-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Remigijus KRIUKAS
Stiklo menininkas
Jau treji metai, kai nebeturiu tetės.
Mes su broliu taip vadinome savo mylimą tėtį. Buvau kelių metų bamblys, kai tėtis pirmą kartą mane skęstantį ištraukė iš upės, tai galbūt anksčiausias mano prisiminimas apie jį.
Tas „užsiėmimas“, beje, nebuvo vienkartinis – aš dar kelis kartus skendau, o jis vis traukė…
Iš vaikystės dar prisimenu jo dideles, tvirtas ir randuotas rankas. Jos mane mokė paimti plaktuką, kasti sniegą, sodinti bulves…
Tėčio dėka supratau, kas yra darbas ir kas yra poilsis.
Pamenu nuostabiausias valandas, kai motociklu važiuodavom grybauti. Tada kalbėdavomės visomis temomis, ne tik apie grybus ar gamtą.
Tėtis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, turėjęs fantastišką atmintį.
Atsimenu, kai prieš išvykstant į kruizą po Juodąją jūrą, tėtis mane instruktavo smulkiai nupasakodamas, kur eiti, ką verta pamatyti, tarsi ten pats būtų buvęs vos prieš kelias dienas, nors gal 20 metų buvo praėję.
O jo turtingas žodynas vertas atskiro pasakojimo.
Pokario laikais jam dažnai teko keisti darbo vietas, tad keliaudamas po visą Lietuvą iš kiekvieno krašto susirinko žodinius „perliukus“. Buvo pats geriausias pasakotojas, rimčiausią situaciją paversdavo įdomiausia ar net šmaikščiausia istorija.
Ir tai tik mažutė dalelė gausių prisiminimų apie Žmogų, net kelis kartus padovanojusį man gyvybę, davusį neįkainojamų gyvenimiškų patarimų ir išmokiusį sunkiai dirbti.
Mantas GUDAS
Verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas
Turiu Tėtį iš didžiosios raidės, kuris labai jautrus, o kartu ir labai vyriškas.
Pamenu, vaikystėje prie jo tiesiog lipdavo visi mano draugai. Netgi susirinkus didelei kompanijai, kurioje tėčių būdavo daug, kažkodėl visi berniukai sekdavo paskui manąjį ir net šiek tiek pavydėdavau, kodėl taip.
Kai suaugau ir jau galiu pažiūrėti iš laiko perspektyvos, matau, kad mano tėtis buvo ir tebėra labai atidus vaikams, jiems atiduoda visą savo dėmesį. O juk vaikas visada labai jaučia, kai jam, jo mažam pasauliui, suaugęs žmogus parodo dėmesį.
Tėtis padėdavo rasti atsakymus į visus man rūpimus vaikiškus klausimus, jis įskiepijo man labai stiprias vertybes. Iš tėčio išmokau mylėti tėvynę, žmones, gamtą.
Nors įskiepyti vaikui vertybes yra abiejų tėvų užduotis, bet, manau, vis tiek tai yra labiau tėčio pareiga.
Ir aš tas vertybes gavau.
Dabar pats esu keturių vaikų tėtis. Šiais laikais jau kitos aktualijos, gyvenimo tempas greitesnis, nei buvo mano vaikystėje, bet tais nuoširdumo momentais, kai savo vaikams galiu skirti visą dėmesį, prisimenu, ką tėtis man kalbėdavo apie pagarbą aplinkai, žmogui, gyvybei, gamtai.
Bendraudamas su savo vaikais turbūt nesąmoningai atkartoju tėtį, net nesusimąstydamas, kad pats dabar kalbu jo žodžiais.
O mano tėtis turbūt kalbėjo savo tėvo žodžiais.
Danutė KRIŠČIŪNIENĖ
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė
Šįmet sukaks 50 metų, kai mirė tėtis. Jo netekau būdama 11-os. Tėtis buvo muzikantas, grodavo verstuvėse akordeonu ir būgnu. Pamenu, kad grįžęs iš vestuvių visada prieidavo prie mano lovos ir iškeldavo, kad pavaišintų vestuviniais saldainiais.
Tėtis buvo labai linksmas, kompanijos žmogus. Visi sakydavo: jei jau Petras gros, tai tikrai bus smagu.
O mus su sese labai mylėjo. Su juo eidavome žvejoti, netgi kartu žaisdavome. Su sese užkasdavome paslaptis – gėlytes po stikliuku, o tėčiui liepdavom jų ieškoti. Ir jis ieškodavo! Tėtis visada mielai su mumis užsiimdavo.
Kol tėvai statėsi namus, mes augome vienkiemyje, gamtos prieglobstyje. Jei su sese rasdavome kokį negyvą paukštuką, peliuką, tėtis, grįžęs iš darbo, padėdavo juos smėlio karjere palaidoti.
Tėtis būdavo įvairių renginių organizatorius ir siela, gražiai piešdavo ir mus to mokė.
Raimondas DAMBRAUSKAS
J. Balčikonio gimnazijos direktorius
Jau 22 metus tėčio neturiu, bet vis tiek atmintyje iškyla jo šviesus veidas, jo šypsena.
Mūsų šeima buvo labai religinga, kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, o tėtis turėjo labai gražų balsą ir visą gyvenimą giedojo chore. Deja, aš to balso nepaveldėjau.
Kai tėčio netekome, su broliu išleidome kompaktinę plokštelę su įrašytom jo keliom dainom. Labai gailiuosi, kad kol buvome drauge, nepadarėme daugiau įrašų.
Dar tėtis žaidė šachmatais. Su broliu, sukvietę gimines, draugus, pažįstamus, Zarasuose buvom suorganizavę jo vardo turnyrą.
Įstrigęs man tėčio sveikas gyvenimo būdas. Zarasuose gyvenome netoli ežero. Prieš darbą tėtis jame maudydavosi, kol vandenį padengdavo ledas. Buvo labai geras plaukikas. Zarasuose nuplaukdavo iki salos ir grįždavo atgal – aš tiek neišdrįsčiau.
Jis dirbo epidemiologinėje stotyje. Pamenu, važiuodavo į mišką gaudyti erkių. Per žolę tempdavo tokį rankšluostį ir mokydavo mus, kaip erkę pastebėti. Surinktos erkės buvo tiriamos, ar nėra užkrėstos.
Tėtis mylėjo mišką, dažnai veždavosi mus grybauti.
Taigi, apie tėtį išlikę labai šviesūs atsiminimai.
Irma ZABULIONYTĖ
Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė
Didžiulė pagarba tėčiui, kad nepaliko šeimos, juk gimus neįgaliam vaikui ar atsitikus nelaimei, vyrai dažnai dingsta. Tėtis niekad nesigėdijo, kad esu kitokia.
Vaikystėj keliavau iš ligoninės į ligoninę, po operacijų nuolat būdavau sugipsuota. Tėtis išmoko ir gipsus man nuimti. Kartą į koją įgręžto Ilizarovo aparato varžtas sulūžo. Skausmas buvo nenusakomas ir tėtis lėkė vidury nakties ieškoti pagalbos.
Kažkokiose dirbtuvėse jis tą varžtą sutvarkė ir viskas baigėsi laimingai.
Ir taip visada dėl savo šeimos jis yra pasirengęs padaryti bet ką ir bet kada.
Kai buvom maži, gyvenom labai aktyviai. Sėsdavom į moskvičiuką ir leisdavomės į žygius. Išmaišėm visą Lietuvą, apkeliavom Kaliningrado sritį, Latviją, Estiją, nakvodavom palapinėje miške, patyrėm visokių nuotykių.
Laisva Lietuva buvo dar tik svajonėse, bet važinėjom su Lietuvos trispalve.
Pagalvojate, kiek drąsos reikėjo tais laikais tokiam žingsniui?
Tėtis ir 1991 metų sausio 13-osios naktį stovėjo prie parlamento. Tą savaitgalį jis buvo atvažiavęs į Vilnių aplankyti manęs ligoninėje. Man sausio 14 dieną turėjo būti atlikta dar viena operacija, prie manęs visą laiką buvo mama.
Ryte gydytojai liepė bėgti iš Vilniaus, nes buvo neaišku, kaip viskas klostysis toliau.
Tėtis buvo ir yra šeimos stuburas.
Visada sulaukiame tėčio palaikymo, rūpesčio ir globos. Jis mums – vertybių kompasas.
Diena po dienos priimame tai, ką jis aukoja dėl mūsų, nes myli. Esu laiminga, kad jį vis dar turiu, ir labai bijau jo netekti.
Tėtis man labai daug padeda Šeimos namų veikloje.
Net ir dabar, turėdamas širdies stimuliatorių, atrodo, galėtų mėgautis ramybe, bet kasdien savanoriauja dėl kitų: ieško, surenka maisto produktus labdaringai valgyklai, rūpinasi kitais Šeimos namų ūkiniais reikalais.
Toks jau tas mūsų tėvelis.
