Menu griovęs užtvaras

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• Kultūra
• 2020.08.30 12:20

Prieš 113 metų, rugsėjo 3-iąją, į pasaulį atėjo žmogus, visam laikui Panevėžiui įspaudęs kultūros žymę.

Savo išskirtine asmenybe Juozas Miltinis net gūdžiais sovietiniais laikais sugebėjo šiam tuomet darbininkiškam miestui suteikti europietiškos dvasios.

Tais laikais, kai apie minties ar išraiškos laisvę negalėjo būti nė kalbos, kūrėjams teko išmokti laviruoti ir apeiti griežtų apribojimų užkardas.

Su spaudimu, reikalavimu kurti sovietinę dvasią atitinkančius spektaklius susidūrė ir Panevėžio dramos teatro įkūrėjas J. Miltinis. Tačiau tai nesutrukdė šiai unikaliai asmenybei sovietinio režimo sąlygomis tapti europietiško progreso simboliu. Ir pasiekti ne tik didžiulį pripažinimą, kai pamatyti režisieriaus spektaklių į Panevėžį vyksta žiūrovai net iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kampelių, bet ir savotišką neliečiamybę.

Maištininkas dėl meno

Juozas Miltinis buvo gaivališka asmenybė – visąlaik ieškanti, nuolat konfliktuojanti su aplinka.

Būsimoji teatro legenda gimė nepasiturinčioje, gausioje šeimoje. Kad išeitų mokslus ir pasiektų tai, ko pasiekė, reikėjo labai daug pastangų – pagalbos iš šalies nebuvo. Ne sykį J. Miltiniui teko atsidurti ribinėse situacijose.

Ir tobulintis į užsienį 4-ojo dešimtmečio pradžioje išvyko dėl to, kad to meto lietuviškame teatre nebuvo scenografijos ir aktoriaus vaidybos dermės, o jo, kaip kūrėjo, tokios sąlygos netenkino. Be to, tokį J. Miltinio, tada, 1931–1932 metais, Šiaulių dramos teatro aktoriaus, apsisprendimą lėmė ir konfliktas su šios kultūros įstaigos valdžia. Būsimasis režisierius, nesitaikstęs su rutina, paliko teatrą, o ant pastato durų užklijavo dešimt tezių apie tai, kaip pats įsivaizduoja vaidybą ir aktoriaus padėtį teatre. Po tokio maišto kelio atgal nebematė.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos J. Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė vienoje garso kasetėje rado įrašą su paties Maestro žodžiais, liudijantį, kad iš pradžių ketino tobulintis pas Maksą Reinhardtą Vokietijoje. Tačiau keičiantis politinei situacijai, į valdžią veržiantis Hitleriui, nutarė vykti į Prancūziją. O tuo metu Paryžiuje buvo apsistoję nemažai lietuvių studentų. Prancūzijos sostinė lietuviams buvo tarsi mokslo meka.

Atrado savo Paryžių

Į Paryžių Juozas Miltinis išvyko 1932-ųjų birželį ir visa savo esybe pasinėrė į paryžietišką gyvenimo būdą. Lankė Luvro meno mokyklą, mokėsi užsienio kalbų, domėjosi religijomis.

„Kaip pats sakė, „man buvo įdomu tą kitokią skirtybę pajusti“, ir galų gale ne tiek išpažinti, kiek pažinti tai, kas jam atsivėrė ir kas jį labai paveikė tiek išoriškai, tiek viduje“, – pasakojo A. Mikelinskaitė.

Tą Maestro asmenybės pokytį puikiai atskleidžia ir to meto nuotraukos, J. Miltinio palikimo studijų centre kabantis Viktoro Petravičiaus tapytas Miltinio portretas (1936 m.).

Prieš Paryžių J. Miltinis – dar jaunuolis, plaukai sušukuoti aukštyn, o Paryžiaus laikotarpis jį labai pakeitė: atsirado garbana – tokia ekstravagantiška, krintanti, rankose – cigaretė.

