V. Bulaičio nuotr.

Gimnazistės svajonė – iliustruoti knygas

Gimnazistės svajonė – iliustruoti knygas

Ne vienas menininkas personalinę parodą pirmą kartą surengia sulaukęs brandaus amžiaus. Velžio gimnazijos vienuoliktokė Eglė Pilkauskaitė savo kūrybą parodyti viešai išdrįso nesulaukusi nė pilnametystės. Viską ji daro kitaip nei dauguma.

Eglei – septyniolika. Ji – Velžio gimnazijos mokinė, pirmūnė ir klasės seniūnė. Tačiau, kaip juokauja pati mergina, dėl tokių pareigų mokykloje didesnio autoriteto nepelnė.

Visa gimnazija šią paauglę pažįsta kaip aktyvią menininkę. Ji piešia beveik visur ir visada: kai apimta streso, kai nerimauja, kai džiaugiasi ir nuobodžiauja. Gal todėl ir gimnazistės istorijos sąsiuvinis tuštesnis nei per pamokas ant stalo visuomet gulintis eskizų albumas. Jame jaunoji dailininkė piešia viską, ką jau automatiškai vedžioja jos ranka. Čia per penkias minutes gimsta ir besišypsantis, ir nuliūdęs veidas, spalvota galva ir pačios Eglės portretas. Daugelį tokių greitų paruoštukų lydi užrašai, akimirkos pagautos mintys.

Gimnazistė iš Velžio piešia, kuria eiles, groja gitara ir dainuoja.

Bene keturis naujus veidus autorė nupiešė ir kalbėdamasi su „Sekundės“ korespondentais. Po ranka pasitaikė spalvoti pieštukai, tad menui neabejinga pašnekovė nė nepajuto, kaip jie ėmė šokinėti po atsineštą eskizų sąsiuvinį.

„Aš taip visada – kai kiti sėdi prie mobiliojo telefono, aš paišinėju. Piešiu ir žiūrėdama televizorių, ir per pamokas, nes visą mokomąją informaciją sugeriu per ausis. Visi jau įpratę prie mano elgesio, nieko nebesako ir mokytojai“, – šypsosi E. Pilkauskaitė.

Nepatinka, kas privaloma

Kai kas Eglės eskizų piešimą pavadina streso išraiška. Pamatę griežtesnes linijas, autorei pataria susirasti vidinę ramybę.

„Gal iš dalies ir dėl streso, nerimo taip elgiuosi – piešimas man suteikia ramybę. Bet savo albumą atsiverčiu ir tada, kai nuobodu“, – sako septyniolikmetė.

Jos tariamas psichologines bėdas geriausia būtų pavadinti į kraują įaugusiu potraukiu menui. Dailę mergina pamėgo nuo trylikos metų. Iki tol piešdavo mokykloje, laisvalaikiu, bet kai vieną dieną mama pasiūlė stoti į Panevėžio dailės mokyklą, griežtai atsisakė. E. Pilkauskaitė neslepia, kad jos charakteris ne toks ir lengvas – jai itin nepatinka daryti tai, ko iš jos tikimasi ar reikalaujama.

„Pagalvojau, kad jei stosiu mokytis dailės, reikės piešti, ką man lieps. Šito aš nemėgstu, todėl ir nesutikau“, – aiškino kūrybinga mergina.

Tačiau jau po metų prisiminė mamos siūlymą ir pati pasiprašė nuvedama į Dailės mokyklą. Baigusi pagrindinį kursą, papildomai dar mokėsi sustiprintose tapybos pamokose.

Laisvo žmogaus kūryba

Tokios pirmosios meno studijos Eglės gyvenime truko ketverius metus. Paskutiniais metais velžietei teko sukurti baigiamąjį darbą – paveikslas ir dabar tebevaikšto po įvairias miesto įstaigas.

Tačiau dalį mokslo metais sukurtų paveikslų septyniolikmetė išsaugojo ir šių metų pradžioje surengė pirmąją savo kūrybos parodą „Be rėmų“. Joje pristatė dešimt tapybos darbų bei eskizų knygeles.

Pastarosios jaunajai menininkei atrodo netgi vertingesnės, nes atskleidžia tikrąją E. Pilkauskaitę ir jos kūrybinį procesą.

„Į parodą atėjo draugai iš gimnazijos, Dailės mokyklos. Mano kūrybą jau daugelis buvo matę ir žinojo, tačiau magėjo išgirsti, ką galvoja meno žmonės“, – prasitaria pašnekovė.

Eglė svajoja studijuoti grafiką Dailės akademijoje.

Į jos tapybos ir eskizų parodos pristatymą Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje velžietės mokytojai iš Dailės mokyklos neatėjo. Nors merginai rūpėjo jų nuomonė, vėliau dėl to nė kiek nenusiminė.

Bet menininkę labai nudžiugino rašytojos Solveigos Ska komplimentai. O poetė Elvyra Pažemeckaitė pastebėjo, kad E. Pilkauskaitės kūryba – laisvo, jauno žmogaus menas. Pastaroji parodos lankytoja nuogąstavo, kad tik artėjančios studijos aukštojoje mokykloje nesugadintų nedidelio miestelio dailininkės.

Stiliaus paieškos

Vienuoliktoje klasėje besimokanti Eglė baigusi gimnaziją ketina stoti į Dailės akademiją studijuoti grafikos specialybės. Ji nori mokytis iliustravimo, labiausiai patiktų piešti vaikiškoms knygelėms.

„Traukia iliustravimas, bet mano piešiniai per tamsūs vaikams, gal labiau tiktų paauglių knygoms. Gaunu pastabų, kad mano stilius net ir netinka tokiam žanrui, nes vengiu detalių, piešiu netvarkingais brūkšniais“, – atvira E. Pilkauskaitė.

Mergina neslepia labai sutrikusi, kai neseniai jos piešinius buvęs Dailės mokyklos bendraklasis pavadino įvairių stilių netvarka. Jauna dailininkė rimtai susimąstė, ar turinti savo vieną, pagrindinį braižą.

Tačiau įvairiapusiškumas, chaotiškumas, ko gero, ir yra jos stilius. Tokia gimnazistė sakosi esanti ir gyvenime.

„Esu labai netvarkingas žmogus, mano kambarys pilnas visko. Todėl ir atsisakiau tapybos, nes pabaigčiau jį dar ir užterlioti dažais. Šią dailės šaką atidėjau vėlesniems laikams, kai turėsiu tam skirtas patalpas ir sąlygas“, – planuoja mergina.

E. Pilkauskaitė labiausiai nemėgsta daryti tai, ko kiti tikisi ar liepia.

Eilės iš trumpųjų žinučių

Paklausta, kaip įsivaizduoja ateitį su menu, Eglė atvirauja, jog stengiasi negalvoti apie praktiškąją pasirinkimo pusę. Mat anksčiau labai norėjo tapti veterinare. Kai močiutė pasakė, kad teks migdyti kačiukus ir šuniukus, minčių apie šią profesiją nebeliko. Lygiai taip pat Eglė persigalvojo ir dėl psichologijos, kuri ją taip žavėjo. Aplinkinių patikinta, kad šioje srityje laukia labai didelė konkurencija, mergina vėl nuleido rankas.

„Dabar stengiuosi negalvoti apie praktiškąją dailės pusę, nes kai pradėsiu apie tai mąstyti, vėl galiu pakeisti nuomonę“, – sako E. Pilkauskaitė.

Knygų leidyba Lietuvoje nėra mirusi, galima manyti, jog jauna specialistė ras vietą jose savo piešiniams. Pašnekovė kartais pasvajoja ir apie komiksų piešimą.

Taip pat dailininkė galėtų apipavidalinti ir savo kūrinius. Mat ji dar ir rašo eiles bei dalyvauja poezijos konkursuose.

„Eiles kuriu ne taip dažnai, kaip piešiu. Būna, galiu daug parašyti, būna – visai nerašau. Mano eilėraščiai susideda iš to, ką netikėtai išgirstu ar pati pasakau. Rašau žinutę draugei ir kažką labai įdomiai pasakau, tuoj pat tai užsirašau, o vėliau panaudoju kūryboje. Jei kas analizuotų mano poeziją, tikrai nerastų iš meilės ar kitų pojūčių gimusių minčių – čia viskas sudėta iš visko, kartais net nesuprantamai“, – pripažįsta jauna menininkė.

Dainuojanti dailininkė

Be rašymo, E. Pilkauskaitė dar ir dainuoja bei groja gitara. Jai visai neblogai sekasi, neseniai velžietė dalyvavo jaunojo kūrėjo konkurse „Mano senas drauge…“ ir tapo laureate. Mergina su drauge pateikė dvi savo kūrybos dainas.

„Draugai manęs klausia, kodėl neinu į televizijos talentų konkursus. Bet aš nemoku savęs parodyti, kaip kiti. Be to, muzika man nėra svarbiausia. Taip, be jos aš negaliu, bet ateityje vis tiek galvoju būti dailininkė, kuri dar ir dainuoja“, – nusiteikusi E. Pilkauskaitė.

Panevėžio rajone ji dar žinoma ir kaip puiki anglistė. Keletą metų iš eilės tapo nugalėtoja anglų kalbos olimpiadose ir nedaug trūko iki prizinės vietos šalyje.

Tačiau per Velykų atostogas Eglės galvoje vis dar poilsis. Jį pašnekovė žada panaudoti menui. Velžio biblioteka paprašė merginos išdekoruoti vieną šios įstaigos sienų. Čia turėtų susėsti įvairių vaikiškų knygų personažai.

Komentarai

  • Jei neklystų, tai Eglė labai nustebino, atnešusi į susitikimą su Romo Zabarausko filmo “Nuo Lietuvos nepabėgsi” kūrybine grupe Garse savo pieštus pagrindinio aktoriaus Deniso Kolimickio ir režisieriaus portretus. Denisas buvo taip nustebęs, pamenu, sakė, jog tai pati nuoširdžiausia dovana, gauta iš gerbėjų. Ačiū, Egle, ir sėkmės Tau puoselėjant talentą!!! 🙂

  • baisi

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų