-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dažnai nežinome priežasčių, kodėl gyvename vienaip, o ne kitaip, kodėl nutiko būtent taip, o išties kai kurie dalykai tiesiog keliauja iš kartos į kartą“, – sako geneologija intensyviai besidomintis Vytenis.
Trisdešimtmetis panevėžietis – biochemikas, bendrovės „Roquette Amilina“ mokslinių tyrimų laboratorijos specialistas. Tačiau nuo pat paauglystės jį užvaldžiusi istorija – ne bet kokia, o giminės. Panevėžietis ilgam įklimpo į genealogiją, giminystės medžių braižymą, ir tai tapo didžiule jo aistra.
„Giminės istorija domėtis pradėjau nuo 12 metų, kai ėmiau rinkti pirmąsias genealogines žinias iš gyvų giminaičių ir braižyti giminės medį. Skatinti manęs nereikėjo, tiesiog buvo labai smalsu, kaip esu susijęs su kitais žmonėmis iš abiejų senelių, kiek jie palikuonių turi ir kaip visa giminė vizualiai išsišakoja“, – pasakoja Vytenis.
O jo užsispyrimą tokiam pomėgiui skirti dar daugiau dėmesio sužadino močiutė. Anūkas paprasčiausiai pražiopsojo jos gimtadienį ir buvo sugėdytas nežinąs, kas kada gimęs šeimynoje.
Nuo tada į jo medį vis tiksliau ėmė tūpti gimimo, santuokos, mirties datos.
„Visi to paties regiono žmonės per kelias kartas labai susiję vieni su kitais, nors dabar gal vieni kitų ir nebepažįsta, nežino tikrų giminystės ryšių.“
V. Bagdonas
„Mačiau gyvas tris savo proseneles, tačiau nesuspėjau paklausti apie jų tėvus, senelius“, – dabar gailisi V. Bagdonas.
Vėliau daug žinių jam suteikė jau mirusiųjų palikuonys, giminaičių susitikimai, bendravimas ir kruopštus darbas, kai prireikė netgi DNR tyrimų.
Pirmosios išsamios V. Bagdono praeities schemos popieriuje pradėjo rastis nuo 2000-ųjų. Dabar tokio tyrimo jau tik medžiu ir nebepavadintum – tai visas Vytenio giminės miškas.
Jame galima rasti ir itin įspūdingų faktų.
„Kiekvienas tyrimas vis kitoks ir atskleidžia naujų šeimos medžio detalių. Viskas įsipina į Lietuvos istoriją ir ją išgyveni jau per savo šeimos praeitį. Visi to paties regiono žmonės per kelias kartas labai susiję vieni su kitais, nors dabar gal vieni kitų ir nebepažįsta, nežino tikrų giminystės ryšių. Galbūt vienas iš didesnių mano atradimų savo giminėje – Edis Babe Riskas“, – sako biochemikas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs Henrikas Pilkauskas, pasivadinęs Edžio Babe Risko slapyvardžiu, 1935–1936 m. dukart tapo pasaulio bokso čempionu vidutinio svorio kategorijoje. Jo lietuviškos šaknys, pasirodo, vedančios net iki Panevėžio, buvo naujiena net ir Lietuvos sporto žinovams, mat ši bokso legenda laikytas lenkų kilmės.
Boksininko palikuonys ir kiti V. Bagdono atrasti giminės JAV tik dabar sužinojo esantys iš Lietuvos.
„Henriko šakos palikuonys Amerikoje lietuviškai nebekalba ir manė esantys kilę iš Lenkijos, nes tarpukariu buvo madinga mūsų emigrantams vadintis lenkais. Dabar jau jie žino, kad turi lietuviškų šaknų“, – pasakoja Vytenis.
Sporto legenda Edis Babe Riskas buvo Vytenio prosenelio Petro Pilkausko pirmos eilės pusbrolis.
„Pilkauskų giminė – tai mamos linija. Jos pradžią atsekiau iki 1702 m., kai Padvarninkų kaime karaliui priklausančioje žemėje gyveno karališkieji valstiečiai – mano protėviai“, – į tolimą praeitį nusikelia panevėžietis.
