Kalvis Saulius Kronis – pirmas ir kol kas vienintelis Panevėžio krašte tautodailininkas, pelnęs aukščiausią „Aukso vainiko“ laimėtojo vardą. P. Židonio nuotr.

Geriausias Lietuvos kalvis – Panevėžio rajone

Geriausias Lietuvos kalvis – Panevėžio rajone

Trys karaliai į Panevėžio kraštą atnešė ypatingą dovaną.

Pirmasis krašto laureatas

Tradiciškai kasmet sausio 6-ąją Lietuvos nacionalinis kultūros centras karūnuoja tris savos kultūros tradicijas puoselėjančius meistrus – liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatus.

Šįmet jos laimėtoju kryždirbystės srityje tapo Panevėžio rajone, Velžyje gyvenantis kalvis Saulius Kronis. Iki šiol jis pirmas ir vienintelis Panevėžio krašte tautodailininkas, pelnęs aukščiausią – „Aukso vainiko“ laimėtojo – vardą.

Konkurso dalyviai rungėsi vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės srityse.

Šiemet tradicinės, penkiolika metų iš eilės vykdavusios laureatų vainikavimo ceremonijos, suprantama, dėl pandemijos nebuvo. Ją numatyta surengti gegužės mėnesį.

Tuomet ir bus aukso vainikai uždėti trims patiems gabiausiems, darbščiausiems, sėkmingiausiems tautodailės puoselėtojams – linoraižinius konkursui pateikusiam grafikui iš Šiaulių krašto Viktorui Žilinskui, audėjai, tautinių kostiumų kūrėjai Birutei Andrijauskienei iš Utenos krašto ir, kryždirbystės srityje, Panevėžio rajone, Velžyje gyvenančiam kalviui Sauliui Kroniui. Tautodailininkas konkursui pristatė tradicinių saulučių kolekciją – penkias kryžių saulutes, kiekvieną vis kitokią, savu vardu vadinamą, pavyzdžiui „Viltis“ ar „Iš praeities mūsų“.

„Šis aukštas įvertinimas – paskata tolesnei veiklai. Dirbsiu, gilinsiuos į tradicijas ir tikiuosi nukalti dar ne vieną kolekciją“, – sako laureatas.

Šeima, tautodailė ir muzika

Aukso vainiko karūna apdovanotas S. Kronis – aktyvus ir žinomas ne tik Panevėžio krašte. Jis vadovauja krašto tautodailininkams, yra Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narys.

S. Kronis – trečias Lietuvos kalvis, kuriam suteikiamas toks garbingas apdovanojimas, uždedamas aukso vainikas. Anksčiau, prieš keletą metų taip buvo įvertinti du meistrai – kalvis iš Mažeikių Virgilijus Mikuckis bei kalvis iš Radviliškio Stanislovas Špukas.

Panevėžio krašto atstovų nei tarp kalvių, nei tarp kitų sričių tautodailininkų vainikuota iki šiol nebuvo.

Kalvystėje prasmę suradęs Panevėžio krašto tautodailininkų lyderis Saulius Kronis ir plaktuką padėjęs randa įdomių užsiėmimų – groja dūdų orkestre, skambina gitara, dainuoja, keliauja, domisi tautos paveldu. Trys banginiai, ant kurių laikosi velžiečio kalvio Sauliaus pasaulis – šeima, tautodailė ir muzika. O pats pirmasis, kurį pažino ir prisijaukino S. Kronis, – muzika. Dar vaikystėje grojo trimitu, tuometėje J. Švedo muzikos mokykloje baigė trimito klasę, įvaldė ir kitus pučiamuosius, skambino gitara. Dabar muzikalaus tėvelio įkvėptos jo pėdomis pasekė ir dukros. S. Kronis su abiem dukromis groja Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“. Jis pats tame orkestre pučia tūbą – žemiausią garsą apimantį didelį instrumentą, jaunėlė Kamilė groja kornetu, vyresnėlė Brigita – althornu.

Tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia – turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia tik nuvalyti dulkes nuo praeities ir visa tai pamatyti.“

S. Kronis

Sutuoktinių Kronių – plačiai žinomo kalvio Sauliaus ir krašto šviesuolės, Velžio bibliotekininkės Birutės – namuose muzika skamba dažnai. Savosios tūbos tėtis imasi ir vienas – atokvėpio valandėlę kalvėje padėjęs plaktuką, užgroja.

Tik tų laisvų valandėlių nėra labai daug. Be kasdienių darbų, be užsakymų, didelę savo laiko ir gebėjimų dalį S. Kronis skiria tautodailei – kuria kryžius, saulutes, rengiasi parodoms.

Atkaklumas įveikia kalnus

Kiekvieną dieną su metalu dirbantis „Aukso vainiko“ laureatas sako turintis tikslą ir siekia, kad kryždirbystė būtų tęstinė veikla.

Ir šitokių konkursų kaip paroda „Aukso vainikas“ tikslas, pasak tautodailininko, išsaugoti

lietuvių liaudies dailės bruožus, puoselėti tradicijas ir jas perduoti ateičiai.

Daug laiko, jėgų, minčių skyrė kalvis domėdamasis saulutėmis, jų kūrimu ir diena iš dienos dėliodamas, derindamas, kaldamas jų detales, ornamentus, spindulius.

Saulutė – ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis. Krikščionybė jo nesunaikino, o pritaikė savam tikėjimui.

Dabar saulutės sudaro didelę liaudies meninės kalvystės sritį. S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę.

Visiems kuriantiems žmonėms, tautodailininkams „Aukso vainiko“ laureatas primena, kad rezultatų pasiekti galima tik atkakliai dirbant. Pasak S. Kronio, nebūna taip, kad padarysi vieną kitą darbą ir tave pastebės, įvertins.

„Nereikia siekti kažko nepaprasto, kažkuo iš karto nustebinti, sužavėti. Tiesiog dirbi, mėgsti tai, ką darai, domiesi galimybėmis ir sieki tikslo. Tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia – turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia tik nuvalyti dulkes nuo praeities ir visa tai pamatyti“, – įsitikinęs aukso vainiku įvertintas kalvis.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite