-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ši diena pavasarį minima ne šiaip. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, nepamirštamos ir motinos.
Tokios dienos proga panevėžiečiai pasidalijo ryškiausiu, gražiausiu prisiminimu, susijusiu su mama.
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos komunikacijos koordinatorė
Prisiminimų labai daug, bet bene ryškiausiai prisimenu, kad mano mama buvo labai graži moteris. Tokia pat graži ji ir iki šiol tebėra.
O tuomet man ji buvo labai graži savo darbo aplinkoje.
Mama dirbo sesele Tuberkuliozės ligoninėje ir jai nepaprastai tiko balta spalva. Nežinau, ar ten mama kažkaip ypatingai jausdavosi, bet kai ateidavau pas ją į darbą, matydavau tarsi kitokį žmogų.
Nuo vaikystės atsimenu mamą ir kaip be galo darbščią. Ji labai daug dirbdavo. Ligoninėje budėdavo paromis, o grįžusi iš darbo važiuodavo į sodą, į kaimą – nuolatos buvo judesy.
Tas pats išliko ir dabar.
Mama gyvena mieste, bet labai daug laiko praleidžia savo tėvonijoje kaime. Ir nors mamytei virš 70, kaime jos ir daržai pasodinti, ir gėlės išpuoselėtos.
Ji daug dirba fiziškai, dainuoja tremtinių chore, vaikšto į renginius – nuostabiai judrus žmogus. Kiekvienam palinkėčiau tokios gražios senatvės.
Mes augome trise – du broliai ir aš, pati jauniausia. Ir nesvarbu, kiek man metų, tebėra kasdienis „kontrolinis“ skambutis. Kiekvieną dieną mama skambteli paklausti, ar man viskas gerai.
Ultratriatolono sportininkė
Mano mama dirbo „Ekrane“. Atlyginimų mokėjimo dieną ji paskambindavo į namų telefoną ir pakviesdavo ateiti pasitikti. Ateidavau iki gamyklos pagrindinio įėjimo. Visada tokią dieną mama man duodavo pinigėlių. Už juos pirkdavau loterijos bilietą, nes man labai sekdavosi – vis laimėdavau tai šokoladą, tai dar ko nors.
O paskui su mama žygiuodavome į miesto centrą pieno bare išgerti pieniško kokteilio.
Be galo laukdavau mamos atlyginimo ir tos mudviejų tradicijos.
Aš visada buvau smaližė. Pamenu, grįžusi iš mokyklos po pagalve rasdavau staigmeną – mamos paliktą šokoladuką. Man būdavo didelis džiaugsmas.
Kitas ypatingas atsiminimas susijęs su mano sportinės karjeros pradžia.
Tėtis mirė, kai man buvo tik metukai. Mama viena augino mus, du vaikus. Jai tikrai buvo nelengva. Kai pradėjau sportuoti, reikėjo dviračio. Treniruotėms tai iš vieno, tai iš kito pasiskolindavau kalnų dviratį, bet kai atėjo laikas dalyvauti varžybose, būtinai reikėjo sportinio. Toks kainavo 1600 litų. Klubas pasiūlė kompensuoti 600 Lt.
Tuomet, apie 1997-uosius, tie trūkstami 1000 litų mamai, vienai auginančiai du vaikus, buvo kosminiai pinigai.
Bet ji nenuleido rankų.
Kad nupirktų dviratį, mama „Ekrane“ susirado papildomo darbo – ėjo rinkti stiklo duženų ir sutarė su treneriu, kad per keletą mėnesių tą sumą išmokės.
Tai buvo didžiulis indėlis į mano sportinę ateitį.
Man tada buvo 13–14 metų. Mama manimi tikėjo, kad išpildytų mano svajonę, ji dirbo dvigubu krūviu.
Dabar pati esu dviejų vaikų mama, sūnui –10, dukrytei birželį bus metai.
Mano mama stengėsi išpildyti mūsų svajones. Dabar aš noriu išpildyti savo vaikų svajones.
Dabar vaikų poreikiai ir norai kitokie, bet mamų meilė lieka ta pati.
Dainininkas
Labiausiai man įstrigęs su mama susijęs nutikimas – lemtingas susitikimas, o gal tai savotiškas likimas. Bet galiu sakyti, kad ji išgelbėjo mano gyvenimą.
1984 m. gegužę turėjau atsidurti dabar vadinamųjų orkų, tai yra sovietinėje, armijoje. Ir ne šiaip armijoje, o povandeniniame laive Severomorske, Rusijos gilumoje, Murmansko srityje.
Tarnauti man buvo paskirta trejus metus.
Kai tą sužinojo tėvai, mamą apėmė siaubas. Ji darė viską, kad mane iš ten ištrauktų.
Ir įsivaizduokit, pasitaikė toks atsitiktinumas.
Mama, nežinau, darbo ar kokiais kitais reikalais, kartą Vilniuje sėdo į traukinio kupė važiuoti į Rygą. Į tą pačią kupė atsisėdo ir Vilniuje dislokuotos divizijos vadas, kažkoks generolas. Bevažiuodami jie išsikalbėjo.
Ir ką jūs manote – praėjus kelioms dienoms to generolo dėka Vilniuje, jau šauktinių surinkimo punkte, mane, vienintelį iš jų visų, paima ii išveža.
Karinę tarnybą aš atlikau, bet žinote kur? Dvejus metus armijos ansamblyje Vilniuje!
Vietoje trejų metų povandeniniame laive kažkur Severomorske, Rusijos šiaurėje, dveji metai ansamblyje mūsų sostinėje!
Štai šitaip laimingai baigėsi mano tarnyba sovietų armijoje. Mano gyvenimas buvo išgelbėtas ir tai padarė mama!
Teatro ir kino aktorius
Mano mama kilusi iš Žemaitijos, Plungės rajono, Pelenių kaimo.
Močiutė gyveno vienkiemyje ir mes su mama važiuodavome traukiniu iš Telšių į kaimą.
Nuo traukinių stoties iki močiutės sodybos tekdavo eiti pėsčiomis per mišką.
O tas miškas didžiulis, smėlėtais šlaitais, pavasarį ten išlįsdavo pasišildyti gyvatės.
Mama pasiimdavo kokią miške surastą ilgą kartį ir pajudindavo, kad tos gyvatės nušliaužtų.
Man, vaikui, tos gyvatės atrodydavo labai baisiai.
Ir būdavau toks laimingas, kad galiu laikyti mamą už rankos.
Tėvų namus palikau anksti.
18-os išvažiavau studijuoti į Vilnių ir, kol mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, labai retai grįždavau į namus, nes būdavo labai užimtas laikas. Parvažiuodavau vos du kartus per metus.
Paskui, kai atsikrausčiau į Panevėžį, prasidėjo darbas, šeima, gimė vaikai, pas tėvus irgi mažai lankydavausi.
Tačiau pastaruosius porą dešimtmečių mūsų ryšys su mama tapo žymiai stipresnis, nuvažiuodavau dažniau tėvelių aplankyti. Ji visą gyvenimo išdirbo mokykloje, daug metų buvo matematikos mokytoja.
Mama išėjo prieš pusę metų, sulaukusi 90-ies.
Ji buvo labai geras žmogus, labai mylėjo visus ir mes ją mylėjom.
Taip jau susiklostė, kad mama mane nuo pat kūdikystės augino viena.
Tiesa, labai talkino seneliai, ačiū jiems.
Auginti vaikus vienumoje visais laikais nebuvo lengva. Mama visaip stengėsi, kad to nepajusčiau, bent jau materialiai.
Vaikystėje man netrūkdavo nei žaislų, nei pageidaujamų knygų ar dar ko nors. Sudėtingiau pasidarė, kai tapau paaugliu.
Dabar tai skamba keistai, bet anais laikais elementariausi džinsai ar kedai tiesiog radikaliai keisdavo vaikinuko ar mergaitės statusą tarp bendraamžių.
Pradėjau ir aš apie tai bambėti, kad neturiu, kad labai reikia, nes kiti turi.
Mama tylomis išklausydavo, atsargiai pažadėdavo „gal pavyks gauti“.
Ką reiškė anais laikais „pavyks“? Buvo tik du variantai – gauni kažkaip per pažintis už gana normalią kainą arba moki neadekvačiai aukštą kainą turgelyje.
Neadekvačiai – per menkas žodis. Galite įsivaizduoti, kad džinsai turgeliuose kainuodavo visą tuometės „ekranietės“ atlyginimą?!
Mama „blato“ niekur neturėjo, o džinsai vieną dieną atsirado.
Nė neįsivaizduoju, kaip mama tai padarė – pataupė, skolinosi? Net nepasakosiu apie euforiją, kurią tada patyriau.
Ir taip buvo su kiekvienu man „labai reikalingu“ daiktu – iš paskutiniųjų, mamai verčiantis per galvą, kad tik turėčiau viską, ką turi mano bendraamžiai.