Po maro, tyrėjo duomenimis, 1735 m. Pilkauskai kėlėsi į Kupiškio rajoną, Stračnių kaimą. Čia nuo 1881 iki 1889 metų Rusijos caras tiesė geležinkelį, tad V. Bagdono protėvių sodyba, tikėtina, trukdė statyboms, ir savininkai iš valdžios gavo piniginę išmoką. Taip tapo dar stambesniais valstiečiais. Ši giminės linija, pasak palikuonio, prisidėjo prie Stračnių koplytėlės statybos, prieš kurią buvo ir palaidota. Taip pat rėmė Subačiaus bažnyčios statybą.
„Pagal senuosius gyventojų surašymus nustačiau, kuriuose namuose Stračniuose kas gyveno ir kam kas priklausė. Nebebuvo tik mano protėvių sodybos. Senieji gyventojai liudijo, kad geležinkelio vietoje anksčiau dar buvo sodybos liekanų. Giminės palikuonys vaikystėje prisimena ten kapstydavęsi žvyre ir žaisdavę prie bėgių, žydėjo ir labai sena obelis“, – pasakoja V. Bagdonas.
Būtent iš tų vietų, tyrėjo nuomone, Pilkauskai ir išlakstė laimės ieškoti į svajonių šalį – Ameriką.
„Pusė palikuonių 19 a. pabaigoje išvyko į JAV. Atrodo, proproseneliai turėjo 8 vaikus, pusė jų emigravo“, – skaičiuoja Vytenis ir parodo labai svarbią nuotrauką, kurioje – jo iš Stračnių iškeldintas proprosenelis Mataušas Pilkauskas su žmona ir sūnumi Povilu, prieš šiam išvykstant į JAV.
Iki 1903 metų daryta nuotrauka aptikta JAV, Naujojo Džersio valstijoje, pas dabar jau devyniasdešimtmetį Povilo sūnų.
Rasti gimines už Atlanto panevėžiečiui nebuvo paprasta. Per ilgą laiką net ir dokumentų informacija keitėsi.
„Tai daug darbo, idėjų reikalaujanti veikla. Mat pas mus Pilkauskas, o JAV vienas brolis – Pelkowski, kitas – Pelkowsky, trečias – Pelkus, ketvirtas – Pelkauskas. Vienam įraše – Tomas, kitame – Thomas, trečiame – Tomasha. Ir visi tos pačios giminės dalis“, – pasakoja Vytenis.
Todėl vien archyvų, bažnytinių knygų ir dabar jau vis daugėjančių genealogijos internetinių svetainių tokiam darbui neužtenka. Reikia gyvų pasakojimų, o paskutinius taškus ant i sudėlioja DNR tyrimai.
Panevėžiečio atsekti giminaičiai JAV sutiko pastaruosius pasidaryti ir tuomet pasitvirtino V. Bagdono išvados apie taip toli nusidriekusius giminystės saitus.
Savo paties, Bagdono, pavardę biochemikas kildina iš Adomo Bagdonavičiaus, nuo 1815 metais gyvenusio Truskavos parapijoje. Ten gimė jo sūnus, paskui trys anūkai.
„Mano proprosenelis Kazimieras gimė 1863 m. Jo motina po metų mirė, dar po poros metų trys vaikai neteko ir tėvo. Devynerių proprosenelis liko vienas šeimoje, mirė ir jo broliai. Našlaitį augino dėdės ir tetos, kurie taip pat vieni po kitų išėjo anapus“, – apie neįtikėtiną praeities istoriją užsimena panevėžietis ir priduria, kad tėvo linija – irgi itin mįslinga.
Paties Vytenio tėvas mirė, kai sūnui tebuvo 4 mėnesiai. Ir dar ankstesnėje praeityje Vytenio tėvo linijoje keli vyrai mirė jų sūnums nesulaukus mokyklinio amžiaus.
O pats Vytenis dar nevedęs, tik susižadėjęs ir vaikų neturi.
V. Bagdonas planuoja surinktus lobius įkurdinti specialiame giminės istorijos muziejuje Tiltagaliuose, savo sodyboje. Likimo pokštas, kad ją nusipirkusi mama nė nežinojo pataikiusi į savo protėvių žemę.
Bagdono pavardę iš Bagdonavičiaus, anot Vytenio, pakeitė dar proprosenelis Kazimieras – 1899 m. paprašė policijos išaiškinti jo tapatybę ir palikti trumpesnį pavardės variantą.
„Kazimieras mirė 1900 m. palikęs tik vieną sūnų, mano prosenelį, kuris buvo kalvis ir pasišventęs bažnyčiai. Šis turėjo 10 vaikų, bet nuo 1815 metų esame tik trys šios pavardės linijos paveldėtojai Bagdonai“, – pasakoja tyrėjas.
Analizuodamas krūvas duomenų, Vytenis taip pat išsiaiškino, kad jo giminėje būta kilmingų šaknų. Vieni – senų Lietuvos bajorų palikuonys, kiti – ir iš svetur atvykusių. Prie vienų protėvių rastuose dokumentuose parašyta, kad jie 1862 m. kolonistai, greičiausiai atkelti iš Lenkijos ar Rusijos gilumos. Kiti informacijos šaltiniai pasakoja apie 1710 m iš karaliaus gautą dovaną prie Krekenavos.
„Visi mano proseneliai gyveno aplink Panevėžio rajoną, tad ne tik pats miestas, bet ir apylinkės yra man labai artimos“, – teigia Panevėžyje gimęs ir augęs Vytenis.
Anot jo, genealogijos tyrinėjimai visai kitaip priverčia pažvelgti į savo kraštą ir jo istoriją. Į aplinką, žmones, kaimus imama žiūrėti su didesne meile, pagarba savo kraštui.
„Matai, kaip greitai viskas keičiasi, ir norisi išsaugoti istorijos trupinius, palikti ateities kartoms. Man giminės paliko daug informacijos, nuotraukų, norisi visa tai saugoti ir išlaikyti“, – sako V. Bagdonas.
Ateityje jis planuoja savo surinktus lobius įkurdinti specialiame giminės istorijos muziejuje Tiltagaliuose, savo sodyboje.
Beje, pastarąją prieš dešimtmetį nusipirkusi jo mama nė nežinojo pataikiusi į savo protėvių žemę. Sūnus išsiaiškino, jog tai proproprosenelės gimtinė.
Šiais laikais, pasak V. Bagdono, savo šaknimis domisi vis daugiau smalsuolių.
Genealogija, pasak V. Bagdono, pastaraisiais metais sudomina vis daugiau smalsuolių. Juos mūsų šalyje vienija suburta Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, kuriai panevėžietis priklauso jau penkerius metus.
Su bendraminčiais jis rengia specialų leidinį, šiuo metu pradeda organizuoti mokymus apie genealogiją, heraldiką, genetiką. Socialiniuose tinkluose sukurta paskyra rodo, kad ši sritis žmones vis labiau domina.
Panevėžiečiai, V. Bagdono nuomone, šiek tiek pasyvesni. Čia savo istoriją dažniau seka rajono gyventojai arba emigrantai. Bet Vytenis tiki, kad ir miestiečiai netrukus labiau susidomės genealogija.
„Žadame labiau populiarinti genealogijos tyrimus ir paieškas. Pats pradėjęs nuo nulio, žinau, kad tai nėra lengva. Todėl ir rengiame mokymus, stengiamės suteikti reikalingų žinių tyrinėjimams. Draugija svarsto apie galimybę genealogijos temą įtraukti į mokyklas, vesti paskaitas“, – apie planus perduoti didžiausią pomėgį kitiems kalba Vytenis.
Istorija, o ypač sava, anot jo, niekada nepalieka abejingų – tik reikia pradėti. Pats panevėžietis jau ne vienam yra padėjęs sukurti giminės medį, talkina net JAV lietuviams. Kaip tik šiuo metu aplink Panevėžį ieško vienos amerikietės šaknų.
„Esu biochemikas, bet genetinė genealogija man sujungia viską: tai ir genetika, ir biochemija, ir genealogija. Visos žinios čia reikalingos ir praverčia. Aš tiesiog kvėpuoju šiuo mokslu, tikriausiai taip man skirta šiame gyvenime“, – mano netradicinis tyrėjas.
