.T.Šiaudinio nuotr.

Gydantis atvirumas – iš sudaužytų širdžių

Gydantis atvirumas – iš sudaužytų širdžių

Šeimoje patiriamas smurtas – vienas didžiausių visuomenės pūlinių. Nors Smurto artimoje aplinkoje įstatymas veikia daugiau kaip šešerius metus, o pagalbos ir paslaugų ratas smurto aukoms plečiasi, kenčiančių moterų nemažėja. Tikimybė patirti smurtą namuose yra gerokai didesnė nei tamsiu paros metu gatvėje.

Deja, didesnioji dalis moterų tyliai kenčia ir taikstosi su nuolatiniu pažeminimu, menkinimu, psichologiniu ir fiziniu smurtu. Kalbėti apie tai vis dar yra gėda, o dalis moterų mano, kad yra pačios kaltos dėl tokio vyro elgesio.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kompanijos „Už saugią Lietuvą“ partneriai su projektu „Įkvėpk“ nori parodyti, kad moterys gali sulaukti realios pagalbos – tereikia drąsos ir ryžto jos paprašyti. Per visą Lietuvą keliaujantis unikalus projektas lankėsi ir Panevėžio rajone, Tiltagaliuose.

Muša – vadinasi myli

Kaip juokaudama kalbėjo renginio vedėja charizmatiškoji Zita Kelmickaitė, žmonių sąmonėje vis dar gajus mitas, kad jeigu muša, vadinasi, myli. O iš prigimties kuklūs lietuviai visais laikais vengė kalbėti apie šeimoje kylančius nesutarimus ar smurtą.

Net tautosakoje galima rasti dainų, kur mergelė graudžiai rauda, tekėdama už pijoko. Bet motulė jos nepriima atgal į gimtuosius namus. Tačiau laikai pasikeitė, moterys nebeturi kentėti, nes ši kančia liečia ne tik moterį, bet ir vaikus, kurie dėl šeimoje patiriamo smurto kenčia ne ką mažiau.

Išdrįsti palikti smurtaujantį vyrą ir gyvenimą kurtis nuo nulio, tik su vaikais ryžtasi ne kiekviena. Kai kurioms moterims vyras vis dar yra tarsi gyvenimo ašis, baimė likti vienai daug stipresnė už norą būti mylimai ir gerbiamai. Norima tikėti, kad vyras liausis kilnoti kumščius, ką paprastai ir prižada po kiekvieno smurto protrūkio.

Ilgainiui ištrūkti iš to ydingo smurto rato darosi nebeįmanoma, nes mylimojo smurtas tarsi tampa norma. Tiltagaliuose viešėjusios Ina ir Zita ne tik sugebėjo pakilti iš gyvenimo dugno, kur jas buvo nustūmę mylimi vyrai, bet ir apie savo skaudžius išgyvenimus prabilti viešai, kad ir kitos moterys suprastų, kaip svarbu yra nebijoti prašyti pagalbos.

Zita Kelmickaitė sako, kad žmonių sąmonėje vis dar gajus mitas, kad jeigu muša, vadinasi, myli. O iš prigimties kuklūs lietuviai visais laikais vengė kalbėti apie šeimoje kylančius nesutarimus ar smurtą.T.Šiaudinio nuotr.

Prašyti pagalbos buvo gėda

Kaip pasakojo Zita, jos su vyru meilės istorija prasidėjo kaip ir daugelio visų. Naujai užgimę jausmai, šeimos kūrimas, vėliau vaikelio gimimas. Deja, jau po pusantrų metų po vestuvių šeimos idilė ir svajonės apie tobulą šeimą žlugo.

Gimus vaikui, vyras, užuot padėjęs mylimai moteriai tvarkytis buityje ir prižiūrėti mažylį, pradėjo laiką leisti draugų kompanijose. Namo grįždavo su kvapu, tad namuose nuolat kildavo kivirčų. O kai kada tai peraugdavo į fizinį smurtą.

„Po vestuvių nepraėjus nė dvejiems metams po eilinio kivirčo jis mane stipriai sumušė ir dėl to likau kalta pati, nes aš išprovokavau jo pyktį. Kai sugebėjau išeiti iš namų, aš buvau niekas, visiškas nulis, nes per tuos metus nuolatinių įžeidinėjimų ir priekaištų visiškai buvau praradusi savivertę“, – atviravo moteris.

Tiesa, padėti tašką ir palikti smurtaujantį vyrą nebuvo lengva. Pasak Zitos, jai buvo tiesiog gėda net prasitarti, kad ji savo namuose yra žeminama ir skriaudžiama. Be to, ir neturėjo draugių, kurioms galėtų atsiverti.

„Norėjau, kad mano šeima būtų gerokai tvirtesnė nei mano tėvų, nes ten irgi buvo smurto prieskonių. Nenorėjau dalintis savo skausmu ir problemomis, atrodė, kad tai niekam nebus įdomu, tuo labiau kad visi turi savo asmeninių problemų. Vis maniau, kad išsikapstysiu pati, paprašyti pagalbos buvo gėda“, – kaip dabar atsimena žinoma moteris.

Vis tik sukaupusi visus drąsos likučius ji kreipėsi į Moterų krizių centrą. Jos pačios nuostabai, čia ji sulaukė visokeriopos pagalbos ir tik dabar supranta, kad be profesionalų ištiestos rankos vargu ar ji būtų išlipusi iš duobės.

Taip pat atrado panašaus likimo bičiulių ir draugių, su kuriomis gali pakalbėti apie savo širdies sopulius. Nors nuo skyrybų su vyru praėjo jau dveji metai, Zita vis dar negali atsigauti. Jai labiausiai gaila ne savęs, o vaikų, kurie augdami tokioje aplinkoje patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą.

„Visus tuos vienuolika metų, kol gyvenau su vyru, savo jausmus slėpdavau po trim baimės raktais, o dabar ir vaikus mokau, kad tiek gerų, tiek blogų emocijų nereikia kaupti. Pirmas žingsnis geresnio gyvenimo link – atvirai kalbėti apie tai, kas skauda. Kai sugebėsi savo skausmą įvardyti, gebėsi ir pakilti bei atsitiesti. Tik išėjusi iš smurto aplinkos supratau, kad aš esu gera mama, mylinti dukra, graži moteris, iki tol buvau tiesiog niekas“, – atviravo Zita.

Verdančiu vandeniu – prieš smurtautoją

Trijų vaikų mamos Inos istorija – labai panaši. Kaip pasakojo moteris, abu su vyru jie susipažino labai jauni ir tik baigę vidurinę mokyklą susituokė, nes atrodė, kad tai amžina meilė. Netrukus vienas po kito pabiro trys vaikai. Kai baigėsi medaus mėnuo ir akinančios meilės spindesys nuslopo, Ina pamatė, kad jos vyras tinginys.

„Vyras už mane buvo tvirtesnis ir aukštesnis, apsiginti buvo sunku, tad kai kuriais atvejais keptuve tapdavo verdantis vanduo.“ Ina

Pagausėjus šeimai, išlaidų netruko, tad kiek paauginusi trečiąjį vaiką moteris išėjo dirbti. Kadangi jokios profesijos neturėjo, ėmėsi juodžiausių darbų, kad tik vaikams parnešti kokį gardesnį kąsnį. Iš menkos algos išlaikyti tokią šeimą buvo labai sunku, tad Ina nuėjo į profesinę mokyklą mokytis statybininkės amato, nes šioje srityje dirbančiųjų atlyginimai visuomet buvo pakankamai geri. O po dešimties metų nusprendė stoti ir į aukštąją mokyklą.

„Būtent tai ir nepatiko mano vyrui. Aš augau, tobulėjau, o jis stovėjo vietoje. Netrukus vyras pradėjo kilnoti taurelę. O prisigėręs puldavo muštis. Vyras už mane buvo tvirtesnis ir aukštesnis, apsiginti buvo sunku, tad kai kuriais atvejais keptuve tapdavo verdantis vanduo. Juo tiesiog šliūkštelėdavau tiesiai į veidą. Tik paskui supratau, kad daug saugesnis kelias – tiesiog bėgti iš namų“, – atvirai savo gyvenimo istoriją pasakojo Ina.

Tik po dvidešimt metų moteris suprato, kad toliau taip tęstis nebegali. Tiesa, ji ne kartą ir ne du prieš tai buvo su vaikais pabėgusi nuo agresoriaus, tačiau šis vėl susigrąžindavo šeimą, neva vaikams geriausia augti su abiem tėvais. Ina, pati augusi be tėvo, patikėdavo vyro atgaila ir atsiprašymais, tačiau situacija nesikeitė.

„Tiek man, tiek vaikams reikėjo psichologinės pagalbos, nors pralaužti ledus ir išdrįsti pirmiausia sau prisipažinti, kad tos pagalbos reikia, buvo labai sunku. Per visus tuos dvidešimt metų vyras sakė, kad aš esu tuščia vieta, tad prireikė nemažai laiko, kol pradėjau pasitikėti savo jėgomis. Todėl visoms moterims norėčiau pasakyti, kad pirmiausia mylėkite save, tik po to šeimą, vyrą. Ir nebijokite kreiptis pagalbos, nes išsikalbėjus ir ta gyvenimo našta nebeatrodo tokia sunki“, – kalbėjo Ina.

Pagalba ranka – iš bendruomenės

Tokių moterų kaip Ina ir Zita visoje Lietuvoje tūkstančiai. Kasmet policija sulaukia daugiau kaip 30 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, kas sudaro net 10 proc. visų nusikaltimų. Tad projekto „Įkvėpk“ tikslas – padėti smurtą patiriančioms moterims ištrūkti iš skurdo, ekonominės priklausomybės, smurto ir patyčių rato.

Anot Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, nors pagalbos nuo smurto kenčiančioms moterims tikrai yra nemažai kiekviename didesniame mieste, kaimo vietovėse ar mažesniuose miesteliuose gyvenančių moterų galimybės sulaukti profesionalios pagalbos menkesnės. Labai svarbu, kad galimą smurtą šeimoje ir kenčiančią moterį ar vaikus pastebėtų arčiausiai jų gyvenantys kaimynai, artimieji, draugai – bendruomenė, kurioje gyvena.

„Bendruomenės geriausiai gali padėti savo nariams, nes socialinės tarnybos ne visada gali pastebėti kai kuriuos dalykus. Norime paskatinti moteris nebetylėti ir padėti viena kitai“, – sakė N. Dirsienė.

Nors smurtas aplinkoje yra apibrėžtas įstatymu ir už jį yra baudžiama, dažnu atveju apie tai, kas vyksta už uždarų namų durų, aplinkinių ausų ir akių nepasiekia. Deja, smurtas nėra tik asocialių šeimų problema. Ir išsilavinusių, aukštas pareigas užimančių ar visuomenėje puikiai žinomų asmenų artimoje aplinkoje pasitaiko smurto apraiškų. Tik dažniausiai šis smurtas yra subtilesnis, todėl mažiau atpažįstamas.

„Apsaugos nuo smurto įstatymas dar labai jaunas, tik dabar pripažinome, kad smurtas prieš šeimos narius negali būti toleruojamas. Iki tol buvo siūloma tiesiog apie tai garsiai nekalbėti, susitaikyti su tokiu gyvenimu ir užauginti vaikus, galbūt vėliau vyras apsiramins. Deja, šios visuomenės nuostatos gajos ir dabar“, – apgailestavo N. Dirsienė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų