-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tania mamai dėkinga ne tik už dovanotą gyvybę, bet ir galimybę gyventi – prieš kiek daugiau nei dvejus metus jai persodintas mamos dovanotas inkstas. T. Dolgova šypsosi, kad tikriausiai jau arčiau mamos negali būti – maža to, kad yra jos dalis, bet ir pati savyje nešiojasi dalelę jos.
Kalbėti apie donorystės prasmę, anot Tanios, jai vis dar nauja patirtis. Per savo sudėtingą kelionę link sveikesnio gyvenimo jai teko pažinti ne vieną žmogų, kuris skaičiavo dienas ir valandas, laukdamas tinkamo donoro organo– bilieto į gyvenimą. Yra tokių, kurie taip ir nesulaukė transplantacijos.
„Noriu skleisti žinią, kaip svarbu nebūti savanaudžiams. Kad ir kaip skaudėtų praradus mylimą, brangų žmogų, bet netektis gali būti viltimi gyventi kitam. Jeigu keistųsi požiūris į organų donorystę, laukiančiųjų eilės sutrumpėtų. Daugiau žmonių vėl galėtų džiaugtis gyvenimu“, – teigė T. Dolgova.
Panevėžietė pasakoja dar paauglystėje žinojusi, jog gali išaušti tokia diena, kai jai prireiks organų persodinimo. Būdama vos keturiolikos susirgo sunkia pirmojo tipo cukrinio diabeto forma. Sergant šia liga, būtina griežta disciplina, maitinimosi režimas, priežiūra. Kasdien ji privalėjo leistis insuliną ir badytis pirštus tam, kad stebėtų cukraus lygį kraujyje. Kankinančios procedūros paauglę taip išsekindavo, kad ši savotiškai imdavo maištauti jų atsisakydama.
„Pavargau nuolat badytis ir leistis insuliną. Nesirūpindama savimi, savotiškai kovojau prieš šią baisią ligą. To pasekmės – nuolatinis gulėjimas reanimacijoje. Mačiau tuos visai dar jaunus žmones, kurie jau buvo priversti atlikti dializės procedūras ar dėl ligos apakę. Buvo be galo gaila į juos žiūrėti, žinojau, kad manęs gali laukti toks pat likimas, tačiau tai nepaskatino manęs labiau rūpintis savimi. Tas vaikiškas „ne“ galop padarė savo“, – apie sunkią kovą su liga atvirauja Tania.
Matyti kenčiantį savo vaiką – sunkiausia, ką teko patirti T. Dolgovos tėvams. Po inksto persodinimo operacijos dabar Tania gali pamiršti varginančias ir sekinančias dializės procedūras. P. Židonio nuotr.
Kai prieš ketverius metus Taniai ėmė streikuoti inkstai, jokios nuostabos nebuvo. Tačiau ji nesitikėjo, kad sveikata visai sugrius. Nors rodikliai dar nebuvo labai tragiški, nuolatinis pykinimas ir jėgų neturėjimas paguldė į lovą. T. Dolgova buvo užrašyta į laukiančiųjų inkstų transplantacijos eilę. O kol jos sulauks, vienintelė galimybė gyventi buvo dializės procedūros.
„Man buvo įstatytas kateteris, pro kurį ir vykdavo dializė net devynias valandas per parą. Galima sakyti, visą laiką esi pririštas prie lovos. Vakare įjungus dializę, sugebėdavau ryte dar nueiti į darbą“, – pasakoja Tania.
Sveikatai sparčiai blogėjant, šeima nusprendė ilgiau nebelaukti – donorais pasisiūlė tapti abu Tanios tėvai bei jaunesnioji sesuo ir brolis. Galiausiai po išsamių tyrimų Santaros klinikose panevėžietei persodintas mamos dovanotas inkstas.
„Iš manos gavau brangiausią dovaną – ne tik gyvybę, bet ir inkstą. Maža to, kad esu mamos dalis, bet ir savyje nešioju jos dalį. Ar begali būti artimesnis ryšys tarp mamos ir dukters?“ – už dukart dovanotą gyvybę mamai be galo dėkinga T. Dolgova.
Jos mama toliau gyvena visavertį gyvenimą. Ji visuomet buvo pilna energijos, sukasi kaip vijurkas.
„Net pati stebiuosi, iš kur tokie mamos energijos resursai, ji tiesiog trykšta energija“, – šypsosi Tania.
O pati Tania po transplantacijos vis dar pratinasi prie naujo gyvenimo. Transplantacija sutapo su pandemijos pradžia, tad beveik dvejus metus ji nekėlė kojos iš namų. Kad organizmas priimtų dovanotą inkstą, Taniai būtina vartoti vaistus, slopinančius jos pačios imunitetą, todėl kiekvienas susidūrimas su bakterijomis ir virusais gali turėti pasekmių.
„Esu labai pažeidžiama. O ir sveikatos daug neturiu. Galiu dirbti, bet daugiau kaip 50 metrų be sustojimo nenueinu. Jau susitaikiau, kad žygiai ne man, bet galiu be sąžinės graužaties naudotis automobilio patogumais. Tačiau svarbiausia, kad po transplantacijos man nebereikalinga dializė. Tos procedūros nėra malonios. Po jų jausdavausi visiškai netekusi jėgų ir sveikatos. Dabar galiu be baimės išgerti kad ir litrą vandens – net ir karštą dieną po dializės seanso toks kiekis vandens yra pavojingas. Nebereikia kontroliuoti maitinimosi, kad, neduok, Dieve, neužkiltų kalis ir nesustotų širdis. Kas to neišgyveno, negali įsivaizduoti, kaip tai sunku“,– atvirauja T. Dolgova.
Nepaisant tam tikrų iššūkių gyvenant su persodintu inkstu, panevėžietė šypsosi – juk ji vėl gali gyventi! Jeigu ne artimieji, nežinia, kada būtų sulaukusi savojo inksto donoro. Vienus tokia žinia pasiekia po pusmečio, kitus po poros metų, o kai kurie jos taip ir nesulaukia. T. Dolgova įsitikinusi: jeigu dauguma kitomis akimis pasižiūrėtų į organų donorystę, vilties kabintis į gyvenimą sulauktų daugiau žmonių. Vienas donoras gali išgelbėti iki septynių gyvybių.
„Deja, daug kas dar nesupranta, kad paaukoję mirusio artimojo organus, gali išgelbėti ne vieną gyvybę, kad brangaus žmogaus netektis gali kažkam sukurti stebuklą. Nelikime abejingi. Tikra meilė yra tada, kai sugebi užgniaužti praradimo skausmą ir suteikti viltį gyventi kitiems“, – tvirtina Tania.
Dukros gelbėtoja tapusi Galina Živelienė pasakoja nė akimirkai nesudvejojusi dėl savo sprendimo. Kad ir kokio amžiaus bus vaikas, savo mamai jis visuomet liks vaiku ir dėl jo padarytų bet ką.
„Kai matai vaiko kančias, net negalvoji apie nieką daugiau. Nuolatinės dializės Tanią be galo išvargindavo. Per naktį jai būdavo pajungtas didžiulis garsiai burzgiantis aparatas. Jeigu į jo sistemą patekdavo oro, dukrytė pradėdavo merdėti. Tai yra baisu ir sunkiai nusakoma žodžiais“, – ir dabar ramiai kalbėti negali G. Živelienė.
Dar prieš Tanios ligos progresavimą šeimyniškiai pajuokaudavo, kuris dovanos savo inkstą. Jaunesnis brolis Vaidas dar ir patraukdavo per dantį, kad jo inkstas bus per didelis, teks nešiotis kuprinėje. Bet niekas net nebūtų pagalvojęs, kad ateis ta diena, kai tokios kalbos taps realybe. Tų metų, kai dukra sunkiai sirgo, G. Živelienė nė nenori prisiimti. Be Tanios, šeima dar augino tris vaikus.
„Kai namuose keturi vaikai, kurių vienas mirštantis, nebūdavo nė laiko galvoti ir keikti likimą. Tiesiog autopilotu ėjau per gyvenimą, negalvodama, kokia ateitis laukia. Kol matai dar gyvą lovoje gulintį vaiką, tol džiaugiesi“, – apie sunkius likimo išbandymus atvirauja G. Živelienė.
Netikėtai atrasta joga buvo tai, kas mamai suteikė stiprybės ir įkvėpė tikėjimo gyvenimu. Tuo tikėjimu ji bandžiusi užkrėsti ir Tanią. Pasak Galinos, jogos treniruotės atnešė savotišką prašviesėjimą ir tikėjimą, kad viską galinti. Ir iš tiesų – su vienu inkstu ji puikiai gyvena visavertį gyvenimą.
„Jaučiuosi puikiai, galiu matyti nuostabiai mėlyną dangų, ryškiomis spalvomis nusidažiusius medžių lapus, saulę, galiu džiaugtis nuostabiais vaikais ir anūkais. Ko gali betrūkti iki visiškos laimės?“ – šypsosi G. Živelienė.
Laisvės aikštėje supleveno žvakučių jūra – padėka donorams ir jų artimiesiems, dovanojusiems gyvenimą šimtams sunkių ligonių. P. Židonio nuotr.
G. Živelienė be galo dėkinga Santaros klinikų medikams, įdėjusiems daugybę pastangų, jog transplantacija pavyktų puikiai ir sklandžiai. Dukros liga savotiškai apvertė visos šeimos gyvenimą – išmokė branginti kiekvieną akimirką ir kasdienybėje pamatyti gyvenimo stebuklus. Pati G. Živelienė dabar skuba padėti kitiems – ne vienerius metus ji savanoriauja teisme, pinigais ar daiktais padeda stokojantiesiems. Jaunėlis sūnus Vaidas su žmona yra kraujo donorai – už donorystę gavęs atminimo medalį iš Prezidentūros. Jo močiutė, Galinos mama, sirgo kraujo vėžiu, labai daug kraujo jai buvo perpilta, tad anūkai dabar savotiškai grąžina šią duoklę.
„Gavau daug sunkių gyvenimo pamokų, todėl jeigu tik galiu, einu padėti kitiems. Taip norisi visiems atsidėkoti už tą dovaną, kurią gavome su Taniuša. Gyvenimas yra gražus, tik kartais ne visada jį įvertiname. Mes į gyvenimą ir atėjome tam, kad padėtume vieni kitiems. Jeigu tik gali, ištiesk pagalbos ranką, tuomet ir tavo gyvenimas nušvis kitomis spalvomis“, – laimės receptu dalijasi G. Živelienė.
