-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Aleksandro Diuma romano „Grafas Montekristas“ siužetas visiems taip gerai žinomas, kad ir prikelti vidury nakties tikriausiai sugebėtume jį atpasakoti.
Jaunas jūrininkas iš Marselio Edmonas Dantesas dėl trijų pavyduolių šmeižto praranda viską: mylimąją, tėvą, darbą, namus, bet svarbiausia – laisvę. Už tariamą sąmokslą su bonapartistais keturiolikai metų kalintas siaubingomis sąlygomis, vis dėlto sugeba iš kalėjimo pabėgti ir surasti pasakišką lobį, apie kurį jam papasakojo kalėjimo bičiulis.
Paskui herojus dar devynerius metus blaškosi po pasaulį po kruopelę rinkdamas informaciją apie žmones, kurie sugriovė jam gyvenimą, ir ruošdamas rafinuotą, bet siaubingą kerštą.
Bet kiek tiesos yra šiame meistriškai suregztame siužete?
Edmono Danteso prototipas iš tiesų egzistavo.
Jo istorija prasidėjo 1807 metais Paryžiuje. Tai buvo paprastas batsiuvys Fransua Piko, gimęs Nime, kuris, kaip ir Marselis, yra pačiuose Prancūzijos pietuose. Fransua sekėsi meilė: turtinga gražuolė paryžietė Margarita Vigoru sutiko tapti jo žmona.
Savo džiaugsmu jaunuolis pasidalijo su smuklės, kurioje dažnai rinkdavosi išeiviai iš Nimo, šeimininku Matjė Lupianu ir… padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Mat smuklininkas pats buvo įsižiūrėjęs merginą, ypač jos kraitį.
Lupianas (Aleksandras Diuma jo „vaidmenį“ atidavė Edmono Danteso mylimosios Mersedes pusbroliui ir būsimajam vyrui Fernanui Mondegui) pakišo trims kraštiečiams mintį pamokyti pagyrūną, kad taip neriestų nosies, ir melagingai įskųsti jį vestuvių išvakarėse.
Vienas iš tariamų Fransua bičiulių, Antuanas Aliu (romane pagal jį buvo sukurtas Danteso pavyduolio kaimyno Karduso personažas), bandė tam prieštarauti, tačiau kiti entuziastingai sutiko. Taigi vieną dieną ant policijos komisaro stalo atsirado skundas, kuriame teigta, kad Fransua Piko yra joks batsiuvys, o Paryžiuje inkognito gyvenantis bajoras ir anglų šnipas, kurio misija – nuversti Napoleoną.
Pareigūnas arba nedrįso savarankiškai nagrinėti tokio delikataus skundo, arba norėjo įsiteikti valdžiai, taigi persiuntė raštą Napoleono policijos komisarui Savari.
Tas irgi nepanoro vargintis ir ką nors aiškintis – tiesiog įsakė suimti Fransua Piko ir be jokio tyrimo ar teismo įkalino Fenestrelio pilyje.
Tėvai ir sužadėtinė ilgai ieškojo nelaimėlio, bet veltui.
Nelaisvėje batsiuvys praleido septynerius metus. Kalėjime jis susipažino su sunkiai sergančiu italu kunigu: slaugė jį, visomis išgalėmis stengėsi palengvinti paskutines dvasininko dienas. Už tai prelatas paliko jam visus savo indėlius bankuose.
1814 metais Napoleonas nušalintas nuo valdžios, taigi visi politiniai kaliniai buvo amnestuoti, ir Piko taip pat išėjo į laisvę. Tik jau nebe tas žmogus, kuris sėdo už grotų: kalėjimas neatpažįstamai pakeitė vaikiną – jis pražilo, pirma laiko suseno.
A. Diuma.
Pirmiausia buvęs kalinys patraukė į Italiją susitvarkyti savo palikimo reikalų. Aišku, tas nebuvo toks pasakiškas, kaip Aleksandro Diuma romane, tačiau varguoliui batsiuviui pasirodė milžiniškas. Ir puikiai tiko tam, apie ką Fransua Piko svajojo dieną naktį: kerštui.
Pirmiausia vyras pasikeitė vardą – tapo Žozefu Liušė, grįžo į Paryžių ir pradėjo aiškintis savo arešto aplinkybes. Taip sužinojo, kad jo sužadėtinė Margarita laukė sugrįžtančio lygiai dvejus metus, o paskui sutiko tapti smuklininko Lupiano žmona. Vaikų jiedu nesusilaukė, tačiau Margarita augino sūnų ir dukterį iš vyro pirmosios santuokos.
O štai sąmokslininkams iš pradžių prieštaravęs, paskui prie jų prisijungęs Antuanas Aliu grįžo į gimtąjį Nimą. Pas jį Piko apsilankė pirmiausia.
Persirengęs dvasininku, prisistatė abatu Baldiniu (lygiai taip pat, kaip „Grafe Montekriste“ Edmonas Dantesas, apsimetęs abatu Buzoniu, lankėsi pas Kadrusą) ir pripasakojo pasakų, kaip kalėjo Okufo pilies požemiuose su tokiu Fransua Piko, kuris numirė ant jo rankų, o prieš mirtį paprašė išsiaiškinti, kas neteisingai jį apkaltino, davė tūkstančių frankų vertės briliantą, paprašė surasti jį, Antuaną Aliu, ir viską išklausinėti.
Mainais už didžiulį briliantą Aliu, suprantama, išpasakojo viską: kad sąmokslą surezgė smuklininkas Lupianas, o jam padėjo krautuvininkas Šambaras ir skrybėlininkas Solari.
„Aš norėjau juos sustabdyti…“ – baigdamas išlemeno Aliu.
„Bet nesustabdėte“, – nukirto paslaptingasis abatas ir, metęs jam brangakmenį, pasišalino.
Šmeižikas pardavė briliantą juvelyrui ir nusipirko Nime prabangius namus. Bet netrukus sužinojo, kad juvelyras beveik dvigubai brangiau perpardavė akmenį pirkliui turkui.
Aliu žmona įkalbėjo jį nužudyti apgaviką ir pagrobti jo pinigus. Atidžiai skaičiusieji „Grafą Montekristą“ prisimins, jog Kadrusas pasielgė lygiai taip pat.
Tuo metu Fransua Piko pradėjo vykdyti savo keršto planą.
Jis dar kartą pakeitė vardą, įsigijo reikiamų rekomendacinių laiškų ir lengvai įsidarbino restorane, priklausančiame didžiausiam jo priešui Matjė Lupianui. Savininkas neatpažino, kad naujasis jo tarnas – tas pats žmogus, kurį kadaise apšmeižė.
Lupiano įstaigoje vis dar rinkosi senoji smuklės publika. Tarp nuolatinių lankytojų buvo ir likę du sąmokslininkai. Todėl buvęs batsiuvys palaukė patogios akimirkos ir smogė.
Tą dieną krautuvininką Šambarą rado nudurtą skersgatvyje. Policija nusprendė, jog tai buvo apiplėšimas. Iš žaizdos styrantis durklas su ant rankenos išraižytu žodžiu „Pirmasis“ niekam įtarimų nesukėlė.
Praėjo dar šiek tiek laiko ir anapilin iškeliavo skrybėlininkas Solari. Jo nunuodijimas irgi liko neatskleistas – tik per laidotuves ant karsto iš kažkur atsirado raštelis su užrašu „Antrasis“.
Matjė Lupianas savo pažįstamų mirtims nesuteikė jokios reikšmės. O be reikalo. Nes po jų atėjo ir jo eilė.
Tiesa, pagrindiniam savo kančių kaltininkui batsiuvys buvo parengęs ypatingą planą.
Iš pradžių Lupiano dukterį Terezą suviliojo kažkoks markizas.
Neišlaikęs Antuanas Aliu įsiuto, nužudė Piko ir, kad pasislėptų nuo teisingumo, pabėgo į Angliją.
1828 metais, jau gulėdamas mirties patale, Aliu papasakojo savo istoriją dvasininkui išgavęs to žodį, kad perduos ją Prancūzijos teisėsaugai. Taip šis pasakojimas buvo užrašytas ir pateko į archyvus. O 1836-aisiais buvo išleisti pomirtiniai archyvaro Žako Pešė pasakojimai, aprašantys įdomiausias jo kada nors skaitytas policijos bylas. Penktajame memuarų tome buvo ir Fransua Piko istorija, autoriaus pavadinta „Keršto brangakmenis“. Štai ją ir perskaitė Aleksandras Diuma.
Aišku, genialiojo rašytojo grafas Montekristas išėjo daug kilnesnis nei jo prototipas.
Fransua Piko rūpėjo tik kerštas, pramanytajam Edmonui Dantesui – atpildas. Ir kiekvienam pagal jo nuopelnus. Tačiau niekam nekyla noras ginčytis, kad Diuma į savo knygą perkėlė didžiąją dalį tikrosios istorijos faktų.
Tiesa, nedaug kas žino, kad šis romanas paveikė ir paties autoriaus gyvenimą.
Meistriškai valdoma plunksna leido Aleksandrui Diuma gyventi nežinant, kas yra vargas. Tik bėda, kad rašytojas mėgo paišlaidauti.
Bet „Grafas Montekristas“ uždirbo tokius turtus, kokių net Diuma nesugebėjo iššvaistyti pramogoms. Jis įsigijo vilą užmiestyje su 9 hektarais žemės, ją perstatė ir pavadino Montekristo pilimi.
Įsirengė anglišką parką, dirbtinį ežerą, krioklius, pakeliamuosius tiltus, miniatiūrinę Ifo pilies kopiją, net asmeninį zoologijos sodą: voljeruose gyveno beždžionės, papūgos, fazanai. Arklidėse stovėjo trys arabiški ristūnai – Atas, Portas ir Aramis. Į įkurtuvių puotą Diuma buvo pakvietęs 600 svečių.
Deja, deramai pasimėgauti šia prabanga rašytojui taip ir nepavyko. Mat tuo pat metu A. Diuma bandė įkurti savo nuosavą teatrą ir žurnalą, tačiau abu verslai žlugo. Kad išmokėtų skolas, pilį teko parduoti.
Montekristo sala.
Iš tiesų ji nebuvo Aleksandro Diuma išgalvota, o pavadinimą derėtų versti – Kristaus kalnas. Tai ne didesnis kaip 12 kvadratinių kilometrų sausumos plotelis Toskanos archipelage, bet kartu ir garsiausia sala visoje Viduržemio jūroje.
Pirmieji Montekristo salą atrado dar senovės finikiečiai – iškirto medžius ir paliko likimo valiai.
XI amžiuje Montekristo saloje pradėjo statyti vienuolyną – štai iš kur akmenuotas sausumos plotas jūroje gavo tokį gražų ir šventą pavadinimą.
Šalia esančių Sardinijos, Korsijos, Toskanos valdovai siųsdavo Montekristo vienuoliams dosnių dovanų už tų maldas, o po Viduržemio regioną netruko pasklisti gandas apie nesuskaičiuojamus brolių turtus.
Galiausiai 1534 metais Alžyro piratai išplėšė vienuolyną ir išžudė visus vienuolius. Jei jie ir saugojo kokį lobį, piratai nerado – vienuolyno abatas net kankinamas neišdavė paslapties.
Vienuolynas taip ir nebuvo atstatytas, bet nuo to laiko pasaka apie saloje paslėptus lobius virto tikra legenda.
Ji ir sužavėjo A. Diuma, kai šis sėdo rašyti savo keturioliktos knygos.
Beje, rašytojas buvo visiškai teisus teigdamas, kad salą pamėgę jūrų plėšikai ir kontrabandininkai – Montekristas buvo jų prieglobsčiu iki pat XIX amžiaus pabaigos.
Neįtikėtina, bet po to, kai išleistas Aleksandro Diuma romanas, avantiūristai ir lobių ieškotojai perkasė Montekristo salą skersai ir išilgai. Kai kurie jų ten pragyveno po kelerius metus puoselėdami viltį praturtėti.
Jei saloje kada nors ir buvo olų ir grotų, iki mūsų dienų šios neišliko – jas seniai užvertė nuošliaužos. Montekristas dabar draustinis, ir gauti leidimą šioje saloje apsilankyti nėra paprasta: kartais tenka eilėje palaukti ir penkerius metus!
Parengta pagal history.com
