieglaudos paimtu keturkoju savadarbiu kemperiu leistis į pusę metų trukusią kelionę po saulėtąją Portugaliją.
Tokiai išvykai panevėžietis savo rankomis nebenaują septynių vietų mikroautobusą pavertė patogiu nameliu ant ratų: išėmus sėdynes, vietos atsirado ne tik dvigulei lovai, drabužinei, bet ir virtuvėlei. Vos į kelių kvadratinių metrų autobusiuko saloną tilpo viskas, ko galėjo prireikti jaunos poros gyvenimui svečioje šalyje.
„Kelionės man yra labiau pabėgimas nuo rutinos, iš savo komforto zonos, kaip sakoma, įprastinio gyvenimo „restartas“. Mėgstu gilintis į save, o kelionės – vienas iš tų būdų. Vos tik pajuntu, kad užsisukau kasdienybės rate, pradedu ieškoti galimybių, kaip iš jo išeiti, ir renkuosi drastiškesnį sprendimą – įstatyti save į kitokias gyvenimo aplinkybes“, – kalbėjo M. Kazlauskas.
Kelionė į Portugaliją buvo vienas įspūdingiausių patyrimų.
Iš Lietuvos žiemoti Martynas ir Anna patraukė į piečiausią Portugalijos regioną – Algarvę, dar vadinamą Europos rojumi.
Ir praktiškai visą pusmetį gyveno miškų, kalnų ir laukinių paplūdimių apsuptame draustinyje. Į stovyklavietę nuostabios gamtos apsuptyje juos pasikvietė paplūdimyje atsitiktinai sutikta moteris. Anot Martyno, į miestą jie vykdavę tik pasibaigus maisto atsargoms.
„Tai buvo savotiškas pabėgimas nuo miesto, visuomenės, sistemos. Ši kelionė buvo gilinimasis į save. Mes su drauge dažniau pasirinksime vienatvę kartu, nei krūvą žmonių su pokalbiais apie nieką. Todėl savotiškai džiaugiamės, kad galėjome leisti sau būti savimi“, – sakė keliautojas.
Savadarbiame kemperyje pusę metų Portugalijoje su drauge pagyvenęs Martynas skaičiuoja, kad tokia ganėtinai ekstremali kelionė jam kainavo pigiau nei būtų atsiėję tiek laiko gyventi Lietuvoje. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Turistai būtų mielai pabendravę su vietos gyventojais. Jie geriausiai gali atskleisti savo šalies kultūrą, mentalitetą, patirtį, tačiau bėda, vyresnioji portugalų karta kalba tik gimtąja kalba.
Paklaustas, ar tokia pusę metų trukusi kelionė finansiškai lengvai „įkandama“, Martynas nusišypso, kad Lietuvoje už nuomą ir šildymą būtų išleidę daugiau.
„Abu su drauge dirbame nuotoliniu būdu, tad mums nėra didelio skirtumo, iš kurio pasaulio kampelio tą daryti. Portugalijoje gyventi kainavo daug pigiau – nereikėjo mokėti už nuomą ir šildymą“, – šypsosi M. Kazlauskas.
Į kokius nuotykius artimiausiu metu planuoja leistis pora, Martynas dar neatskleidžia.
Anot jo, dabar labai gerai jaučiasi gyvendami Panevėžio pašonėje, Staniūnuose.
M. Kazlausko didžiausias noras – populiarinti BMX sportą Baltijos šalyse, telkti šią bendruomenę. Jo draugė taip pat aktyviai domisi ekstremaliu sportu, tiesa, ne dviračių, o jėgos aitvarų.
„BMX kultūra dar labai jauna, džiaugiuosi, kad patirtimi galiu dalytis su jaunimu, skleisti žinias apie šį sportą. Jis man davė daug daugiau nei saviraišką ir gerą laiko praleidimą. Tai visai kitokia gyvenimo patirtis, parodžiusi, kad visuomet reikia mėgautis tuo, ką duoda gyvenimas“, – sakė M. Kazlauskas.
