-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma daug dokumentų – metrikų, dvarų inventorių, gyventojų surašymo duomenų, – aktualių visiems, ieškantiems savo giminės ištakų.Tačiau net ir išsamiausiais šaltiniais pasinaudoti sunku neturint bent minimalių žinių apie ankstesnes kartas: vardų, pavardžių, gimimo, santuokos, mirties datų, ar kur gyveno, kokį tikėjimą išpažino. Tokie faktai – pirmasis žingsnis kelyje į šeimos istoriją.
Pagrindiniai, genealoginėms paieškoms bene svarbiausi dokumentai yra metrikų knygos.
Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė sako, kad nors archyve saugomi dokumentai nuo senųjų laikų iki 1918 metų, yra metrikų knygų, datuojamų ir 1940-aisiais, tai yra pirmosios sovietų okupacijos metais. Kad nebūtų fondų dalomumo, saugomi ir civilinės metrikacijos aktų įrašai iki maždaug 2007-ųjų.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo daugiatautė valstybė, tačiau, anot N. Češkevičiūtės, nė viename dokumentų nerasime tautybės – žmonės tada buvo skirstomi ne pagal ją.
„Visi gyvenę Lietuvoje žmonės priklausė kokiai nors tikybai, kokiai nors bažnyčiai. Mes ir saugome visų religinių bendruomenių ir bažnyčių bendrąja prasme metrikines knygas, pagal kurias ir daromos genealogijos“, – aiškina „Panevėžio balso“ pašnekovė. Žinosi savo protėvių tikėjimą – lengviau bus pradėti kitos informacijos apie juos paiešką.
Visos religinės bendruomenės vedė trijų rūšių metrikų knygas: krikšto, santuokos ir mirties.
„Vokiškas posakis „von der Knabe bis der Grabe“ – nuo berniuko iki kapo – ir kilęs iš to, kad visi žmogaus gyvenimo pagrindiniai faktai buvo registruojami jo bendruomenės knygose“, – šypsosi N. Češkevičiūtė.
Tiesa, priduria, būta ir dar vienos rūšies metrikų knygų – skyrybų. Tam tikrose bendruomenėse jos buvo įmanomos, tad yra išlikę žydų, musulmonų skyrybų knygų.
Tačiau Lietuvoje vyravus katalikų tikėjimui, jų metrikų knygų išlikę daugiausia.
„Priklausomai nuo vietovės ir bažnyčios, mes turime bažnyčių metrikines knygas net nuo XVI amžiaus pabaigos, – sako N. Češkevičiūtė. – Bet, pabrėžiu, – ne visų.“
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos metrikų iki 1940 metų knygos. LVIA nuotr.
Atsižvelgiant į gyventojų sudėtį, antroji po katalikų gausiausia religinė bendruomenė Lietuvoje buvo žydų, tad jų metrikų fondai irgi gausūs. Toliau rikiavosi evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, stačiatikiai, sentikiai, musulmonai, karaimai. Pastarųjų metrikinių knygų išlikę labai mažai, bet vis dėlto turima.
N. Češkevičiūtės apgailestavimu, nedaug išsaugota musulmonų mečečių metrikų. Yra Vilniaus, truputį Kauno, Keturiasdešimties totorių kaimo, dar kelios, bet šios knygos – nepilnos.
„Genealogijų tikrai negalima daryti, nes nepavyks“, – iškart įspėja, kad pritrūks informacijos.
Evangelikų metrikų knygų archyve galima aptikti maždaug nuo XVII amžiaus. Tuo metu žydų metrikų daugiausia išlikę nuo XIX amžiaus pirmojo ketvirčio, ir taip pat ne ištisinių.
Kalbant apie stačiatikius, taip pat labai nedidelė tikimybė, kad pavyks sudaryti ilgą ir seną genealogiją – anot N. Češkevičiūtės, visos turimos jų knygos yra maždaug nuo XIX amžiaus vidurio.
„Jeigu ir yra kažkurių cerkvių ankstesnių metų knygų, tai labai dažnai jos fragmentiškos – čia yra informacija, čia jos nėra“, – pasakoja Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja.
Panaši situacija ir su Lietuvos sentikių knygomis: jos taip pat nepilnos ir datuojamos maždaug nuo 1860–1870 metų. Bet N. Češkevičiūtė aiškina, kad yra to priežasčių. Sentikių cerkvių atsiradimas buvo nulemtas politinių įvykių, vykstant priverstinei kolonizacijai, kai po 1963-iųjų sukilimo vienos šeimos iš Lietuvos iškeldintos ir į jų vietą atkelti kiti. Ne visada metrikų knygos ir pildytos.
Tačiau visų religinių bendruomenių knygose žioji didesnės ar mažesnės informacijos skylės, pripažįsta N. Češkevičiūtė. Net ir turint išsamų, daugelį dešimtmečių apimantį jų archyvą prireikus kokių nors konkrečių metų knygos paaiškėja, kad kaip tik jos ir trūksta.
„Ir būtinai tais metais turi būti kažkoks faktas, kuris tau atrakintų visą istoriją“, – tokių apmaudžių atvejų vedėja sako žinanti ne vieną.
Kaip pasakoja N. Češkevičiūtė, žmonės dažnokai įsivaizduoja, kad jeigu archyve jau yra tam tikro laikotarpio metrikų knygų, tai iki tokių metų jų protėvius ir galima atsekti. Deja, taip nėra.
„Kaip profesionalas galiu pasakyti, kad viskas sudėtingiau, nes įrašai labai nepilni – net ir katalikų metrikų“, – sako ji. O net menkiausias informacijos trūkumas gali smarkiai suklaidinti.
Pavyzdžiui, senoje mirties metrikų knygoje įrašyta, jog pasimirė Jonas. Nepažymint net velionio amžiaus, tiesiog užfiksuotas šiais laikais nieko protėvių ieškančiam žmogui nesakantis faktas.
Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė. LVIA nuotr.
„Kai užrašė, buvo aišku, kuris Jonas, o dabar, jei nepažymėta pavardė, jau visai neaišku“, – N. Češkevičiūtės teigimu, senosioms knygoms išvis būdingas itin minimalus informacijos kiekis. Tad nors genealogijos mėgėjai, ieškantys savo šaknų, gali tą Joną manyti esant giminaičiu, archyvarai negali patvirtinti, jog tai tikrai tos šeimos žmogus.
„Kai užrašė, buvo aišku, kuris Jonas, o dabar, jei nepažymėta pavardė, jau visai neaišku
N. Češkevičiūtė
Net ir žinant protėvio pavardę taip pat galima nieko nepešti – reikia turėti daugiau informacijos apie asmenį.
„Nes jeigu tame regione ar toje parapijoje, toje tikyboje konkreti pavardė buvo populiari, ir pusbrolio šeimoje galėjo būti Jonas, ir dar dėdės šeimoje“, – pasakoja specialistė.
Ir tai esą toli gražu ne visi iššūkiai, iškylantys sudarinėjant giminės medį. Mat net tais atvejais, kai senosiose knygose yra išlikę įrašų, dažnu atveju jie labai netikslūs. Iš tokių neįmanoma pasakyti, ar suradai tikrai tą giminaitį, kurio ieškojai.
„Kaip jau minėjau, būna, kad pavardė populiari. Arba pirmasis sūnus pakrikštijamas tėvo vardu, – pasakoja N. Češkevičiūtė. – Dar gali būti toks variantas, kad našlys vedė antrą kartą ir susilaukė daugiau vaikų. Yra sūnaus šeima ir antras tėvo lizdas. Tai pridaro painiavos…“
Kuo tiksliau suformuluosite, ko ieškote, kuo daugiau su tuo susijusios informacijos pateiksite, tuo didesnė bus sėkmės tikimybė. Tai geriausias patarimas, kurį archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja gali duoti savamoksliams giminės istorikams. Kitu atveju paieškų rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi.
N. Češkevičiūtė sako pačios praktikoje turėjusi atvejį, kai asmuo kreipėsi į archyvą dokumentų, kurių reikėjo juridinio fakto nustatymui, tačiau nenurodė ieškomo žmogaus tėvų.
„Atsivertę metrikų knygą tais metais ir netgi tą mėnesį radome netgi tris Jonus su tokia pačia pavarde“, – skėsteli rankomis archyvarė.
Labai svarbu, anot jos, žinoti ir tokią nerašytą taisyklę, kad praktiškai visose tikybose, bet ypač katalikų, santuoka paprastai buvo fiksuojama nuotakos pusėje. Antraip galima ilgiausiai ieškoti informacijos visai ne to krašto metrikų knygose ir taip ir nerasti.
Kita vertus, priduria N. Češkevičiūtė, ir tuomet galimi variantai. Tarkime, jei ieškomi jaunieji abu iš Panevėžio, kur ieškoti įrašo apie jų santuoką, labai aišku. Jeigu jaunikis buvo panevėžietis, o jaunoji – iš Naujamiesčio, tuoktasi greičiausiai Naujamiestyje. Bet šimtaprocentinės garantijos irgi nėra, nes Naujamiestis labai jau arti miesto.
„Ir jei labai daug giminaičių buvo Panevėžyje, ir gal net tarp jų būta kunigo, galbūt tuoktis ir į Panevėžį nuvažiavo“, – neatmeta galimybės specialistė.
Apsunkinti paieškas gali ir skirtingas jaunavedžių tikėjimas. Pasak vedėjos, nors dažniausiai tuokdavosi tos pačios religinės bendruomenės atstovai – priešingu atveju katalikams buvo būtinas vyskupo leidimas, – ji sako savo praktikoje susidūrusi ir su tokiais atvejais, kai krikščionys tuokėsi su žydais. Prieš santuoką jaunikis arba jaunoji pereidavo į krikščionybę.
„Tad randi ir suaugusio žmogaus perkrikštijimą, o vėliau aptinki, kad vedė ar ištekėjo, – pasakoja N. Češkevičiūtė. – Būna labai sudėtingų dalykų, kurių negali žinoti, todėl ieškai, ieškai ir nieko nerandi.
Tuomet, pasak jos, gelbsti arba atsitiktinumas, arba pats ieškantis savo šaknų žmogus būna girdėjęs, kad protėvis galbūt galėjo pakeisti tikėjimą. Ir paieškas tenka pradėti iš naujo jau nuo kito tikėjimo krikšto metrikų knygų.
Šiuo metu privatiems asmenims pasiekiama ne vėlesnė, kaip 1920 metų, archyvų informacija apie giminaičius. ASOCIATYVI PB ARCHYVŲ nuotr.
Savo šaknų paiešką galima patikėti ir specialistams, ne tik ieškoti patiems. Tačiau antruoju atveju svarbu iš anksto suprasti, jog teks susidurti su suvaržymais dėl galiojančios asmens duomenų apsaugos.
Mūsų šalies įstatymuose yra nustatytas 100 metų imtinai ribojimo laikotarpis nuo žmogaus gimimo. Tai reiškia, kad privatiems asmenims savarankiškai galima nagrinėti vėliausiai 1920 metų dokumentus, o šiems metams pasibaigus bus leidžiama pažvelgti ir į 1921-ųjų.
N. Češkevičiūtės paaiškinimu, taip elgiamasi dėl elementarių priežasčių.
„Skaičiuojama, kad dar gali būti gyvų asmenų konfidencialios informacijos. Juk nebūtina visiems žinoti, kur aš gimiau, o tos pačios knygos tame pačiame lape bus ne tik jūsų giminaičio, bet ir dar šimto ar dviejų šimtų žmonių įrašai“, – sako specialistė ir priduria, jog ieškoti gilesnių giminės šaknų niekas nedraudžia.
Tiesa, archyvarams, pasak N. Češkevičiūtės, ši taisyklė negalioja – jie gali naudotis visomis metrikų knygomis. Klausėjui tereikia įrodyti giminystės ryšius su ieškomu asmeniu ar asmenimis.
„Mes darome visą lietuvišką laikotarpį. Jau dabar imame ir karo, ir pokario metus“, – N. Češkevičiūtės teigimu, dėl jų visada galima kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą.
