Skautavimas Lietuvoje ir Ispanijoje labai skiriasi. Nors skautų moraliniai principai tie patys, tačiau Ispanijoje jie užsiima kitokiomis veiklomis.

Geriausia išgyvenimo mokykla – miške

Geriausia išgyvenimo mokykla – miške

Maistas, gamintas ant laužo, indaujos ir įvairūs įrenginiai, padaryti iš vietoje rasto medžio, naktinis budėjimas prie stovyklos vartų ir žygiai į visas Lietuvos puses – įprasta skautų vasaros veikla. Tokia stovykla, kai grupelė skautų įsikuria miške ir savaitei atsiskiria nuo išorinio pasaulio, surengta netoli Panevėžio, Žaliojoje girioje.

Visgi šįkart ji buvo išskirtinė – kartu su lietuviais miške stovyklavo skautai iš Ispanijos Katalonijos regiono.

„Savanoriaudamas Ispanijoje susipažinau su broliu Rodžeriu Peruchu iš Ispanijos, irgi skautu. Nusprendėme surengti bendrą stovyklą. Lietuviams nuskristi į Ispaniją stovyklauti būtų per brangu, tačiau kataloniečiai atskristi į Lietuvą gali“, – pasakojo stovyklos organizatorius Kasparas Vaicelis.

Po ilgo dokumentų tvarkymo į Žaliąją girią susirinko 11 kataloniečių, 12 lietuvių bei po 4-is lietuvių ir kataloniečių vadovus.

Skautavimas Lietuvoje ir Ispanijoje labai skiriasi. Nors skautų moraliniai principai tie patys, tačiau Ispanijoje jie užsiima kitokiomis veiklomis. Katalonijoje skautai daugiau žaidžia, daro rankdarbius, eina į ilgus žygius. Lietuvoje jaunuoliai mokosi išgyvenimo įgūdžių, gyvenimo miške ypatumų.

„Lietuviai mokosi panaudoti visas medžiagas, rastas gamtoje. Ispanijoje mes daug ką nusiperkame mieste, o tada keliaujame įsirengti stovyklavietės. Dažniausiai turime savo virėjus stovyklose, o Lietuvoje skautai, net vaikai gaminasi maistą patys“, – kalbėjo Ana, viena iš atvykusių kataloniečių vadovių.

Nauja patirtis – užkurti laužą

Įstatymai Katalonijoje neleidžia gamtoje kūrenti laužų dėl per didelės sausros, todėl atvykėliai stovykloje pirmą kartą mokėsi užkurti laužą.

„Nuostabu, kad Lietuvoje galime kurti tikrą laužą ir naudoti medieną, kurios čia gausu. Tai vienas iš įdomiausių naujai patirtų nuotykių Lietuvoje“, – džiaugėsi viena iš Katalonijos skaučių.

Užsieniečiai juokavo, kad sunkiausia Lietuvoje buvo priprasti prie puolančių uodų. Keista buvo kataloniečiams ir gyventi miške atskirai, už keliasdešimties metrų, nuo vadovų. Ispanijoje įprasta, kad vadovai ir vaikai palapines stato šalia.

„Jei jaunuoliai būtų kartu su mumis visą laiką, jie nesistengtų išmokti vieni iš kitų. Pavyzdžiui, lietuviai moka susikurti laužą, atrasti sausos medienos ir to gali pamokyti užsieniečius. Kartu apsigyvenę skautai visą laiką būtų bendravę tik su savo vadovais savo kalba. Dabar stovyklautojams lietuviams ir ispanams teko patiems rasti bendrų sprendimų“, – kalbėjo K. Vaicelis.

Priminė kariuomenę

Vadovai pripažįsta, kad Katalonijos jaunuoliams prie naujų taisyklių reikėjo laiko priprasti.

„Stovyklautojus perspėjome, kad galima eiti į vadovų zoną, tačiau prie tvorelės reikia sustoti paprašyti leidimo įeiti. Skautams iš Katalonijos tai buvo visiškai nauja patirtis, todėl jų mūsų teritorijoje sulaukdavome labai dažnai ir be paklausimo. Paaugliai eidavo skųstis dėl smulkmenų, neieškojo sprendimų patys. Bet antroje stovyklos pusėje situacija pasikeitė – jie pas mus ėjo nebent kilus tikrai rimtai problemai. Net išgirdau skautų prašymą dar pasilikti miške. Įsivaizduojate? Pirmomis dienomis jie verkė, kad negyvena kartu su vadovais, o dabar nori pasilikti ilgiau“, – pasakojo vadovai iš Katalonijos.

Skautai tikina, jog kalbos barjeras nebuvo didelė bėda: ko negalėdavo pasakyti, parodydavo ženklais. Kai kurie stovyklautojai angliškai kalbėjo labai prastai, tačiau vis tiek jaunuoliai sugebėjo suprasti vienas kitą.

„Išmokome daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, kaip paprastą pagaliuką, pasidarytą iš medžio šakos, panaudoti viskam – maistui maišyti, laužui pakurstyti, palapinei sutaisyti“, – juokavo Ana.

Jaunuoliai iš Katalonijos pastebėjo, jog Lietuvoje skautų taisyklės gerokai griežtesnės nei jų gimtinėje ir primena tvarką kariuomenėje.

Kitoks pasaulis

Patekęs į skautų stovyklą, jautiesi lyg kitame pasaulyje, kur vienintelė valiuta yra medžio lapai, vakare, užuot naršęs internete, po žvaigždėtu dangumi prie laužo dainuoji dainas, o rytą pradedi mankšta ir rikiuote.

„Kai mano mama tapo skautų vadove ir pakvietė mane, pasakiau, jog su tais mažvaikiais sausainių nepardavinėsiu. Užteko vienos stovyklos, kad skautai taptų didele mano gyvenimo dalimi“, – apie skautavimo pradžią pasakojo Kintenis Bučiūnas.

Skautai, kurie vieni kitus vadina broliais ir sesėmis, teigia, jog čia niekada nebūna rutinos.

„Dar prieš šešerius metus nebūčiau sugebėjęs nei išsitempti tento, nei pasigaminti maisto ant laužo, iš medžio šakelių sumeistrauti indaujos ir nežinojau visokių išgyvenimo laukinėje gamtoje gudrybių. Kiekvienoje stovykloje atrandi kažką naujo, ir tai pats geriausias savęs tobulinimas“, – patirtimi dalijosi Airidas Adomauskas.

Skautavimas nėra tik žaidimai ar bereikšmė pramoga. Čia išmokstama rūpintis savimi, nes nieko negaunama ant lėkštutės, tačiau kartu mokomasi ir padėti. Būtent nuoširdus paslaugumas yra didelė skautų vertybė, kurią galima pajusti kiekviename jų susibūrime. Skautai išmano ir kaip elgtis susidūrus su laukiniai gyvūnais, kaip išgyventi gamtoje jai nepakenkiant. Baigiantis stovyklai skautai juokavo, jog dabar miškas jiems atstoja geriausią kurortą.

Galerija

Komentarai

  • Pati buvvau skautė, žinau, kaip tai naudinga ir kartu smagu. Skaičiau su didele nostalgija.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų