Gilyn į Lietuvos istoriją

Gilyn į Lietuvos istoriją

Sudėtingiausius Lietuvos istorijos puslapius tyrinėjančiai panevėžietei Ievai Šimanauskaitei vienas sunkiausių uždavinių yra pasakoti apie save. Tiesiog niekada nemėgo to daryti.

Ieva studijuoja Vilniaus universitete istoriją ir rengia magistro baigiamąjį darbą apie tylos kultūrą sovietmečiu. Šiame darbe per prisiminimų fiksavimą ji bando atsakyti į klausimą, kas iki šiol lemia sovietmečiu subrendusių žmonių nenorą pasakoti apie savo praeitį. Panevėžietė teigia, jog per tokius pokalbius vis daugiau atrandanti istorijos perliukų.

Štai visai neseniai Panevėžyje vedžiodama šunį I. Šimanauskaitė sutiko garbaus amžiaus vyrą, su kuriuo gana netikėtai įsisuko labai smagus pokalbis.

„Jis papasakojo įvairiausių nuotrupų iš savo gyvenimo. Vienas labiausiai įsiminusių epizodų, kad jo mama yra šokusi net su pačiu prezidentu Antanu Smetona!“ – šypsosi Ieva.

Svarus apdovanojimas

Šiuo metu I. Šimanauskaitė priklauso keletui organizacijų, viena jų – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų korporacija „Tilia“.

„Kiekvienais metais ji pritraukia vis naujų narių ir taip padeda, dabar pasakysiu kaip kokia senutė, neatitrūkti nuo besikeičiančio jaunimo“, – juokiasi Ieva.

Panevėžietė taip pat priklauso organizacijai, užsiimančiai partizaninio karo tyrimais – Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžiui. Šią bendruomenę panevėžietė taip pat atrado tame pačiame Istorijos fakultete ir drąsiai juos vadina bičiuliais.

I. Šimanauskaitė praėjusiais metais įvertinta valstybiniu lygiu – jai suteikta prezidento Antano Smetonos stipendija už akademinius rezultatus ir aktyvią mokslinę bei visuomeninę veiklą.

Partizaninis karas iš arti

I. Šimanauskaitė pamena, kaip bebaigiant pirmąjį kursą buvo pakviesta dalyvauti vasaros akademinėje jaunimo stovykloje „Laisvės kovų atmintis“. Iki tol ji niekada nebuvo išvykusi į jokią stovyklą, todėl šis žingsnis atrodė labai drąsus. Kultūrinio šoko tuomet nepatyrusi, bet gamtą teko gerokai prisijaukinti.

„Nėra ko norėti. Buvau visiška miestietė. Ir dabar prisimenu tą lietingą ir iki kaulų smegenų merkiančią dieną ir kaip aš baisiai jaučiausi, kai aplinkui visi buvo itin gerai nusiteikę. Niekam neparodžiau savo nepasitenkinimo, bet vienoje nuotraukoje akylesnė akis tarp visų apsiaustų gali atpažinti ir mano rūškaną veidą“, – juokiasi Ieva.

Ji svarsto, jog dalyvavimas tokioje stovykloje buvo geriausias, o gal net ir svarbiausias, sprendimas po įstojimo į universitetą. Nuo to karto nepraleido nė vienos stovyklos. Per pastaruosius penkerius metus Ieva turėjo išskirtinę galimybę pažinti Lietuvos partizaninį karą iš labai arti. Tą sakydama ji turi omenyje tyrinėjamus bunkerius, nučiupinėtus įvairiausius radinius, naktinius žygius, pelkes, gailių kvapą, autentiškų dainų gausą, gyvus pasakojimus, susitikimus su partizaninio karo liudininkais.

I. Šimanauskaitei tai buvo puiki praktinių įgūdžių mokykla: nuo stebėjimo, kaip yra prakalbinami liudininkai, iki darbo atliekant archeologinius tyrimus.

„Netgi turėjau galimybę susidurti su partizanų epistoliniu palikimu. Teko nemažai jų laiškų perskaityti ir išsiliejusias ar išblukusias raides surinkti kompiuteriu. Čia sutikti žmonės yra didžiausias turtas. Jie man atvėrė ne tik partizaninio karo įvairovę ir sudėtingumą, bet ir parodė, kas yra tikra bendrystė“, – sako Ieva.

Azartiškas darbas

Dabar I. Šimanauskaitė užsiima kryptinga moksline tiriamąja veikla, dalyvauja mokslinėse ekspedicijose bei antropologiniuose ir archeologiniuose lauko tyrimuose. Taip jau nutiko, kad daugiausia išvykų buvo skirtos partizaninio karo vietų tyrimams ar tiesiog žvalgymams Raseinių, Pasvalio, Šilalės, Tauragės rajonuose, Leipalingyje, Plateliuose.

Tačiau vienos įsimintiniausių ekspedicijų I. Šimanauskaitės laukė Senuosiuose Trakuose, kur vyko XIV a. degintinių Vytauto raitosios kariuomenės palaidojimų archeologiniai kasinėjimai, bei Bajoruose, kuriuose ilgus metus vykdyti geležies amžiaus kapinyno tyrimai.

„Turėjau nepaprastą galimybę ne tik pamatyti, kaip kruopščiai atliekami archeologiniai tyrimai kasinėjant su mentelėmis, sijojant arba plaunant sukastas žemes, bet ir pati išbandyti savo kantrybę. Galiu pasakyti, kad tai neįtikėtina terapija ir net šiek tiek azartiška, nes niekada nežinai, ką iškasi“, – sako istorikė.

Ypač įtraukiančios išvykos, susijusios su senųjų Lietuvos šventviečių fiksavimu: dubenuotieji akmenys, šaltiniai, kalvelės, raganinės ar senieji medžiai. Pasak I. Šimanauskaitės, tiesiog neįtikėtina, kiek iš kartos į kartą žmonių lūpomis keliaujantys pasakojimai, padavimai turi informacijos ir gali būti iššifruojami.

„Po tiek sukauptų įspūdžių galiu patvirtinti, kad kraštovaizdį pradėjau visai kitaip skaityti. Pasidariau gerokai jautresnė aplinkai ir beveik tiesiogine prasme keliavau laiko šviesmečiais“, – teigia Ieva.

Veda smalsumas

I. Šimanauskaitė yra viena geriausių Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studenčių. Tačiau ji nemano, kad akademiniai įvertinimai gali apibūdinti patį žmogų. Jos įsitikinimu, tai daugiau parodo charakterio savybes, tokias kaip pareigingumas, kantrybė, nuoširdumas, atsakingumas ir smalsumas. Pastaroji, jos nuomone, yra svarbiausia ir veda link tikrojo dalykų bei savęs pažinimo.

„Mano veiklos sukasi aplink istoriją, kultūrą, atmintį, todėl taip tvarkingai viskas dera, viena kitą papildo ir padeda pritaikyti tiek studijose, tiek gyvenime. Kartais pavydžiu žmonėms, kurie sugeba atrasti labai aiškią tematinę kryptį istorijoje. O aš dar plaukioju“, – šypsosi jaunoji tyrėja.

Vienu metu ją buvo patraukusi ir filosofija.

„Ieškodama kažkokio pagrindimo, kaip ir kur čia tas gyvenimas ritasi, išmąsčiau paaiškinimą, kad pačiame gyvenime yra prasmė ir kad jis mums kiekvienam duotas tam, kad patys savarankiškai per savo patirtį suvoktume, kas jame veikia ar neveikia“, – svarsto Ieva.

Istorijų kolekcininkė

Išgirdusieji, kad I. Šimanauskaitė studijuoja istoriją, dažniausiai pagalvoja, kad ji bus istorijos mokytoja. Ievos manymu, tai ganėtinai siauras ir į konkrečią specialybę orientuotas mąstymas.

„Istoriko lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti yra privalumas laikais, kai retas kuris ilgesnius metus praleidžia vienoje darbovietėje. Bet nieko neturiu blogo prieš mokytojavimą, labai gerbiu žmones, pasirinkusius švietimo kelią. Nemažai tokių turiu ir savo pažįstamų rate“, – teigia Ieva.

Jai visuomet buvo įdomu klausytis pasakojimų. Tad kultūros istorijos ir antropologijos, o vėliau pačios istorijos studijas rinkosi turėdama savų lūkesčių.

„Tuo metu man tai asocijavosi su galimybe iš dėstytojų išgirsti kuo daugiau negirdėtų, tačiau įdomiai interpretuotų istorijų. Suprantu, skamba ganėtinai vaikiškai. Ir tikrai mokyklos laikais nebuvau atvira istorinei literatūrai. Ją daugiau atradau studijų metais ir tik vėliau ėmiau gailėtis, kiek daug netekau vaikystėje“, – apgailestauja panevėžietė.

Iš pradžių Ieva save labiau įsivaizdavo archeologijos lauke, tačiau buvo įkalbėta istorijos mokytojos geriau nesirinkti šio kelio – esą tai labai neperspektyvu, reikia turėti pažinčių.

„Šį mitą sulaužiau pirmaisiais savo studijų metais, nes net nestudijuodama archeologijos ja užsiimu. O įvairios pažintys taip pat atsiranda studijų metais, tik klausimas, kiek pats esi joms atviras“, – pabrėžia I. Šimanauskaitė.

Susidomėjimas auga

Pirmaisiais studijų metais Ieva su bendrakursiais vis pasvarstydavo, kad yra tiek talentingų istorikų, o jie taip mažai matomi viešojoje erdvėje. Dabar šiuos žodžius jai tenka atsiimti.

„Akyse viskas apsivertė. Istorikai aktyviai įsitraukė į santykio su visuomene kūrimą per įvairias laidas, istorijos populiarinimui skirtus tekstus ar projektus“, – pastebi Ieva.

Ji vis svarstė, kas lėmė šį pokytį: gal istorinių jubiliejų gausa sukrito ir viską išjudino, o gal visuomenė pradėjo keistis, labiau domėtis ir atrasti savo krašto istoriją.

Žinoma, I. Šimanauskaitė pastebi ir tam tikrų spragų. Pavyzdžiui, ypač jaučiamas susidomėjusių XIX amžiaus istorija trūkumas. Anot jos, studentai neretai kratosi lenkų ir rusų kalbų, o čia jos labai svarbios ir reikalingos.
„Iš pažiūros gali atrodyti, kad jau viskas mūsų istorijoje aišku, apie viską parašyta. Tačiau nieko panašaus: kuo giliau į mišką, tuo tamsiau“, – įsitikino Ieva.

Prakalbinti miestą

I. Šimanauskaitė kilusi iš Panevėžio, tačiau daugiau šį miestą pradėjo atrasti, kai išvažiavo studijuoti į Vilnių.

Kadaise Aukštaitijos sostinė jai atrodė pilka ir niūri, bet tik todėl, kad dar nebuvo tinkamai miesto prakalbinusi.

„Dabar man Panevėžys be galo jaukus. Kiekvieną kartą grįžusi nutaikau progą pašmirinėti jo gatvėmis, kad galėčiau miestą atrasti iš naujo. Vis dar stengiuosi aptikti tinkamiausią raktą jį prakalbinti, kadangi įvairiausių paveldo interpretavimo subtilybių pramokau fakultete“, – sako istorikė.

Ieva be galo vertina patirtis, kurias sukaupė gyvendama Panevėžyje. Ypač istorikė džiaugiasi baigusi Muzikos mokyklą. Joje prabėgo šešeri kūrybingumo metai trypčiojant tautinius šokius, susipažįstant su baleto pagrindais ir prisiliečiant prie pianino klavišų.

„Šios mokyklos pastangomis susiformavo tvirta mano laikysena ir kiek neįprasta eisena, kurią tėtis kartkartėmis dar linksta pašiepti sakydamas: „Tai vis dar neišmokai vaikščioti?“ – juokiasi I. Šimanauskaitė.

Mintyse jai vis dar skamba ir J. Balčikonio gimnazijos vestibiulyje pasitinkantys pedagogo Julijono Lindės-Dobilo žodžiai: „Būkime esmės žmonėmis.“

I. Šimanauskaitė juokiasi, jog šiokį tokį reveransą norėtų padaryti ir vaikystės kiemo bičiuliams. Su jais tiek dūkta žaidžiant netikėčiausius žaidimus, kad bet kuriam papasakojus atvimpa žandikaulis.

„Manau, kad sunkiai įsivaizduojat, kaip turėtų atrodyti, pavyzdžiui, žaidimas „Velnias, prisišikęs kelnes“. Tad paliksiu vietos vaizduotei, – kvatoja Ieva. – Visgi labiausiai apgailestauju, kad Panevėžys neįskiepijo mano kalbėsenoje ryškios panevėžietiškos tarmės. Tiesiog niekada jos neturėjau ir tik jautresnė ausis ją geba išgirsti.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų