-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietams nereikėjo daug priežasčių paskelbti žmogų priešu. Į Sibirą trėmė ir suaugusiuosius, ir mažus vaikus. Net ir žemės neturėjimas neapsaugojo nuo tremties. Užteko, kad kam nors nepatiko žmonių darbštumas.Panevėžietė Renė Nečionienė su šeima Krasnojarsko krašte atsidūrė būdama vos trejų. Ji užaugo apie gimtinę girdėdama tik iš artimųjų.
Renės tėvai gyveno Panevėžyje, Šiaulių gatvėje, pačių pasistatytame nedideliame namelyje. Tėvas žemės neturėjo. Mamos šeimai priklausė net 22 hektarai žemės, tačiau ji buvo viena iš šešių vaikų. Vienas mamos brolių dirbo nuovadoje, tad sovietams atėjus, atsidūrė lageryje ir iš ten jau nebegrįžo. Kitus šeimos narius – močiutę, dar vieną dėdę ir dvi Renės tetas – lemtingąjį 1941-ųjų birželį ištrėmė į Jakutiją. Ten turėjo atsidurti ir dar viena mergaitės teta, tačiau artimiesiems jau stotyje, prie vagono durų, pavyko išprašyti, kad neįgalią moterį paliktų ramybėje.
„Tetą grąžino atgal į namus, – pasakoja R. Nečionienė. – Kadangi kaime nieko nebuvo likę – visus išvežė, tėtis su mama nuvykdavo prižiūrėti tetos ir ūkio, kiek dar buvo neišdraskytas.“
Ji spėja, kad kažkam greičiausiai nepatiko jų darbštumas ir pasiryžimas neapleisti ūkio, tad iš pavydo ir įskundė, kad dirba tėvų žemę.
„Nesitikėta, kad mūsų šeimą trems – tėtis juokaudavo „Aš gi proletaras“, nes neturėjo žemės, – prisimena R. Nečionienė. – Bet 1948 metų ankstų gegužės rytą į duris labai „mandagiai“ pasibeldė ir visus išgąsdino.“
Šeimai liepta skubiai susiruošti tremčiai. Laiko nebuvo, tad tėvai griebė tai, kas, jų manymu, galėjo praversti patiems, trimetei Renei, 6–7 mėnesių jauniausiai dukrelei, 8 metais už Renę vyresnei jos sesei ir 10 metų vyresniam broliui.
Neįgali teta tuo metu jau buvo mirusi.
Atgabentų į Krasnojarsko kraštą tremtinių, anot R. Nečionienės, niekas nelaukė.
„Ten nieko nebuvo – stovėjo du barakai. Vienas jau apgyvendintas, o į kitą sugrūdo mus, – pasakoja. – Kaip per rūką atsimenu iš vienos ir kitos pusės pasieniuose žmonės, viduryje – vinzlai.“
Kiek laiko teko gyventi tokiomis sudėtingomis sąlygomis – visiems utėlėtiems, be galimybės nusiprausti, – Renė jau ir neatmenanti. Vėliau pradėtas statyti naujas barakas, kuriame šeima turėjo jau vieną atskirą kambariuką su krosnimi.
Sibire Renė su seserimis (nuotraukoje) ir broliu atsidūrė būdama vos trejų. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Mokyklą R. Nečionienė pradėjo lankyti Sibire.
Visi pradinukai mokėsi vienoje klasėje – nuo pirmoko iki ketvirtoko. Vyresnieji eidavo į kitą mokyklą už šešių kilometrų.
Tremtinė puikiai pamena pirmąją savo pradinių klasių mokytoją ukrainietę. Jos žiniomis – taip pat iš tremtinių šeimos. Mokytojos tėvai gyveno už šešių kilometrų, pati mokykloje turėjo kambariuką.
„Labai gražiai gitara skambindavo, – prisimena Renė. – Pasikviesdavo vaikus pas save ir duodavo spalvotų pieštukų, popieriaus, atnešdavo knygučių.“
„Matyt, kažkas apskundė, kad gera lietuviams. Lietuves kiti juk vadindavo „litovka“, o „litovka“ rusiškai reiškė dalgį“, – ji sako, kad tautybė tremtyje buvo virtusi pravarde.
Kartą geroji mokytoja prieš žiemos šventes tėvų namuose pamiršo šventinius eglutės žaisliukus.
„Kas nueis? Aš ir draugė, – sako R. Nečionienė, tada mokiusis antroje ar trečioje klasėje. – Šešis kilometrus žingsniavome iki mokytojos tėvų namų. Einant atgal su lagaminėliu žaisliukų kelią pastojo kiti vaikai. Pasitelkiau visą iškalbą, visą gražbylystę: berniukai, būkite geri, vaikai laukia žaisliukų.“
„Tiek metų praėjo, o draugė dar dabar susitikusi atsimena, kaip tada kalbėjau“, – juokiasi Renė, vis dar netikinti, kaip nepažįstamieji neatėmė iš jų brangaus lagaminėlio.
Bet gerąją mokytoją – greičiausiai po pavyduolių skundų – pakeitė kita. Ši ne tik buvusi labai nemaloni, pikta, bardavusi vaikus, bet ir iš jų tyčiodavusis.
„Mus banditais vadindavo ir kitaip, – net nenori prisiminti R. Nečionienė. – Jei kuris prašydavomės į tualetą, neišleisdavo. Kas turėjo stipresnę pūslę – gerai, o kieno silpnesnė… Atsistodavo prieš žemėlapį kažką parodyti ir bėga šlapimas per kojas.“
Tą dieną, kai pranešta apie Stalino mirtį, mokytoja nusikabinusi diktatoriaus portretą ir verkdama išėjusi iš klasės.
„O mes buvome linksmi, juokėmės. Matyt, iš tėvų buvome girdėję, kad per jį taip kenčiame“, – svarsto buvusi tremtinė.
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Ką gero iš gyvenime Sibire įsiminė panevėžietė, tai nepaprastai gražią gamtą. Vasarą ten žydėdavo tokios gėlės, kokios pas mus net ir išpuoselėtuose gėlynuose vargiai auga. Visa kita, anot R. Nečionienės, buvo bandymas išgyventi.
Iš pradžių duoną tremtiniams dalindavo pagal korteles: dirbantieji gaudavo didesnę normą, nedirbantieji ir vaikai – mažai. Kad išsimaitintų, lietuviai eidavo į taigą uogauti, grybauti, rinkti kedrų riešutų. Pradėjo sodinti bulves – laimė, Sibiro žemė buvo derlinga.
Daugelis tremtinių buvo gyvenę kaime, taigi mokėjo prižiūrėti gyvulius, išmanė ūkio darbus.
Darbštūs lietuviai po truputį kūrėsi svetimame krašte, prasigyveno. Iš pradžių keturios šeimos susidėjusios pirko bendrą karvę, vėliau jau ir viena šeima įstengė ją įsigyti.
Taip pat augindavo paršelius.
„Rusai klausdavo, kuo šeriate, kad jūsų „čiuskos“, kaip vadindavo kiaules, tiesiog rožinės, gražios, o jų – liesos kaip pielos vaikščiodavo, ilgais snukiais – už šerną baisesnės“, – sako R. Nečionienė.
Ką galėdamos, lietuvės su vietiniais mainydavosi ir daiktais: atiduodavo rankšluosčius, naktinius marškinius, kitką.
„Su tais naktiniais mamos marškiniais rusės eidavo balsuoti“, – su šypsena prisimena Renė.
Darbo tremtinės nebijojo – reikėjo išmaitinti šeimas.
„Kai būdavo gegužinės pamaldos – mes kunigo neturėjome, bet visos lietuvės moterys tikinčios, – eidavo pas rusus uždarbiauti, kad gautų pieno ar bulvių, visur su giesmėmis, su graudulingomis dainomis“, – sako.
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Sibire praleistos vaikystės šviesus prisiminimas – tėčio pasakos, kurias šis sekdavo vaikams.
Renės teigimu, taip tėvai mažąsias dukras po truputį mokė lietuvių kalbos.
Padėjo ir iš Lietuvos gauta pasakų knygelė „Stebuklingos uogos“.
Dabar R. Nečionienė suprantanti, kaip tėčiui buvo nelengva. Darbe nusiplūkęs, iki namų kiekvieną vakarą dar turėdavo įveikti keturis kilometrus pėsčiomis. Tačiau vis tiek užsiimdavo su vaikais, niekada neatsisakydavo skirti jiems dėmesio.
„Tete, papasakok apie Lietuvą!“ – šis prašymas, anot Renės, skambėdavo bene dažniausiai.
„Pasakodavo, kokie sodai Lietuvoje, kaip pavasarį jie žydi, kaip kvepia, kokios raudonos vyšnios. Pasakodavo, kad prinokę alyviniai obuoliai persišviečia – net grūdai matosi.“
R. Nečionienė
Ir tėtis pasakodavo.
„Pasakodavo, kokie sodai Lietuvoje, kaip pavasarį jie žydi, kaip kvepia, kokios raudonos vyšnios. Pasakodavo, kad prinokę alyviniai obuoliai persišviečia – net grūdai matosi. O žiemą – kokios Kalėdos, kokie žaislai! – prisimena R. Nečionienė. – Mes juos įsivaizduodavome. Būdavo, sėdžiu prie krosnies, žiūriu į žarijas ir įsivaizduoju, kad žaislai – kaip žarijos: tokie raudoni.“
Iš tėčio, slapčia į tolimą kraštą atsivežusio ir tautinę juostelę, ji sako išgirdusi ir apie lietuviškas šventes.
„Jei žmonės norėdavo padainuoti, sueidavo, užsitamsindavo langus ir tyliau nei puse balso dainuodavo patriotines dainas“, – iki šiol tokius vakarus mena tremtinė, mananti, kad taip iš tėvų ir pati paveldėjo meilę muzikai ir dainai.
Vienas iš panevėžietės atmintyje išlikusių šviesių praeities prisiminimų – lietuvių tremtinių vieningumas. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Vasaros Sibire – labai trumpos, bet karštos. Pasak R. Nečionienės, itin kankindavo mašalai. Žmonės gindavosi įvairiomis naminėmis priemonėmis, vėliau turėjo specialius tinklelius.
Iškart po vasaros užgriūdavo žiema, o jos Krasnojarsko krašte atšiaurios. Spaudžiant 40–45 laipsnių speigui, poškėdavo tvoros, langus aptraukdavo šerkšnas.
„Barake gyvenome visa šeima viename kambariuke. Jei tėvai paršiuką nusipirkdavo arba būdavo veršiukas, atsinešdavome į kambarį, kad nesušaltų kūtėje. Vėliau ją apšiltino, bet iš pradžių jaunikliai žiemą gyveno su mumis“, – pasakoja R. Nečionienė.
Šalia tremtinių gyvenvietės tekėjo labai srauni upė Mina – ja būdavo plukdomi rąstai. Ten gyvenusieji dirbo miškų ūkyje. Medžiai buvo pjaunami, genimi, velkami, verčiami į upę. Toje vietoje upė buvusi plati, o arčiau barako – gerokai susiaurėjusi, tačiau ne mažiau pavojinga. Vanduo sraunus, daug sūkurių, tad maudytis – pavojinga. Visgi vaikai naudodavosi ir tokiais vasaros malonumais.
Tremtinės teigimu, lietuviai buvo vieningi ir svetimame krašte vieni kitiems padėdavo – ar gimus naujam šeimos nariui, ar mirus, nutikus kitokiai nelaimei. Juk gydytojai buvo toli – už kelių kilometrų, ir pas sergančius tremtinius neskubėjo.
Vieni iš kitų sužinodavo ir visas naujienas.
R. Nečionienė pamena barake gyvenusi su ukrainiečiais – abi šeimos puikiai sutarė.
„Aš verkiau, kai Ukrainoje prasidėjo karas, – prisipažįsta tremtinė. – Įsivaizdavau, kaip žmonės turėjo dėl bombų palikti namus, bėgti ir visko netekti. Labai juos užjaučiu. Mes su jais gyvenome – tvarkingi, darbštūs, malonūs žmonės.“
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Pasak R. Nečionienės, Sibire blogiausia tėvams buvo – reikėjo išsaugoti šeimą. Mama jautė kaltę, kad sugrįžo į tėvų ūkį – gal būtų išvengę tremties.
Gimtinę jie visi vėl išvydo 1958-aisiais. Sąlyga negyventi Lietuvoje nebuvo taikoma.
„Tik apie turto negrąžinimą ėjo kalba, bet į Lietuvą buvo galima grįžti“, – pamena, kad gavus laišką apie galimybę grįžti namo, vaikai prašė tėčio kuo greičiau išvažiuoti.
Bet grįžus į Panevėžį, pasak R. Nečionienės, džiaugsmo buvo mažai.
Kadaise senelis, mamos tėtis, Amerikoje buvo užsidirbęs pinigų ir jos mamai, kuri pirmoji ištekėjo, skyrė kraitį. Susituokę Renės tėvai prie tų kraičio pinigų pridėjo savo uždarbį, gaunamą Cukraus fabrike, kad pasistatytų namelį Šiaulių gatvėje.
Kadangi vėliau dalį laiko šeima leido kaime – prižiūrėdami ištremtų artimųjų ūkį ir neįgalią mamos seserį, pusę namo išnuomojo pažįstamai porai.
Grįžus iš Sibiro, pačių dalis jau buvo nacionalizuota, o kitoje tebegyveno nuomininkai. R. Nečionienė pasakoja, kad tėvai perspėjo juos, jog grįžta. Parvažiavę nakvojo kitur, o kaimynų paprašė pasaugoti bagažą.
„Ryte atėję radome lagaminus sustatytus lauke. Išmetė. Labai širdį skaudėjo, kad tėvai kadaise pasigailėjo jų, priėmė po savo stogu, nes tie neturėjo kur gyventi, o čia net lagaminus išmetė“, – vis dar skausmingai prisimena.
Sunkus alinantis darbas, anot Renės Nečionienės, nesutrukdė jos tėvui mokyti vaikus lietuvių kalbos ir pažinti savo šaknis. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Panevėžyje Renė pradėjo lankyti 3-iąją vidurinę mokyklą. Prisipažįsta bijojusi lietuvių kalbos gramatikos – gąsdino ilgųjų balsių, nosinių rašyba, tad rinkosi mokyklą rusų kalba. Svarbu, kad gimtajame mieste jau nebeturėjo kęsti patyčių ar priekaištų, kad yra „litovka“.
Jauniausioji Renės sesuo labai gerai mokėsi, tačiau baigti mokyklą aukso medaliu jai neleido. Pasak R. Nečionienės, dėl to, kad atsisakė tapti komjaunuole, už gerą mokymąsi jai buvo įteiktas ne aukso, bet sidabro medalis.
Užtat aukštąją mokyklą ji jau baigė vadinamuoju raudonu diplomu.
Iš visų ištremtų R. Nečionienės artimųjų nesugrįžo tik močiutė. Jos palaikus šeima parsigabeno po kelių dešimtmečių.
Kitiems moters artimiesiems, išgabentiems į Jakutiją, buvo nepalyginamai sunkiau: „Pas mus žydėdavo gėlės, o ten, kur jie buvo ištremti, jokio žalumyno – praktiškai jokios vasaros nebuvo. Šaltis, badas… Jie didesnį pragarą iškentė.“
