-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ištisi žemės klodai aplink Panevėžį liko užteršti sunkiaisiais metalais. Didžiulės teršalų sankaupos nusėdusios Molainių filtracijos laukuose, Liūdynės sąvartyne, kur įrengta vadinamoji mirties duobė, buvusių gamyklų teritorijose, kolūkiams ir kariniams daliniams priklausiusiose naftos bazėse. Nors ekologai ir profesoriai įspėja apie tokio palikimo pasekmes, aplink užterštas teritorijas kyla naujų namų kvartalai, o buvusios gamyklos virsta prabangiais loftais.
Spręsti sovietmečio paliktas taršos problemas kone kasdien tenka geochemikei, Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausiajai specialistei, mokslininkei Virgilijai Gregorauskienei. Jos teigimu, daugelis teritorijų išvalymo metodų veikia laboratorinėmis sąlygomis, tačiau iš tikrųjų dažnai tai taip ir lieka neišsprendžiama problema. Užterštas teritorijas, kurių neįmanoma išvalyti, bandoma apsodinti augalais, tačiau ir šie nėra pajėgūs augti užnuodytoje žemėje. Pasak V. Gregorauskienės, prireiks ne vieno dešimtmečio ar net šimtmečio, kol žemė pajėgs apsivalyti nuo tokios taršos.
Mokslininkės teigimu, Panevėžys ir Panevėžio rajonas išsiskiria tuo, kad yra vienos geriausiai užterštas teritorijas tvarkančių savivaldybių. Vis dėlto kai kuriose teritorijose užterštumas toks didelis, kad jų išvalyti tiesiog neįmanoma. Tarp 50-ies labiausiai visoje Lietuvoje užterštų teritorijų rikiuojasi Pajuosčio kaime Lietuvos kariuomenei priklausanti naftos bazė, kuri buvo išvalyta 2018-aisiais. Tais pačiais metais rekultivuota ir kita užteršta teritorija Panevėžio rajone – Trakiškio asfaltbetonio bazė. Pernai savo eilės sulaukė Žibartonių naftos bazė. Tačiau, anot geochemikės, šios teritorijos nepavyko visiškai išvalyti – nors grunte tarša neviršija leistinų normų, gruntiniai vandenys ir toliau liko užteršti.
„Valymo kaštai labai dideli. Jeigu gruntinio vandens kokybė negerės ir po penkerių metų, teks imtis kitų priemonių. Šiemet pabaigėme tvarkyti Miežiškių naftos bazės teritoriją. Visi keturi objektai Panevėžio mieste ir rajone, kurie įėjo į labiausiai užterštų Lietuvos teritorijų penkiasdešimtuką, jau sutvarkyti“, – sako V. Gregorauskienė.
Molainių filtracijos laukuose „palaidota“ kone visa Mendelejevo lentelė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Vis dėlto Panevėžio krašte liko vietų, kurios, nors jau laikomos sutvarkytomis, ir toliau kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Viena didžiausių tokių ekologinių piktžaizdžių – Molainių filtracijos laukai.
Šalia Molainių ir Kniaudiškių gyvenamųjų rajonų bei Molainių gyvenvietės esanti daugiau nei 60 hektarų ploto teritorija 1961–1979 metais buvo naudojama kaip kanalizacijos laukai. Tokios įmonės kaip „Ekranas“, „Metalistas“, „Autokompresoriai“, Panevėžio valstybinė tiksliosios mechanikos gamykla ir kitos, neturėdamos vietos nuotekų valymo įrenginių, jas tiesiog čia išpildavo. Į laukus miesto pašonėje buvo vežamos visos galvaninės bei kitos pavojingos atliekos, pilamos ir gyventojų nuotekos, užterštos sunkiaisiais metalais.
Anot mokslininkės, šioje vietoje, esančioje visai šalia gyvenamųjų kvartalų, užterštumas sunkiaisiais metalais net kelis tūkstančius kartų viršijo visas leistinas ribines vertes. Čia buvo galima rasti kone visą Mendelejevo lentelę: didžiuliai kiekiai kadmio, švino, vario, nikelio, chromo ir cinko. Teritorijoje taip pat nustatyta tarša naftos produktais. Dirvožemiui pasidarius rūgščiam, sunkieji metalai tampa judrūs, taip sukeldami grėsmę gruntiniams vandenims. Šią teritoriją bandyta išvalyti rekultivuojant – išvalyta dirva giliai suarta, išlyginta, kultivuota ir apsėta žole. Pavojingoje zonoje pasodinta apie 190 000 juodalksnių. Didelė dalis šių medžių neprigijo. V. Gregorauskienės tas nestebina.
„Tokias teritorijas yra bandoma valyti sodinant augalus, tačiau tarša sunkiaisiais metalais nepašalinama. Laboratorijose šie metodai veikia, bet realiame gyvenime viskas yra kitaip. Augalai nepajėgūs augti tokioje žemėje – jie tiesiog žūva arba skursta“, – teigė mokslininkė.
Pasak Rūtos Taučikienės, be Molainių filtracijos laukų, kurie šiuo metu netinkami net reakreacijai, ekologams nerimą kelia ir kitos užterštos miesto vietos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Po sutvarkymo kasmet buvo atliekamas Molainių filtracijos laukų monitoringas. Geochemikės teigimu, net ir tuomet maždaug pusėje imtų mėginių tarša sunkiaisiais metalais viršijo leistinas ribines normas. Sumažėjo tik cinko kiekiai, mat cinką pasisavina augalai.
„Gamta labai sunkiai valosi, o ten buvo supilti milžiniški kiekiai teršalų. Geroji žinia ta, kad per visą tą laikotarpį gruntiniame vandenyje sunkieji metalai ribinių verčių neviršijo, nors vandens mineralizacija ir buvo labai didelė“, – pastebi mokslininkė.
Molainių filtracijos laukai buvo tvarkomi planuojant galbūt čia kažkada įrengti miesto parką. Pasak V. Gregorauskienės, jeigu susiformuos velėna, žmonėms vaikščioti bus saugu, tačiau grybauti ar uogauti, rinkti vaistažoles tokioje vietoje dar ilgai liks pavojinga. Taip pat, pasak mokslininkės, lieka pavojus gyvenantiesiems netoli Molainių filtracijos laukų, ypač jeigu žmonės naudoja šulinių ar gręžinių vandenį.
„Žinoma, priklauso ir nuo to, kaip įrengtas gręžinys, kokio jis gylio. O kartais užtenka sauso oro ir vėjo, kuris išnešioja pavojingas dulkes nuo užteršto žemės paviršiaus“,– teigė V. Gregorauskienė.
„Tarybiniais laikais ta mirties duobė Liūdynės sąvartyne įrengta ne šiaip sau. Išvalyti tokią sunkiųjų metalų sankaupą beprasmiška.“
V. Gregorauskienė
Jeigu Molainių filtracijos laukai dar turi bent teorinę galimybę po daugelio metų patys natūraliai išsivalyti, tai Liūdynės sąvartyne esanti sunkiųjų metalų sankaupa yra tiesiog palaidota ir nuolat stebima. Apie tai, kad Liūdynės sąvartyne įrengta cheminių atliekų duobė, visuomenė sužinojo tik apie 1986 metus. Tai buvo pats baisiausias sunkiųjų metalų sąvartynas Panevėžio regione, ne veltui pramintas mirties duobe. Jau tuo metu ekspertai kalbėjo, kad vien vario čia palaidota tiek, kad užtektų visoms Baltijos šalims išnuodyti. Pasak mokslininkės, išvalyti Liūdynės sąvartyne sukauptas tonas sunkiųjų metalų buvo neįmanoma, todėl uždarant sąvartyną nuspręsta pavojų keliančias atliekas tiesiog izoliuoti.
„Tarybiniais laikais ta mirties duobė Liūdynės sąvartyne įrengta ne šiaip sau, o atsižvelgus į hidrogeologines sąlygas. Išvalyti tokią sunkiųjų metalų sankaupą beprasmiška, todėl ji izoliuota ir nuolat stebima. Kasmet atliekame požeminio vandens monitoringą. Kiek leidžia jėgos ir galimybės, situaciją Liūdynės sąvartyne nuolat stebime“, – pasakojo V. Gregorauskienė.
Sovietmečiu ekologija buvo sunkiai suprantama, todėl ne viena karta jaus tų laikų pramonės palikimo pasekmes. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Mokslininkės teigimu, gamtoje visos sistemos yra atviros. Tai, ką žmonės sovietmečiu supylė į žemę, laukus, upes, tą dabar valgome ir geriame. Deja, kai kada gyventojai net nežino ir nejaučia, kad gyvena užterštoje aplinkoje. Iki šiol teberandama vis naujų sovietmečiu paslėptų nuodų telkinių, mat tuo metu apie ekologiją niekas negalvodavo ir įvairia ūkine ar pramonės veikla vertėsi kaip išmanydavo.
„Senais laikais, kai dirbau mokslinį darbą, turėjome užduotį laboratorijoje ištirti vaikų šlapimą. Visi tie vaikai gyveno viename Molėtų daugiabučių. Visiems buvo nustatyti įvairaus sunkumo apsinuodijimo švinu požymiai. Pasirodo, kažkas Vokietijoje utilizuoti nurašytus dažus atvežė ir jais išdažė daugiabučio patalpas. Vaikai apsinuodijo švinu, išsiskiriančiu iš dažų. Mūsų darbas kaip dopingo kontrolė. Kada išlenda problema, ieškai priežasčių, kodėl taip nutiko. Bet kiek tokių atvejų, kai žmonės nesupranta savo negalavimų priežasties“, – pasakojo V. Gregorauskienė.
Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus specialistė Rūta Taučikienė teigė, kad, be Molainių filtracijos laukų, kurie šiuo metu netinkami net reakreacijai, ekologams nerimą kelia ir kitos užterštos miesto vietos. Viena tokių – buvusios karinės teritorijos dalis Skaistakalnio parke, kurią norima pritaikyti ir atverti visuomenės poreikiams. Karinis dalinys čia įkurtas 1944 metais, o nuo 1993 metais lėktuvų variklių remonto veikla nebevykdoma. Manoma, kad gruntinis vanduo buvo teršiamas lakiaisiais ir daugiacikliniais aromatiniais angliavandeniliais, naftos produktais bei sunkiaisiais metalais. Tačiau atliktų tyrimų rezultatai nepasirodė tokie blogi.
„Gruntas tik vienoje vietoje buvo užterštas variu ir švinu, bet tai nekelia grėsmės požeminiam vandeniui“, – tvirtina R. Taučikienė.
O 1985-aisiais Skaistakalnio parke pirmą kartą užfiksuota grunto radioaktyvi tarša radžiu. Ekologės teigimu, tai siejama su radioaktyvių atliekų gabenimu iš minėto karinio dalinio. Vėliau padidėjusios radiacijos nebenustatyta.
Skaistakalnio parko pašonėje 1944 metais įkurtame kariniame dalinyje iki 1993-iaisiais remontuoti karinių lėktuvų varikliai – į žemę sunkėsi sunkieji metalai, nafta ir kitos baisios medžiagos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Dar viena miesto piktžaizdė – naftos bazė Tiekimo gatvėje. Anot R. Taučikienės, šioji priklausė Panevėžio miškų urėdijai, kuri veikė nuo 1975-ųjų iki 2000 metų. Dabar ši teritorija atsidūrė privačiose rankose.
Preliminarūs ekogeologiniai tyrimai čia atlikti 2010-aisiais. Paaiškėjo, kad teritorija užteršta naftos produktais.
„Atsižvelgiant į tai, kad šitą sklypą supa kitos pramoninės teritorijos ir arti nėra taršai jautrių aplinkos elementų, galima konstatuoti, jog didelio pavojaus aplinkai nėra. Detalus ekogeologinis tyrimas ir aplinkos monitoringas būtų reikalingas, jeigu savininkai nuspręstų keisti teritorijos naudojimo paskirtį“, – teigė R. Taučikienė.
Mokslininkę V. Gregorauskienę stebina nauja tendencija buvusiose gamyklose ar kariniuose daliniuose įkurti gyvenamąsias patalpas, išpopuliarėjusius loftus. Nors buvusiose gamybinėse patalpose atviro grunto beveik nėra, tačiau, pasak mokslininkės, per daugybę metų ta tarša dažnai jau būna įsigėrusi į sienas, grindis. Tokia užteršta aplinka itin pavojinga žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs.
„Turime tokių pavyzdžių Vilniuje, kur veikė slaptos karinės gamyklos. Jų vietoje įrengti gyvenamieji loftai. Nustatyta, kad viduje aplinka spinduliuoja didelį užterštumą, tad statytojai privalėjo imtis brangių sprendimų izoliuoti sienas, kad apsaugotų gyventojus nuo nuolatinės taršos, sklindančios iš sienų“, – kalbėjo V. Gregorauskienė.
Mokslininkės teigimu, nors sovietmečio palikimas išties verčia stvertis už galvos, tačiau ir mūsų laikais ne taip reta atvejų, kai gamyklos ar kiti verslai nuodingas atliekas leidžia į upes, Baltijos jūrą, dirvožemį. Nors atsiranda technologijų, kurios nuodingas atliekas geba perdirbti ir dar gauti iš to naudos, tačiau šios technologijos vis dar per brangios.
„Dabar yra valymo įrenginiai, kur atskiriamos skystos nuotekos ir dumblas. Vandenį išvalyti galima, o dumblas, kuriame nusėda visi sunkieji metalai, kaupiasi. Šiuolaikinės technologijos leidžia ir tokias atliekas džiovinti, deginti. Europos Sąjungoje einama link žiedinės ekonomikos – pramonė turėtų naudoti ne žemės resursus, kasti naudingąsias iškasenas, o naudoti antrines žaliavas, perdirbti atliekas. Tačiau proveržio šioje srityje dar teks palaukti“, – mano V. Gregorauskienė.
