-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir, greičiausiai, kartu su būriu draugų bei gerbėjų kėlusi taures, kaip ji viename eilėraštyje rašė „už mus – prakeiktus, šventus, laimingus“.
Deja, jau šešiolika metų poetės gimtadieniai švenčiami be jos pačios.
Nebūtina gilintis į Elenos Mezginaitės biografijos faktus, tikslinti gyvenimo įvykių datas. Visa šios talentingos moters esybė veriasi skaitant jos eilėraščius, keturiose poezijos knygose, rinktinėje „Mano senas drauge“ sudėtus ar spaudos leidiniuose, „Poezijos pavasariuose“ išbarstytus.
Skaitai ir netrukus imi manyti seniai šią autorę žinantis, pažįstantis ir ją suprantantis.
E. Mezginaitė daugeliui sava – ir tiems, kurie ėjo šalia ar tik prasilenkė gyvenimo kelyje, ir tiems, kurie nė karto nesutikę, ją pažinojo iš knygų ar dainų, ir tiems, kuriems atsitiktinai į rankas pateko plonytis eilėraščių tomelis.
E. Mezginaitės gerbėjo, jos kūrybinio palikimo puoselėtojo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūros projektų vadovo Arnoldo Simėno pirmasis susitikimas su poete taip pat buvo neakivaizdinis – pirmiausia jis pažino eilėraščius, tik gerokai vėliau ir pačią poetę.
Tuo metu A. Simėnas gyveno ir mokėsi Šiauliuose. Jis labai domėjosi poezija, muzika, dalyvavo Virgio Stakėno įkurtos Dainuojamosios poezijos studijos veikloje.
Netikėtai paskaičius Šiaulių rajono laikraštyje išspausdintus E. Mezginaitės eilėraščius, jie palietė pačią širdį – nuo tada ši poetė, apie kurią anksčiau nė girdėjęs nebuvo, tapo jo kūrybos vedle, viena iš mėgstamiausių autorių.
„Nebelaukia gyvenimas, eina / ir pastato žvakelę kalne. / Efemerija. Spalvos ir dainos. / Viskas tikra. Gyvenimas – ne.“
E. Mezginaitė
A. Simėnas ir dainas pagal panevėžietės eilėraščius pradėjo kurti, su jomis pasirodyti.
Likimas taip susiklostė, kad šiaulietis 1986 metais persikėlė gyventi į Panevėžį ir tik tada gyvai su mylima poete galėjo susipažinti.
Labai artimi bičiuliai jie netapo, tiesiog susitikdavo renginiuose, tarp ano meto meno žmonių populiarioje kavinėje „Po liepomis“ Panevėžio centre, literatūriniuose susitikimuose. Vėliau juos artimiau suvedė Sąjūdis – abu buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo nariais.
„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas gera, teisinga“, – sako A. Simėnas.
Tiesos jausmas poetei visada buvo labai svarbus. Ji pati yra rašiusi, kad ir savo eilėraščius tikrindavo vadovaudamasi principu: ar nesumelavau?
Elena Mezginaitė. PAVB nuotr.
„Nebelaukia gyvenimas, eina / per nukritusius sodo lapus, / per numintą ir statų atšlaimą / į erdves, o galbūt į kapus“, – rašė E. Mezginaitė.
Visose jos knygose užtiksi eilėraščių apie rudenį, jo sukeliamas mintis bei įžiebiamus jausmus.
Gal todėl, kad ruduo buvo jos metas – spalio mėnesį gimusi poetė labai aiškiai jautė šio laiko atnešamas permainas, juk gelstant lapams vienas etapas keičiamas kitu, ateina laukimas, kad viskas tuoj turėtų stoti į savo vietas jau su naujomis laukimo ir išsipildymų viltimis.
Šių metų rudenį E. Mezginaitei skiriamas ypatingas dėmesys – minimas jos 80-asis gimtadienis.
Su visų pamėgtos poezijos kartojimais, su grįžimu prie kūrybos rinktinės „Mano senas drauge“, kurioje sutelkta visa skelbta jos kūryba, interviu, dienoraščių fragmentai.
Didžiulio populiarumo sulaukusi rinktinė išleista jau du kartus.
„Pradžia buvo, kai po Elenos laidotuvių su bendraminčiais svarstėme, ar nereikėtų pradėti rūpintis jos kūrybiniu palikimu ir išleisti pačios pradėtą dėlioti naują knygą. Tačiau paskui buvo prieita prie nuomonės, kad geriau būtų išleisti viso jos gyvenimo kūrybos rinktinę. Seniau išėjusių poezijos knygų jau nebebuvo knygynuose, o ir bibliotekose jos jau visos suskaitytos“, – pasakoja A. Simėnas.
Papasakoti apie šią knygą – neįmanoma, ją reikia imti ir skaityti. Kaip teigiama jos pristatyme: skaityti, prisiminti, vertinti, jausti ir vėl pamatyti Eleną – tokią, kokią pažinojome, o galbūt visiškai naujai atrandamą.
Viso E. Mezginaitės gyvenimo kūrybos rinktinę sudarė du iš Aukštaitijos kilę, dabar taip pat jau šviesaus atminimo poetai Jonas Strielkūnas ir Valdas Kukulas.
Su dukra Mėta. 1972 metai. PAVB nuotr.
„Labai gražus ruduo, tačiau užmiršk, / Nes dalgis neprisimena ražienų. / Ir dar nežino motina, kad mirs, / Tiek pragyvenus vasarų, šią žiemą…“ – į šį eilėraštį atkreipė dėmesį ir knygos sudarytojai.
Vėl norisi cituoti „Literatūroje ir mene“ spausdintą nekrologą, kuriame J. Strielkūnas ir V. Kukulas svarstė: „Atvykti į Panevėžį ir nesutikti Elenos, nepajusti jos šypsenos šilumos buvo neįmanoma. Kiekvienas, kad ir neilgas, pašnekesys su ja nušveisdavo aprūdijusią sielą. Šiandien baisiausia pajusti, kad be Elenos ir Panevėžys lyg jau nebe tas, nebe savas miestas, kad ten lankysimės (deja, ir prie Elenos kapo) vis rečiau ir rečiau. Bet kas nepamirštama, tas nepamirštama. Niekas neištrins iš mūsų atminties netikėtai užgesusio Elenos gyvenimo šviesulio.“
Praėjo šešiolika metų, kai Elenos – kuklios, suprantančios, mielos, nesavanaudiškos, draugiškos, jau nebėra. Tačiau jos kadaise į posmus sudėlioti žodžiai ir mintys niekur nedingo – traukia ir jaudina kaip anksčiau.
Kad ir populiarioje Kastyčio Kerbedžio atliekamoje dainoje „Melodija vėjy“ ar kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus „Baltas lino gyvenimas“.
Ši daina, atliekama aktorių Kristinos Kazlauskaitės ir Vlado Bagdono, yra tapusi savotiška E. Mezginaitės kūrybos vizitine kortele.
Yra išleista ir kompaktinė plokštelė tokiu pat pavadinimu – „Baltas lino gyvenimas“. Joje aštuoniolika kompozitoriaus dainų, sukurtų pagal E. Mezginaitės eilėraščius.
O svarbiausia jų, „Baltas lino gyvenimas“, poeto V. Kukulo buvo pavadinta savotišku Panevėžio himnu.
Poetės gimtadienį šiemet minės jau dešimtas Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas ,,Mano senas drauge…“, skirtas Elenai Mezginaitei atminti.
Jo sumanytojas ir organizatorius A. Simėnas sako, kad su festivaliu atsiranda daugybė naujų E. Mezginaitės tekstais sukurtų dainų.
„Dešimt festivalių, juose po dešimt laureatų – ir štai jau šimtas įvairiausių Elenos eilėraščių interpretacijų“, – skaičiuoja organizatorius.
Vienas iš esminių festivalio leitmotyvų – priminimas apie iškiliausią Aukštaitijos regiono poetę, kritikų vertinamą kaip europinio lygio poezijos kūrėją.
Juk E. Mezginaitė tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam dainų autoriui ir atlikėjui. Jos tekstus savo dainoms rinkosi kompozitoriai Laimis Vilkončius, Alvydas Jegelevičius, roko grupė „Hiperbolė“, vienas iš dainuojamosios poezijos žanro pradininkų Alfredas Kukaitis ir kt.
Dar vieną poetės paminėjimą sumanė Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka, nuo praėjusių metų vadinama Elenos Mezginaitės vardu.
Tai kvietimas iki spalio 30 dienos keliauti literatūriniu maršrutu „Išlikusi poezijos skambėjime“.
Maršruto pradžia – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ir joje esantis kampelis, vadinamas E. Mezginaitės kerte.
Sekant maršrutu, kviečiama užsukti į kiekvieną miesto biblioteką – Parko, Šiaurinę, Židinio, kitas, kuriose galima susipažinsite su poetės biografijos, kūrybos faktais, pamatyti ekspoziciją nuotraukų iš E. Mezginaitės asmeninio albumo.
Su aktore Dalia Melėnaite. 1992-ieji. PAVB nuotr.
Eilėraščius E. Mezginaitė pradėjo rašyti besimokydama vidurinėje mokykloje. Pirmuosius spausdino Rokiškio rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 metų jie publikuojami rinkiniuose „Poezijos pavasaris“. 1990 metais E. Mezginaitė tapo Poezijos pavasario laureate.
Daug kas dar pamena ją, Panevėžio literatų būrelio vadovę, organizavusią ne vieną literatūrinį renginį.
Kas suskaičiuos, kiek plunksną bandančių jaunų, o ir vyresnių žmonių nedrąsiai siuntė ar nešė E. Mezginaitei savo eilėraščius.
Žinojo, kad juos Elenai galima rodyti drąsiai – ji niekada nepasijuoks, neatstums, suras padrąsinantį žodį, patars. Visiems ji buvo dėmesinga, atidi, draugiška – net ir visai beviltiškiems eiliuotojams.
Labai daug laiko poetė atidavė pradedantiesiems – mokė žengti nelengvu kūrybos keliu, ieškoti, nebijoti braukti ir braukti, ir vėl ieškoti iš naujo.
O savimi – savo kūrybos publikavimu, knygų leidimu – ji rūpinosi daug mažiau negu kitų.
E. Mezginaitės eilėraščiai – tie, kurie dažnai, regis, būtent tau ir apie tave rašyti, skaitomi ir mėgstami ir šiandien.
„Atsidusk iš giliai, paklausyk iš toli, / o vis tiek neramumo nusmaugt negali. / Nes atodūsis tils – kaip nutyla pūga, / o klausa neišgirs, ar tikrai pabaiga, / ar tikrai pabaiga, / ar toli ir giliai / atklampoja per sniegą šarmoti arkliai“, – paukščiai, augalai, gyvūnai taip pat gana dažnai užklysdavo į Elenos eilėraščius.
Taip kaip į vieną paskutinių jos parašytų ir bičiuliui, garsiojo Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjui Antanui Markuckiui skirtą „Balti vilkai…“
Eilėraštis ne tik jam – visiems ieškantiems, abejojantiems, svarstantiems „kaip vėl pradėti naują dieną“.
E. Mezginaitė labai dažnai ateidavo į Lėlių vežimo teatrą. Ji ir pjeses šiam teatrui rašė – net dešimt jų čia buvo pastatyta.
Šiandien, prisimindamas talentingąją bičiulę, A. Markuckis sako, jog ji buvo šiltas, jaukus, doras žmogus.
„Kaip vaistas, kurį galėjai dėti ant bet kokios žaizdos“, – prisimena menininkas.
E. Mezginaitė buvo ne tik poetė, bet ir žurnalistė, kurios straipsnių A. Markuckis visada laukdavęs – juose niekada nebūdavę nieko purvino, įžeidžiamo.
„Tai nereiškia, kad jos rašiniuose vien liaupsės ar glostymai – ne. Viskas būdavo teisinga, aišku, suprantama, bet jokiu būdu ne įžeidu“, – prisimena A. Markuckis.
Elenos Mezginaitės kapas Panevėžio rajono Šilaičių kapinėse. Antkapinės skulptūros autorius – Vytautas Tallat-Kelpša. PAVB nuotr.
Lėlių vežimo teatre Elena apsilankė, su vadovu bendravo ir lemtingo išvykimo į Vilnių išvakarėse. Kitą dieną ji ruošėsi dalyvauti Rašytojų sąjungos suvažiavime.
Rašytojų sąjungos narė E. Mezginaitė buvo nuo 1983 metų. Akivaizdu, kad tos išvykos į sostinę ji turėjo laukti – malonu susitikti su kolegomis rašytojais, pabendrauti su Vilniuje tuo metu gyvenusia dukra Mėta.
Nei A. Markuckis, nei kiti prieš pat tą kelionę su ja bendravę jokių pranašiškų ženklų nematė. 63 metų E. Mezginaitė buvo sveika, darbavosi laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje, turėjo įvairių ateities planų.
Tiesa, jos pačios mintyse tarsi jau kirbėjo keista nuojauta. Išvykdama į Vilnių lyg tyčia išsitarė: „Tikiuosi, kad šiame suvažiavime niekas nemirs.“ Ji turėjo omenyje ankstesnį, 2002-aisiais, vykusį suvažiavimą, per kurį mirė rašytojas Jurgis Kunčinas.
Tačiau vienas poetės žingsnis penktadienio popietę buvo lemtingas. Ji griuvo ant Rašytojų sąjungos pastate esančių stačių laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą. Sostinės ligoninėje poetei atlikta sudėtinga operacija, tačiau ji nepadėjo. Po kelių dienų E. Mezginaitės gyvybė užgeso.
Bet jos mintys ir jausmai pasiliko eilėraščiuose – pilnuose meilės, švelnaus liūdesio, paslaptingos nuojautos, nesuvaidintos tikrovės ir 
neabejotino poetinio talento:
„Nebelaukia gyvenimas, eina / ir pastato žvakelę kalne. / Efemerija. Spalvos ir dainos. / Viskas tikra. Gyvenimas – ne.“
Elena Mezginaitė gimė 1941 m. spalio 31 d. Rokiškio rajone, Petriškių kaime. 1959 metais baigė Rokiškio vidurinėje mokykloje, studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete. Dirbo Rokiškio rajono Laibgalių kaimo bibliotekoje, Rokiškio ir Kupiškio rajonų laikraščių redakcijoje, nuo 1965 – Panevėžio laikraščių redakcijose „Tėvynė“, „Panevėžio tiesa“, „Panevėžio rytas“, „Panevėžio balsas“ redakcijose.
Mirė 2005 metais vasario 9 dieną.
