-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienoje mažiausių Panevėžio rajone – Raguvos seniūnijoje yra vos per trisdešimt kaimų. Kai kurie jau ir gyventojų vos vieną kitą beturintys, bet vis tiek išsaugojo savo gražius vardus – Vėjeliškiai, Laužavietė, Kunigiškiai, Laukagalėliai.
Didesni kaimai seniūnijoje tik trys – Užunevėžiai, Šilai ir dar vienas, gana keistu pavadinimu – Ferma.
Pavarčius Lietuvos adresų katalogą paaiškėja, kad taip pavadintų kaimų Lietuvoje yra ir daugiau, net devyni – Trakų, Vilniaus, Radviliškio, Mažeikių ir kituose rajonuose. O vienam kaimui Jurbarko rajone suteikta daugiskaitos forma – jis vadinamas Fermų kaimu.
Prie pat kelio Ukmergė–Raguva–Nevėžis esantį Fermos kaimą ne vietiniam net sunku atskirti nuo Raguvos. Taip šios dvi vietovės arti, kad, rodos, susiliejusios į vieną.
Prie Raguvos miestelio prisišliejusio Fermos teritorija gana plati – joje ir akį traukianti koplytėlė su šventos Agotos skulptūra, ir paminklas knygnešiams.
Ferma nuo seno buvo žinoma kaip sentikių kaimas, jo gyventojai priklausė Raguvos sentikių bendruomenei.
Beje, Mažeikių rajone esantis Fermos kaimas taip pat buvo priglaudęs kito tikėjimo žmones – po 1863 metų tame kaime buvo apgyvendinti Vitebsko gubernijos gudai, buvę unitai. Dabar jų ten nebelikę.
Panevėžio krašto Fermoje gyventojų taip pat vis mažėja. Kaip ir visoje Raguvos seniūnijoje.
„Per metus palaidojam apie aštuoniasdešimt mirusiųjų, o naujagimių sulaukiame vos keleto“, – sako Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis.
Šiuo metu Fermoje liko 180 gyventojų. Iš jų sentikių – tik mažuma.
Kaip teigia seniūnas, daug šio tikėjimo žmonių išvažinėjo, kitus žemė priglaudė, treti nuo savo tikėjimo šaknų atitolo. Tad dabar Raguvos krašte likusius sentikius, anot J. Skorulskio, ko gero, jau ir vienos rankos pirštais būtų galima suskaičiuoti.
Raguvos sentikių cerkvė – neveikiantys sentikių maldos namai Kritižio kaime. M. GARUCKO nuotr.
Raguvos kraštas nuo seno garsėjo įvairiataute bendruomene. Kartu su lietuviais čia gyveno žydai, šiek tiek karaimų, vėliau atsikraustė rusai.
Maldos namai miestelyje buvo pastatyti ir lietuviams, ir žydams, ir rusams. Visi tie pastatai išlikę iki šiol, tik kai kurie pakeitė paskirtį arba baigia sunykti.
Raguvių gausiausiai lankoma 1887 metais statyta medinė katalikų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.
Išlikusi 1875-aisiais statyta stačiatikių Dievo Motinos cerkvė atnaujinta, perdažyta, taip pat gražiai atrodo ir šiais laikais.
Buvusiuose žydų maldos namuose – 1867 metais pastatytoje sinagogoje yra įsikūrusi ir veikia bendrovė. Žydų bendruomenė prieš karą Raguvoje buvo nemaža. XVII amžiuje čia apsigyvenę žydai turėjo verslus, kūrė šeimas, gyveno, meldėsi, tikėjo šviesia ateitimi.
Panašiai tais pačiais metais netoli Raguvos esančiame Kritižio kaime buvo pastatyti mediniai sentikių maldos namai. Bet dabar šis nebenaudojamas baigiantis griūti pastatas jau labai liūdnai atrodo.
Žinoma, kad sentikių pamaldos iš pradžių vykdavo privačiuose namuose, o apie 1855 metus tikintieji Raguvoje pasistatė pirmuosius medinius maldos namus. Tiesa, 1860-aisiais cerkvė sudegė, bet vėliau atstatyta.
Anksčiau, kai bendruomenė dar buvo gausi, Raguvos sentikiai melstis rinkdavosi į senąją cerkvę. Gretoms retėjant, keitėsi ir maldos namų būklė. Cerkvė ne kartą degė, iš jos buvo vagiamos ikonos.
Iki 1995 metų Kritižio cerkvėje dar vyko retos proginės pamaldos, buvo palydimi mirusieji. Maždaug nuo 1997-ųjų, kai pastatas tapo nebetinkamas naudoti, likę sentikių bendruomenės nariai pradėjo važinėti melstis į Panevėžio sentikių cerkvę.
Nuo vagių išsaugotą paskutinį kryžių išvežė į Panevėžio cerkvę, tad joje yra ir dalelė Fermos bei Raguvos bendruomenės.
Buvęs aktyvus sentikių bendruomenės narys, Fermos tikinčiųjų vyresnysis šviesaus atminimo Nikolajus Ivanovas spaudai ne kartą yra pasakojęs apie sentikių tikėjimą.
Šis tikėjimas – rusų stačiatikių atšaka. Kai daugiau kaip prieš tris šimtus metų Rusijos patriarchas Nikonas paskelbė bažnyčios reformą, tam tikra grupė tikinčiųjų jos nepripažino ir dėl to jiems teko prieglobsčio ieškoti net kituose kraštuose.
Sentikystė nuo stačiatikybės labiausiai skiriasi apeigomis. Naujoms apeigoms priešinęsi sentikiai buvo pasmerkti, apšaukti atskalūnais ir atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios bei nuolat persekiojami.
Nuo to persekiojimo bėgdami ir patraukė į Lietuvą bei kitas šalis dideli būriai sentikių.
Raguvoje įsikūrusi bendruomenė buvo viena iš 33 sentikių bendruomenių Lietuvos teritorijoje.
Kada ir kurios giminės atšakos atstovai pirmieji pasiekė Raguvos kraštą, net patys sentikiai nebeatseka. Tik spėja, kad nuo protėvių atvykimo į Lietuvą jau praėjo apie tris šimtus metų. Istorikų teigimu, pirmieji sentikiai bendruomenę Lietuvoje įkūrė ir maldos namus pastatė 1710 metais dabartiniame Anykščių rajone, Girelėje.
Fermą, Raguvą ir kitus Lietuvos miestelius pasiekę sentikiai buvo iš Archangelsko krašto, visi išpažįstantys sentikių pomorų tikėjimą.
Raguvoje įsikūrusi bendruomenė buvo viena iš 33 sentikių bendruomenių Lietuvos teritorijoje. Dabar daug bendruomenės narių jau ilsisi netoliese esančiose Padambės kapinėse.
Panevėžio sentikių bendruomenės vadovas, dvasininkas Nikolajus Vladimirovas sako, kad į pamaldas iš Raguvos krašto sentikiai suvažiuoja į Panevėžio sentikių cerkvę – maldos namus A. Mackevičiaus gatvėje.
Pagarbos verti sentikiai iki šiol išlaikė senąsias savo tikėjimo tradicijas, atėjusias iš XVI–XVII amžiaus. Jų pamaldos vyksta senąja bažnytine slavų kalba, laikomasi senųjų skaitymo ir giedojimo tradicijų.
Panevėžyje sentikiai pradėjo kurtis 1825 metais. Dokumentuose nurodoma, kad jų bažnyčia buvo pastatyta tik 1906 metais.
Pasirodo, iki tol sentikiai buvo persekiojami, tad negalėjo turėti ir bažnyčios. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo sudeginta, bet vėliau atstatyta.
Jau beveik dvidešimt metų šioje cerkvėje tarnaujantis dvasinis vadovas N. Vladimirovas sako, kad Panevėžio ir aplinkiniuose rajonuose būtų galima suskaičiuoti gal iki kelių šimtų šį tikėjimą išpažįstančių žmonių. Anksčiau jų buvo gerokai daugiau.
Kartą, apsilankius vienuose namuose, dvasininkui buvo parodyta garbaus amžiaus moters išsaugota metrikų knyga, kurioje surašytos visos Raguvos krašte 1927 metais gyvenusių sentikių šeimos. Sąrašas buvo ilgas – siekė gal net tūkstantį žmonių.
Raguvos kadaise buvusioje stiprioje didelėje bendruomenėje, kaip ir visose kitose, liko vos po kelis žmones. Per didžiąsias šventes į pamaldas Panevėžyje susirenka apie šimtą sentikių, sekmadieniais vykstančiose mišiose jų būna mažiau.
O sentikių šv. Mišios ilgos. Velykinės prasideda vakare, 19 valandą, ir baigiasi, tiksliau, tik trumpai pertraukai maldos nutyla, apie 3 valandą nakties.
Paprastais sekmadieniais tikintieji meldžiasi nuo 6 valandos ryto iki vienuoliktos.
Labai svarbus sentikių pamaldų akcentas – giedojimas.
Sentikiai iki šių dienų išlaikė gyvas ženklinio giedojimo tradicijas. Tik šį tikėjimą išpažįstančių žmonių dėka senasis rusiškas giedojimo menas išliko.
Sentikiai nepriėmė nei daugiabalsio giedojimo stiliaus, nei naujosios natų užrašymo sistemos penklinėse ir išsaugojo senąjį giedojimą, natų fiksavimo būdą kabliais vadinamais ženklais.
Svarbus sentikių tikėjimo simbolis ikona. Sentikių lietos metalinės ikonėlės, altorėliai, kryžiai yra plačiai paplitusi ir savita jų kultūrinio palikimo dalis.
Ir dabar daugumoje sentikių namų galima pamatyti šventąjį kampą su metalinėmis ikonėlėmis ar kryžiumi.
Prie Raguvos miestelio prisišliejusios Fermos teritorija gana plati – joje ir akį traukianti koplytėlė su šventos Agotos skulptūra. M. GARUCKO nuotr.
Atėjus į sentikių cerkvę reikia laikytis nustatytų reikalavimų. Ir tikintieji jų laikosi.
Moterys ir vyrai per pamaldas stovi skirtingose pusėse, kai kuriose cerkvėse vienus nuo kitų skiria pertvaros. Moterims į cerkvę nevalia eiti be skaros, nepridengta galva, taip pat netinka dėvėti kelnių, o tik sijonus.
Sentikių tikėjimas draudžia vyrams skusti barzdą, moterims – kirpti plaukus.
Fermos kaimo sentikiai taip pat stengėsi laikytis visų tėvų įdiegto tikėjimo reikalavimų. Nors ne visuomet lengva šiais laikais išlaikyti privalomą šešių savaičių pasninką, bet šis reikalavimas nepamirštas.
Sentikiams būtina ir pamaldose lankytis, ir išpažinties nuolat eiti.
Žegnojantis kryžiaus ženklas dedamas dviem pirštais, prie suglaustų smiliaus ir didžiojo priglaudus nykštį.
„Čia yra šventa Trejybė“, – tikino sentikis.
Lietuvos sentikių bažnyčia neturi dvasininkų, tad ir tripakopės bažnytinės hierarchijos, nes, pagal jų tikėjimą, įsigalėjus Antikristui nebeliko tikrųjų dvasininkų. Pamaldas veda ir religines apeigas atlieka išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai.
Sentikių pomorų bažnyčia yra viena iš valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų.
Stačiatikių Dievo Motinos cerkvė atnaujinta, perdažyta gražiai atrodo ir šiais laikais. M. GARUCKO nuotr.
Su Raguva susiliejusiame Fermos kaime yra ir Dievo Motinos Gimimo stačiatikių cerkvė.
Šio tikėjimo žmonių čia taip pat gyventa. Štai 1914 metais parapijoje buvo 243 tikintieji, 1927 metais – 85.
Kai tarybų valdžia 1959 metais cerkvę oficialiai įregistravo, buvo maždaug 35 tikintieji, pas juos šventikas atvykdavo iš Panevėžio.
Kaip byloja istoriniai šaltiniai, stačiatikių cerkvė čia buvo pastatyta 1875 m. iždo lėšomis. Ir dabar ji gražiai įsilieja į Raguvos krašto panoramą.
Įdomu pasivaikščioti po Raguvą, įsikūrusią abipus Nevėžio upės. Miestelis senas – Raguvos vardas pirmą kartą paminėtas 1501, o 1586-aisiais jau minimas ir Raguvos miestelis.
Pasak istoriko P. Juknevičiaus, Raguva buvo senųjų lietuvių tikėjimo centras. Pasakojama, kad 1610-aisiais Raguvos dvarui priklausiusi medinė, stikliniais langais, lentelėmis dengta bažnyčia, joje buvęs nedidelis varpas. Ji galėjusi sudegti per didžiulį gaisrą.
Antrąją – medinę, pailgą, su 2 bokštais ir 4 altoriais – bažnyčią bei varpinę 1678 metais pastatė Trakų vaivada Martynas Oginskis, jos statybai vadovavo kunigas Lukas Jonas Vaicekavičius.
Istoriniuose šaltiniuose nurodyta, kad apie 1677 m. Raguvos šventovė buvo viena didžiausių medinių bažnyčių Vilniaus vyskupijoje. Maždaug po šimtmečio supuvusi, kiauru bokštu bažnyčia klebono Mykolo Gulbinausko rūpesčiu buvo suremontuota.
Paskui vėl sudegė. 1816-aisiais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, vėliau greta įrengta mūrinė 20 metrų aukščio varpinė.
Žinoma, kad 1944 metų liepą per miestelio bombardavimą bažnyčia buvo apgriauta. Gaila, bet didelė dalis maldos namų inventoriaus karo metais išvogta.
Į Raguvos istoriją įrašytas ir kunigo Antano Petrausko vardas. Juk tai jis stengėsi atgaivinti, puoselėti Raguvos bažnyčią, rūpinosi bažnyčios dailės paminklų restauravimu.
Nepamirštas dvasininkas iki pat 1987 metais jį ištikusios staigios mirties rūpinosi parapijiečiais, priešinosi ateistų išpuoliams.
Komentarai
-
- Valerija
- 21:30 2019.04.14
-
- Rimas
- 14:01 2019.04.15
Rodyti visus komentarus (2)O kokia graži Raguva! Reikės nuvažiuot apžiūrėt.
Raguvoje dar stovėjo ponų Straževičių dvaras, durpynuose buvo rastas tauro ragas. Kažkur, netoli Raguvos buvo senovinė pilaitė su kulgrinda. Pačioje Raguvoje stovi paminklas šv. Flarijonui, kuris dubenėlyje neša šv. Agotos duonos, nes Raguvoje dažnai siautė gaisrai