Vaidotas Vaitonis kuklinasi, kad jeigu ne panevėžiečių gerumas, jis nebūtų galėjęs tiek padėti karo siaubiamos Ukrainos žmonėms. G. KARTANO nuotr.

Gerumo fabriko ambasadorius

Gerumo fabriko ambasadorius

„Panevėžys – gerų žmonių miestas, tik mane ant pjedestalo užkėlė“, – kuklinasi 2022-ųjų metų panevėžiečiu išrinktas Vaidotas Vaitonis.

Jo indėlis nuo pat pirmųjų karo Ukrainoje dienų padedant karo pabėgėliams, atsidūrusiems mūsų mieste, – didžiulis.

Ir šiandien jis globoja septynias dešimtis ukrainiečių, pabėgusių iš karo draskomos šalies.

Panevėžietis verslininkas V. Vaitonis svarsto, kad kiekvieno gyvenime būna sunkių etapų, kai prireikia kitų pagalbos.
Ir kai ta pagalbos ranka ištiesiama, daug lengviau išlipti iš gyvenimo duobės.

Ukrainoje vos prasidėjus karui, jis supratęs, kad tos pagalbos rankos labai reikia netolimiems mūsų kaimynams.

„Jau antrą karo dieną į Panevėžį atvyko pirmieji pabėgėliai. Turime butą, kurį naudojome trumpalaikei nuomai. Pagalvojome, kodėl jo neužleidus karo pabėgėliams. Priėmėme gausią šeimą – tris seseris su mažais vaikais. Supratome, kad čia tik pirmieji pabėgėliai ir tuoj plūstelės jų banga“, – pirmąsias karo dienas prisiminė V. Vaitonis.

Vos per kelias dienas Vaidotas Vaitonis su kolegomis J. Janonio gatvėje esančias administracines patalpas pavertė gyvenamaisiais būstais. P. ŽIDONIO nuotr.

Vos per kelias dienas Vaidotas Vaitonis su kolegomis J. Janonio gatvėje esančias administracines patalpas pavertė gyvenamaisiais būstais. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Biurą pavertė kambariais

Panevėžiečio keli bičiuliai tuo metu buvo išvykę į Ukrainą dirbti, tačiau prasidėjus karui teko „persikvalifikuoti“ – bėgantiems nuo bombardavimų padėti pasiekti saugų prieglobstį.

„Iš draugų pradėjo plaukti skambučiai – vežu penkiasdešimt pabėgėlių, kiek galėtum Panevėžyje priimti“, – pamena Vaidotas.

Supratęs, kad taip greitai visiems būstų nepavyks rasti, V. Vaitonis su kolegomis pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus – savo biurą ir visas laisvas įmonės patalpas J. Janonio gatvėje ėmė versti gyvenamaisiais kambariais: dažė sienas, dėjo grindis, gamino baldus.

Pasak Vaidoto, teko dirbti paromis, negailint nei sveikatos, nei pinigų.

„Būdavo, ryte dažome sienas, po pietų renkame baldus, o jau naktį apgyvendiname pirmuosius pabėgėlius“, – apie įtampos kupinas dienas pasakojo V. Vaitonis.

Iš Ukrainos – su šlepetėmis ir vaikais ant rankų

Pasak Metų panevėžiečio, pirmieji pabėgėliai dažniausiai atvykdavo kaip stovi – su šlepetėmis ir mažu maišeliu daiktų, kuriuos paskubomis pavyko susimesti sprunkant iš apšaudomų namų.

Negana to, glėbyje vos kelių mėnesių kūdikis, o kitoje rankoje – dar vienas mažylis.

Šiems žmonėms reikėjo ne tik saugios pastogės, bet ir drabužių, būtiniausių daiktų, maisto. Pirmoji pabėgėlių banga, anot V. Vaitonio, buvo išimtinai tik moterys su mažais vaikais.

„Pirmieji pabėgėliai buvo iš tų regionų, kuriuose prasidėjo aktyvūs karo veiksmai. Žmonės iš namų išbėgdavo praktiškai taip, kaip stovi, su būriu vaikų“, – pamena pašnekovas.

Pirmomis karo dienomis, kai pagalbos reikėjo labiausiai, anot V. Vaitonio, ir įvairios organizacijos, padedančios ukrainiečiams, taip pat dar tik buvo pradėjusios telkti pagalbą.

Tad didžiausiais pagalbininkais tapo paprasti panevėžiečiai.

„Net stebėjausi mūsų žmonių gerumu. Būdavo, socialiniame tinkle paprašau, gal kas galėtų padovanoti lovelę kūdikiui ar keletą drabužėlių, ir jau tą pačią dieną būdavo išrikiuojamos visos penkios lovelės. Paskelbėme, kad reikia dviračių moterims nuvykti į darbą, ir jau netrukus kiekviena turėjo po nuosavą“, – tokiu gerumu džiaugiasi V. Vaitonis.

Panevėžiečiai susivienijo

Iš viso verslininko įrengtose gyvenamosiose patalpose apsistojo apie keturios dešimtys pabėgėlių, tad teko gerokai pasukti galvą, kaip juos visus išmaitinti, kol atsistos ant kojų.

Pagalbos ranką ir vėl ištiesė neabejingi panevėžiečiai: ūkininkai parūpino daržovių, nedidelės maitinimo įstaigos kone kasdien vežė šiltus pietus, o savaitgaliais šefai visus sukviesdavo jaukiam pasisėdėjimui prie lauke ruošiamos vakarienės.

„Prisipažinsiu, buvo netikėta, kai mane išrinko Metų panevėžiečiu, užkėlė ant pjedestalo, bet juk šiems žmonėms padėjau ne aš vienas. Daugybė žmonių prisidėjo, kad karo pabėgėliams pradžia mūsų mieste būtų kuo lengvesnė“, – sako V. Vaitonis.

Vištos vietoj pramonės

Kad bent kiek pasimirštų karo siaubas, verslininkas įmonės teritorijoje pabėgėliams įrengė ir nedidelį daržiuką.
Žmonės aukojo lankų šiltnamiui pastatyti, įvairių sodinukų, sėklų, pats V. Vaitonis su kolegomis privežė žemių, o ukrainietės per vasarą prižiūrėjo daržus, jų mažieji ėmė rūpintis čia apgyvendintais triušiukais, vėliau ir vištomis. Daugybė žmonių prisidėjo, kad mažieji galėtų dalyvauti įvairiose edukacinėse veiklose.

„Gal aplinkiniams ir kiek keistai atrodė, kad J. Janonio gatvėje, pramoninėje teritorijoje, vaikštinėja vištos, bet čia apsigyvenusiems ukrainiečiams tai buvo bent šiokia tokia veikla, leidžianti nors kiek pamiršti išgyventas akimirkas bėgant nuo karo“, – pasakojo Metų panevėžietis.

Pasak V. Vaitonio, nenorėdamas aitrinti skaudulių, jis nekamantinėjo ukrainiečių apie patirtus išgyvenimus.
Ir taip buvo akivaizdu, kad kai kurie išgyveno tikrą pragarą.

„Stengiamės į jų asmenines istorijas nelįsti, kad visas tas karo baisumas greičiau pasimirštų. Žinoma, nuo jo visai pabėgti neįmanoma, žinios pasiekiamos internetu, per televiziją, kontaktuojama su Ukrainoje likusiais artimaisiais. Kažkada vyko karinės pratybos, pro Panevėžį praskridus viršgarsiniam lėktuvui tokiu greičiu, kad sukėlė sprogimo garsą, visi ukrainiečiai subėgo į rūsį. Lygiai taip pat bėga, jeigu mieste kas pradeda šaudyti fejerverkus. Tas baimės jausmas labai stiprus“, – pasakojo V. Vaitonis.

Jo teigimu, daugelis karo pabėgėlių stengėsi bėgti toliau į Vakarų Europą, bet ne todėl, kad ten aukštesnis pragyvenimo lygis.

Daugelis buvo įsitikinę, jog kritus Ukrainai, purvini Rusijos kareivių batai pradėtų trypti ir Lietuvą bei kitas Baltijos šalis.

Lovos tuščios nestovi

Dalis pirmųjų karo pabėgėlių jau išvyko į savo gimtinę.

Pasak Metų panevėžiečio, didžioji banga kilo tuomet, kai ukrainiečių kovotojai pradėjo kontrpuolimą ir perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Per porą savaičių į tėvynę išvažiavo kone keturios dešimtys Panevėžyje besiglaudusių karo pabėgėlių.
Tačiau rusams pradėjus intensyviai bombarduoti Ukrainos miestus, susirengusieji į namus savo planus kuriam laikui atidėjo.

O ir likusios tuščios lovos ilgai nestovėjo – jas netrukus užpildė nauji pabėgėliai. Kaip juokauja verslininkas, čia lyg visą parą dirbantis fabrikas.

„Išvažiavo tie, kurie turi namus. Bet ir kiti neatsisako minties grįžti – visi apie tai svajoja. Net ir pirmomis karo dienomis visi kalbėjo – mes čia tik trumpam, kelioms dienoms, net daiktų neišsipakavo. Dabar daugelis nebetiki, kad karas greitai baigsis, tad bent iki vasaros planuoja čia likti“, – kalbėjo V. Vaitonis.

Dirba ir mokosi lietuviškai

Supratę, kad Lietuvoje užtruks gerokai ilgiau, pabėgėliai, anot verslininko, ėmė mokytis lietuvių kalbos, daugelis jų susirado darbus.

Tiesa, moterims su mažais vaikais tą padaryti daug sunkiau. Tačiau ir jos bando kabintis iš paskutiniųjų, viena kitai padėdamos, palaikydamos.

„Kai maži vaikai, susirasti darbo labai sunku. Bet išeičių yra. Pavyzdžiui, vieną pirmųjų atvykusių pabėgėlių mano žmona paskatino gaminti koldūnus ir taip nors šiek tiek užsidirbti pinigėlių“, – pasakojo Metų panevėžietis.

Jis mato dar vieną didelę problemą, kad ukrainiečiams, o ypač su vaikais, panevėžiečiai nelinkę nuomoti būstų.
V. Vaitonis pats bandė padėti ne vienai šeimai, kuri jau turi darbus ir pragyvenimo šaltinį, tačiau jeigu iš trisdešimties nuomojamų būstų bent dviejų savininkus pavyksta prikalbinti išnuomoti ukrainiečiams, jau gerai.
Daugelis pabėgėlių pirmomis karo dienomis blaškėsi po Panevėžį, kelias paras miegojo automobiliuose, nes niekaip negalėjo rasti išsinuomoti kad ir paprasčiausio stogo virš galvos.

Gerų žmonių miestas

Anot Metų panevėžiečio, į savo šalį jau išvykę ukrainiečiai apie Lietuvą ir Panevėžį išsivežė tik pačius geriausius atsiliepimus.

Ir šią savaitę V. Vaitonį aplankė kurį laiką pas jį gyvenusi, bet į Ukrainą jau grįžusi trijų vaikų mama. Tik šįkart ne su pagalbos prašymu, o didžiuliu maišu saldainių ir padėkomis už jai ištiestą pagalbos ranką.

„Su kitais pabėgėliais ji išvažiavo į Ukrainą vasarą, o šią savaitę sugrįžo trumpam susitvarkyti dokumentų ir aplankė mus su keliais maišais saldainių. Apie Lietuvą išsivežė įspūdį, kad čia gyvena labai geri žmonės, taip šiltai priėmę visai nepažįstamuosius“, – pasakoja verslininkas.

Visa ši patirtis, anot V. Vaitonio, ir patį padariusi geresnį.

Visgi jis tikina, jog be artimųjų palaikymo, kolegų, bičiulių ir visų panevėžiečių pagalbos nebūtų galėjęs tiek padėti.

„Dievas duoda tiek, kiek gali panešti. Kai mačiau, kad daugiau nebegaliu, ir žmonių srautas kuriam laikui nutrūko. Bet tai ne mano vieno, o visų panevėžiečių darbas. Šita situacija parodė, kiek išties daug mūsų mieste gyvena gerų žmonių“, – sako Metų panevėžietis.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų