Gerumo ambasadoriai jaučiasi neįvertinti

Padėti žmogui, ištarti paguodos žodį, suteikti dvasios stiprybę, grąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą – taip apibrėžiama socialinio darbuotojo veikla. Tačiau šiandien šis darbas Lietuvoje nepelnytai nuvertinamas, tą patvirtina ir nedideli atlyginimai.

Vakar, pamiršę rūpesčius, socialiniai darbuotoja minėjo savo profesinę šventę. Muzikiniame teatre pagerbta per 200 Panevėžyje socialines paslaugas teikiančių žmonių. Jiems gražių žodžių negailėjo miesto vadovai, artimieji, svečiai.

Panevėžio meras Rytis Račkauskas socialinius darbuotojus vadino gerumo ir atjautos ambasadoriais ir tvirtino, kad savo energiją, širdį ir dideles pastangas jie atiduoda tiems, kuriems labiausiai trūksta artimųjų meilės, rūpesčio, globos ar tiesiog socialinių gebėjimų.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Sandra Jakštienė teigė, kad žmogų turtina ir ugdo jo kelyje sutikti kiti žmonės. Jie įkvepia gražiausiems jausmams, prasmingiausioms idėjoms ir svarbiausiems darbams. Pasak S. Jakštienės, viskuo dalydamiesi vieni su kitais, išmokstame svarbiausią pamoką – esame ne dėl savęs, bet dėl kitų.

Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė Violeta Grigienė sveikindama socialinius darbuotojus sakė, kad tai labai sudėtingas ir atsakingas darbas, reikalaujantis išminties, gerumo bei begalinės meilės žmogui. Pasak jos, socialinis darbuotojas yra žmogus, kuris savo darbą organizuoja pagal moralinių vertybių sistemą. Tačiau ji pridūrė, kad šį darbą labai sunku organizuoti, kai tiek daug žmonių mūsų visuomenėje yra nutolę nuo šios sistemos.

Panevėžio savivaldybės administracija, be gražių žodžių, susirinkusiesiems padovanojo puikų reginį – Vilniaus tango teatro spektaklį. O keletui socialinių darbuotojų įteikė gėlių bei padėkos raštus. Apdovanoti buvo Diana Lipskienė, Jolanta Budrytė, Zina Indrulienė, Vytautė Januševičienė, Aldona Sadauskienė, Danguolė Sabulienė, Arnas Vanagas, Ligita Ananikova, Vilmutė Čepaitytė, Rima Balčiūnienė, Fausta Jankauskaitė ir Rasa Montvydienė.

Mintimis apie socialinio darbo teigiamus ir neigiamus aspektus pasidalijo ir keletas šios profesijos atstovių. Danguolė Sabulienė Panevėžio socialinių paslaugų centre dirba jau 9 metus. Nors turi pedagoginį išsilavinimą, tačiau dirbti socialinį darbą nusprendė paskatinta draugės. Vos pradėjusi dirbti suprato, kad visą gyvenimą buvo ne ten, kur turėjo būti, o dabar pagaliau jaučiasi savo vietoje. Pasak jos, nors ir būna sudėtingų klientų, darbe su dideliais sunkumais nesusiduria. D. Sabulienė mato tik vienintelį minusą – kad socialinis darbas yra menkai įvertintas piniginiu atžvilgiu.

Rasa Montvilienė Panevėžio specialiosios mokyklos daugiafunkciame centre dirba 7 metus. Ši specialybė ją traukė nuo vaikystės. Darbe R. Montvilienę labiausiai žavi gėris, šiluma ir pagarba. Visgi ji sako, kad nuolat susiduria su iššūkiais, darbas yra nelengvas, reikalaujantis daug atsidavimo, ištvermės ir supratingumo.

Ligita Ananikova Jaunuolių dienos centre (JDC) dirba jau 14 metų. Kai jai pasiūlė JDC padirbėti puse etato, iškart sutiko, nes labai myli vaikus. Pasak jos, neįgalūs vaikai yra tiesiog nuostabūs, be galo geri ir lipšnūs.

L. Ananikova teigė, kad nors darbe ir pavargsta, bet negali palikti jaunuolių, jaučiasi jiems reikalinga. Moteris įsitikinusi, kad nėra neįveikiamų sunkumų, vienintelis darbo trūkumas – pernelyg kukli alga.