-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir tai ne kokio veiksmo filmo herojui tenkantys išbandymai, o panevėžiečio verslininko 36-erių Justo Narkevičiaus gyvenimo dalis.
Ekstremalūs pojūčiai ir visi pirmi kartai, anot J. Narkevičiaus, savotiškai padeda perkrauti vidinį kompiuterį ir įkvepia naujiems iššūkiams.
Šiuo metu J. Narkevičius intensyviai ruošiasi dar vienam tokiam.
Liepos 6-ąją, kai visa Lietuva švęs karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną giedodama tautišką giesmę, Justas šturmuos aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną.
Įveikti šį milžiną panevėžietis bandė pernai, tačiau dėl kelias dienas užsitęsusios pūgos ir itin prastų oro sąlygų sunkų kopimą teko atidėti.
„Laukia antras dublis. Į Monblaną galima lipti dviem keliais: lengvesniu maršrutu iš Prancūzijos ir mažiau populiariu, bet gerokai techniškesniu iš Italijos pusės. Trys draugai bandysime eiti sunkesniuoju“, – sunkumams nusiteikęs J. Narkevičius.
Justas vasarį įkopė į aukščiausią Pietų pusrutulio ir Amerikos žemyno viršukalnę – Akonkagvą (nuotraukoje), o jau po poros savaičių ruošiasi šturmuoti Monblaną. J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Panevėžietis į kalnus kopia tik trejus metus.
Meilė jiems prasidėjo nuo netikėtai už akių užkliuvusio pasiūlymo atostogas praleisti Nepale.
Tai turėjo būti lengvas pasivaikščiojimas aplankant vienuolynus, bet Justui tokia kelionė – per lengvas riešutėlis.
Kas nesunkiai pasiekiama, jam pasitenkinimo neteikia.
Tad pats susirado kelionių organizatorius, kurie pasiūlė pirmam kartui išbandyti Himalajų kalnyną.
„Lengvas pasivaikščiojimas tapo kopimu į daugiau kaip šešių kilometrų aukštį su visa ekipuote, ledkirčiais, alpinistinėmis batų katėmis. Neturint patirties tai buvo gana didelis iššūkis“, – mena panevėžietis.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
J. Narkevičius visą gyvenimą aktyviai sportavo – užsiėmė tailando boksu ir karatė.
Jo fizinė forma visuomet buvo gera.
Kaip pats juokiasi, vakarų prie televizoriaus ant sofos su alaus buteliu ir traškučiais tikrai neleidžiantis.
Tačiau net ir aktyvus gyvenimo būdas dar negarantuoja, kad organizmas puikiai susitvarkys su didžiuliame aukštyje kylančiais sunkumais. Kartu su juo į Nepalą keliavusių alpinistų grupelėje buvo tokių, kuriuos skubiai teko malūnsparniu nuleisti nuo kalno.
Pasak Justo, daugiau kaip penkių kilometrų aukštyje kartais prasideda plaučių ar smegenų edema, kai žmogus gali tiesiog paskęsti savo kūno skysčiuose. Todėl kalnuose privaloma išgerti 6–7 litrus vandens.
„Kaip tavo kūnas reaguos aukštyje, yra loterija. Kol nebūsi kalnuose, tol nesužinosi. Aš turiu nardymo licenciją. Žinau, kaip su besikeičiančiu slėgiu susitvarkyti po vandeniu, bet kaip tai padaryti kalnuose, man buvo visai nauja patirtis“, – pasakojo alpinistas.
Pasak Justo, kad organizmas apsiprastų, kopiama etapais, bet ne visuomet ir tai gelbsti.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Didžiausias iššūkis kalnuose – deguonies trūkumas. Pavyzdžiui, Akonkagvos viršūnėje, į kurią panevėžietis įkopė šį vasarį, deguonies koncentracija ore siekė vos 35 proc. Aštuonių kilometrų aukštyje prasideda mirties zona, kai žmogui būtina deguonies kaukė. Deguonies badas ne tik atima jėgas, bet ir naikina raumenis – per pirmąją kelionę į kalnus panevėžietis neteko dvylikos kilogramų, o kopdamas į Akonkagvą – visų penkiolikos.
„Kopiant su kiekvienu žingsniu reikia labai daug jėgų. Kartais tenka net šešis kartus įkvėpti, kad galėtum pradėti kitą žingsnį. Akyse tamsu, linksta kojos. Kai atsiguli pailsėti stovykloje, kūnas nurimsta, bet naktį prabundi nuo klaikaus jausmo, kad kažkas ant tavęs uždėjo pagalvę ir bando uždusinti. Dėl deguonies trūkumo prasideda klaikus galvos skausmas“, – pasakojo J. Narkevičius.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Kalnai bet kada gali pateikti staigmenų.
Pernai Justo planuotą kelionę į Monblano viršukalnę sujaukė gamtos išdaigos. Vos per naktį pūga kalnus padengė 30 cm sniego paklotu, jis paslėpė atsivėrusius ledo plyšius.
Šie plyšiai ir kelia daugiausia pavojų – užtenka ne ten pastatyti koją ir po plonu sniego sluoksniu atsivers praraja. Be to, yra kalnų, kuriuose net palapinėje temperatūra nukrenta iki 30–40 laipsnių šalčio.
„Įvertinome, kad turime šeimas, vaikus, o kalnas nepabėgs, galėsime grįžti kitą kartą. Gal ir būtume užkopę į viršukalnę, tačiau užpusčius pėdas nebegalėtume grįžti. Atsidurtum bedugnėje ir viskas. O krisdamas dar gali nusitempti ir kelionės draugus. Sveikas protas suveikė“, – pasakojo ekstremalas.
„Norisi to, ko kiekvienas negali padaryti.“
J. Narkevičius
Šįkart Monblaną panevėžietis bandys šturmuoti dar kartą. Per metus sukaupė ir daugiau praktikos – vasarį įkopė į aukščiausią Pietų pusrutulio ir Amerikos žemyno viršukalnę – Akonkagvą, kurios aukštis – beveik 7 kilometrai.
Pernai šturmavo ir aukščiausią Žemėje vulkaną Ojos del Salado Čilės ir Argentinos pasienyje, centriniuose Anduose.
Panevėžietis prasitaria, kad jo siekis – užlipti į septynias aukščiausias pasaulio viršukalnes.
Pietų Amerikos aukščiausioji jau įveikta, dabar laukia Europos.
Rugsėjo pabaigoje J. Narkevičius važiuos į Afriką ir bandys šturmuoti Kilimandžarą. Dar laukia Antarktidos, Šiaurės Amerikos ir kitos likusios viršukalnės.
„Kiekvienas kalnas – vis kitoks. Kartais atrodo, kad atiduodu paskutines jėgas, vargstu, dūstu, vos pūškuoju, bet kalnai mane taip pavergė, kad noriu grįžti vėl. Jie kaip niekas kitas pravėdina galvą“, – tikina J. Narkevičius.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Justas – tikras adrenalino fanatikas. Jis išbandęs šuolius parašiutu ir guma, skrydžius parasparniu, nėręs į vandens gelmes, net plaukiojęs su rykliais ir rajomis. Paklaustas, koks apima jausmas, kai plėšrūnas praplaukia taip arti, J. Narkevičius nusišypso: tą reikia išbandyti pačiam.
„Plaukdamas jauti, kaip trijų keturių metrų milžinai vos ne su peleku perbraukia tau per nugarą. Ir jų daug. Mane patikino, kad šitie plėšrūnai minta tik žuvimis, žmonių nepuola. Jeigu nebūtų saugu, tokių potyrių turbūt neorganizuotų. Žinoma, pasitaiko visokių nelaimingų atsitikimų, bet ir per perėją einant gali nutrenkti automobilis“, – svarsto panevėžietis.
Vienas ekstremalesnių jo sau mestų išbandymų – suvalgyti nuodingos gyvatės širdį.
Keliaudami po Balį, panevėžietis su žmona apsilankė viename restoranų, kur prie turistų akių kobrai nukertama galva, nudiriama oda ir dar plakanti širdis patiekiama ant lėkštutės. O užsigerti pasiūloma tos pačios kobros krauju.
Vietiniai tiki, kad toks delikatesas apsaugo nuo ligų.
„Jausmas tarsi gerklėje ta širdis dar spurda, pulsuoja. Atrodė šlykščiau bus išgerti kraują, nes mačiau, kai nudyrus odą į puodelį išlašinamas tirštas raudonas kraujas. Atrodė bjauru, bet suprantu, kad tai šaltakraujis gyvūnas. Tad išgėriau lyg šaltą vyną“, – neįprasta patirtimi dalijasi keliautojas.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Iššūkiai – J. Narkevičiaus gyvenimo variklis.
Vieną fiziškai sunkiausių išbandymų jis paruošė sau pernai, kai per gerus porą mėnesių pasirengė ultramaratonui Estijoje vykusiose stipriausių žmonių varžybose „Ironman“.
Beveik keturis kilometrus plaukdamas, 180 km dviračiu ir 42 kilometrus bėgte panevėžietis įveikė per dvylika valandų.
Šiuo metu jis brandina mintį dalyvauti ultramaratone per Sacharos dykumą. Tam reikėtų jau kitokio pasiruošimo – treniruotis galima tik ant smėlio pajūryje. Karantinas sujaukė jo su draugais planuotą bėgimą su buliais Pamplonoje, bet neatsisako ir šios minties.
„Norisi to, ko kiekvienas negali padaryti“, – šypsosi J. Narkevičius.
Įsimintiniausių panevėžiečio iššūkių sąraše – ir prieš dvejus metus kartu su jachtos „AmberSail 2“ įgula įveiktos Baltijos jūros bangos.
Justas prisipažįsta: kai pasiekia užsibrėžtą tikslą, norisi vis daugiau ir sudėtingiau.
„Galvoju, kokį naują iššūkį sau mesti dabar. Galbūt kopti į viršukalnę, kur reikalinga deguonies kaukė. Pasaulyje yra alpinistų, kurie net į vadinamąją mirties zoną, kur išgyventi be deguonies kaukės galimybės minimalios, užlipo be pagalbinių kvėpavimo priemonių. Tai vienas iš mano norų, bet suprantu, kad tai labai rizikinga“, – svarsto ekstremalas.
J. NARKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Paklaustas, kaip į jo ekstremalų pomėgį reaguoja šeima, Justas nusišypso, kad žmonai baisiausi buvo pirmieji kartai.
Anot panevėžiečio, sutuoktinė jau supratusi, kad jo pririšti neįmanoma – vis tiek bandys ištrūkti.
„Mano žmona labai protinga ir mylinti, supranta, kad visa ši veikla man suteikia labai daug malonumo. Iš kalnų grįžtu visai kitas žmogus, pravalau galvą, pabūnu tyloje su savimi. Tai lyg meditacija“, – tvirtino J. Narkevičius.
Be to, anot jo, kuriant nuosavą verslą, streso gerokai daugiau, ypač dabar, kai tenka ieškoti naujų rinkų.
Mat dalis panevėžiečio įmonės produkcijos anksčiau keliaudavo į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos rinkas.
Jiedu su žmona drauge dar nuo mokyklos laikų, tad ji žino, jog išrinktasis – savaip išprotėjęs adrenalino fanatikas.
Užuot bandžiusi drausti rizikingus pomėgius, palaiko ir motyvuoja savo vyrą, o jo pabėgimas nuo kasdienybės tik sustiprina santykius.
„Kai žmogų myli, nori, kad jis būtų laimingas. Žmona mato, kad mano akys net ima blizgėti, kai kalbos pasisuka apie kalnus. Iš kalnų grįžtu visai kitoks – švytintis, laimingas, be galo išsiilgęs šeimos, pilnas idėjų, kaip plėtoti verslą, degantis naujomis mintimis. Ji palaiko mane ir nekelia jokių ultimatumų, žino, kad man kaip oro reikia adrenalino“, – džiaugiasi J. Narkevičius.