Tiesa, teatrą, kuriame jis mokėsi vaidybos meno, atrado tik 1933 metais. Paryžiaus Dorselio gatvės 43-iajame pastate įkurtame „Théâtre de l’Atelier“ dirbo J. Miltinio mokytojas Šarlis Dūlinas. Čia lietuvis iki 1936 metų ir mokėsi vaidybos, ir vaidino.

Kaip tik tuo metu Prancūzijos teatras išgyveno savotišką renesansą ir ta terpė būsimam režisieriui buvo labai palanki. Ne tik dėl to, kad tai buvo daugiau minties, filosofinis teatras. Jame J. Miltinis pagaliau surado taip trokštamą vienovę, kai vaidyba, scenografija neatsiejama nuo viso kūrybos proceso ir visi aktoriai bendradarbiauja.

Važiavo su įkvėpimu

Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus, remiamas privačių asmenų, išvažiavo stažuotis į Londoną. Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei – tikrasis vadovas buvo užimtas, todėl su teatro studijos aktoriais dirbo J. Miltinis.

1940-ųjų pabaigoje gavus leidimą Panevėžyje steigti dramos teatrą, J. Miltinis, kaip rašyta to meto spaudoje, „perėjęs atranką“, gavo teisę vadovauti aktoriams. Ir tų pačių metų gruodį įsikūrė tuomečiame Panevėžio „Rambyno“ viešbutyje Respublikos gatvėje.

Tą kelionę į Panevėžį, anot A. Mikelinskaitės, labai gražiai savo dienoraštyje yra aprašęs Vaclovas Blėdis – vienas iš tos kauniečių trupės, kartu su Broniumi Babkausku, Kazimieru Vitkumi, Jonu Alekna, Donatu Banioniu (vėliau atvykusiu) ir kitais atsekęs paskui J. Miltinį į naują vietą.

„Iš Kauno į Panevėžį keliavo labai linksmi – su entuziazmu, dideliu pasitenkinimu, kūrybiniu įkvėpimu“, – pasakoja J. Miltinio palikimo studijų centro darbuotoja.

Lemtinga tragedija

Vėliau J. Miltinis su trupe gyveno keliose vietose, trumpam buvo apsistojęs netgi marijonų vienuolyno patalpose. Galiausiai įsikūrė pastate prie teatro, anuomet veikusio Respublikos gatvės 77-ajame name.

Pirmas režisieriaus naujoje scenoje pastatytas spektaklis buvo N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (premjera 1941-03-15). Paskui buvo dar keli spektakliai, bet prasidėjęs karas viską pakeitė. Šis laikotarpis nebuvo labai produktyvus, nors žiūrovai išvydo P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, M. de Sieros „Lopšinė dainelė“ ir kitus pastatymus.

Baigiantis karui, J. Miltinis, V. Blėdis ir D. Banionis kurį laiką buvo apsistoję pas jaunąjį poetą Vytautą Mačernį jo tėviškėje Šarnelėje. Bičiuliai menininkai rimtai svarstė trauktis į Vakarus. Tokiems planams greičiausiai sukliudė atsitiktinio sviedinio skeveldros, pražudžiusios poetą.

Vėliau režisierius pagyveno savo tėviškėje Žemaitijoje. Kai buvo saugu, kartu su V. Blėdžiu grįžo į Panevėžį. O tada vėl užvirė darbas.

Į Panevėžį sugrąžino Paryžius

Pokario metai buvo sudėtingi, o ypač nenuolankioms asmenybėms, tokioms kaip Maestro.

1954 metais J. Miltinis buvo atleistas iš Panevėžio teatro neva už netinkamą vadovavimą. A. Mikelinskaitės manymu, režisieriui dar pasisekė, palyginti su kitais nuo sovietinio režimo nukentėjusiais žinomais žmonėmis, pavyzdžiui, jo bičiulis rašytojas, žurnalistas Juozas Keliuotis buvo išsiųstas į lagerį. J. Miltinis buvo perkeltas į Lietuvos kino studiją dubliažo režisieriumi, galėjo filmuotis.

„Kita vertus, reikia prisiminti ir įvertinti tai, kad J. Miltinis turėjo savo dramos studiją, aktorius ir jo atsitraukimas nuo teatro sustabdė teatrinį vyksmą, pertraukė visą procesą“, – pabrėžia J. Miltinio palikimo studijų centro darbuotoja.

Visą tą laiką Maestro mokiniai dirbo savarankiškai, be to, kiek įmanoma, siekė, kad režisierius būtų sugrąžintas į teatrą.

Pasak A. Mikelinskaitės, esama liudijimų, kad J. Miltinis slapta atvykdavo į teatrą ir repetuodavo spektaklius, tačiau oficialiai spektaklių režisieriumi buvo nurodomas V. Blėdis.

Sovietmečio paradoksas – tai, kad J. Miltinis galiausiai sugrįžo į Panevėžį, lėmė užsienyje, Paryžiuje, praleisti jo gyvenimo metai.

1958-aisiais į Sovietų Sąjungą gastrolių atvyko žymi TNP teatro trupė iš Avinjono Prancūzijoje. Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras. Tuometės Sovietų Sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu – užsienio svečiai laisvai po šalį važinėti negalėjo. To pakako, kad ne tik prancūzo pageidavimas būtų įvykdytas, bet ir J. Miltinis sugrąžintas į teatrą.

„Tas grįžimas J. Miltiniui buvo lemtingas kaip asmenybei, – pabrėžia A. Mikelinskaitė. – Jis vėl sugrįžo pas savo mokinius, į savo kūrybos terpę. Jis galėjo pastatyti tuos spektaklius, apie kuriuos svajojo dar mokydamasis Paryžiuje.“

Konfliktai – pagal grafiką

Sovietinės santvarkos metais teatro repertuare privalėjo būti spektaklių, atitinkančių idėjinį, politinį to meto gyvenimo pulsą.

„J. Miltinis, net ir statydamas tokius spektaklius, vis dėlto savaip interpretuodavo, pasirinkdavo netikėtą, kitokį pateikimą“, – sako A. Mikelinskaitė.

Neprasprūsta pro akis ir gudri teatrališka režisieriaus prigimtis, pasireikšdavusi tokiose situacijose. Teatrališkumas buvo J. Miltiniui duota gamtos dovana, o kitus būdo bruožus Maestro veikiausiai išsiugdė nuolat balansuodamas ant kokios nors ribos. Ankstyvoje jaunystėje tai buvo nepritekliai – iš neturtingos šeimos kilęs jaunuolis neturėjo jokios materialinės paramos. Kad galėtų išsilavinimą įgyti nemokamai, parašė laišką tėvui J. Kippui ir buvo pakviestas mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją, kol taip susižavėjo teatru, kad turėjo pasirinkti – teatras ar jėzuitų gimnazija.

J. Miltinis pasirinko, ko šaukėsi širdis, tačiau ir vėl, anot A. Mikelinskaitės, pateko į savotišką ribinę situaciją.

„Reikia išsilaikyti, išgyventi, tačiau iš ko? – pasakoja ji. – Stoja į Valstybės teatro vaidybos mokyklą, o šioji Kaune neveikia dėl patalpų stokos. Tada trumpam grįžta į Viekšnius ir įsitaiso raštininku, kartais gyvena pusbadžiu.“

Ir Paryžiuje taip pat buvo momentų, kai J. Miltinis neturėdavo duonos kąsnio. Ribinės situacijos vertė ieškoti tam tikros išeities ir ugdė savybę visada ją surasti.

A. Mikelinskaitė labai taikliai apibūdina J. Miltinį kaip žmogų legendą, kuris mokėjo ir pats apie save kurti legendas. Buvo gaivališka, provokuojanti, tiesi asmenybė, tačiau kartu ir geranoriška, supratinga, psichologiškai pagavi – pajaučianti aktorių, suprantanti jį.

Tad ar reikia stebėtis, kad J. Miltiniui nuolat kildavo konfliktų su aplinkiniais, tikriausiai ir su valdžios atstovais. Istorijos apie tai Maestro paveldo sergėtojus dabar pasiekia iš antrų, trečių lūpų. O apie režisieriaus konfliktus su bičiuliais žinoma daugiau.

„Rengdama vieną pranešimą aptikau, kad J. Miltinis pasižymėdavo „n valandą susipykti su Lukošiumi“ (Balius Lukošius – žymus lėlininkas ir režisierius) – tai ir padarydavo, – pasakoja A. Mikelinskaitė. – Jam buvo įdomu ne tik išprovokuoti asmenybę, bet ir stebėti, kaip toje situacijoje atsiskleidžia charakteris, kaip supykdytas žmogus reaguoja, elgiasi.“

Neliečiamojo statusas

Studijavęs užsienyje ir palaikęs ryšius su ten gyvenančiais lietuviais, J. Miltinis jau vien dėl to negalėjo nekliūti tuometei valdžiai. Be to, laikai buvo tokie, kad partijos komitetas kišosi net į spektaklių kūrimą.

J. Miltinis buvo didelio intelekto ir erudicijos žmogus, nesitaikstęs su apribojimais. Bet turėjo savotiškai „nupirkti“ laiką geriems spektakliams, tad valdžiai reikalingas pjeses statydavo su sąlyga, kad paskui kurs tai, ką nori. Panevėžio dramos teatro pastatymai, į kuriuos žiūrovai verždavosi iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių, sulaukdavo cenzorių kritikos, kad jie „neatitikdavo socialistinės krypties“.

J. Miltinis pažadėdavo: taip, mes pataisysime, bet tuo ir baigdavosi.

J. Miltinis statė visus stebinusius spektaklius – labai modernius, labai europietiškus, visiškai nebūdingus sovietinei teatro scenai. O kad tarp jų pasitaikydavo ir atitinkančių to meto ideologiją, buvo neišvengiamybė – tiesiog atiduota duoklė dėl galimybės kurti.

Kai geriausius Panevėžio teatro spektaklius pripažino teatro kritikė iš Maskvos Natalija Krymova, taip pat žinoma ano meto eruditė, tarsi nebeliko teisės prie J. Miltinio kabinėtis, spausti režisierių.

J. Miltinis, siekdamas apeiti sovietinės sistemos draudimus, pernelyg nelaviruodavo ir nekonfliktuodavo. Jam teatras egzistavo lyg už tam tikros sienos. Dėl to irgi buvo daug nepatenkintų tarp sėdinčiųjų aukštuose postuose. Buvo ir tokių, kurie nepripažino J. Miltinio kaip režisieriaus ar neigiamai jį vertino, bet Maestro buvo išsikovojęs savotišką neliečiamybės statusą.

„Chaltūros“ neleido

Nepaisant to, ar spektaklis buvo persunktas to meto ideologijos, ar pjesė prasta, režisierius iš aktorių reikalaudavo maksimumo – niekur neleisdavo daryti „chaltūros“. Netgi tarybinėje, netgi prasčiausioje buitinėje pjesėje jis nenuleido kartelės. Apie politiką teatre J. Miltinis vengė kalbėti.

Tačiau gyvenime žymusis režisierius nepripažino sovietinių datų. Kai prieš gegužės, spalio šventes aktoriai bandydavo jam aiškinti, kad tai poilsio dienos, J. Miltinis tik gūžtelėdavo: „Viešpatie, keturiasdešimt metų karas pasibaigęs – jie dar švenčia! Surašykite sąrašiuką, kas nori švęsti, o mes rytoj repetuojame.“ Ir aktorių noras poilsiauti tuo pasibaigdavo. Kartu su J. Miltiniu dirbę aktoriai mena jį nepripažinus nė vienos tarybinės šventės.

Kaip būtų susiklostę, jei J. Miltinis būtų galėjęs kurti laisvoje šalyje, laisvoje visuomenėje, dabar sunku pasakyti. O to meto Panevėžys buvo provincialus miestas, kuriame eruditas turėjo jaustis tarsi ne su visais, bet šalia visų. J. Miltinis gyveno knygų ir teatro šventovėje, paskui save vedė šimtus tūkstančių per jį kitokį pasaulį atradusių Panevėžio dramos teatro žiūrovų.

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #J. Miltinis
• #Panevėžys