Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Geriau ši istorija būtų išgalvota

Geriau ši istorija būtų išgalvota

 

Kokia bebūtų ši istorija – keista ar net šiurpi, – ji nėra išgalvota. Kartais gyvenimas, o gal patys žmonės surežisuoja savo likimus taip, kad Dievas turbūt pats žiūri nustebęs, ką mes išdarinėjam.

Aš pakeičiau vardus, veiksmo vietas, kad būtų neįmanoma atpažinti šios istorijos veikėjų, nes bet koks viešumas tik dar labiau padidintų skausmą, kurį jiems teko išgyventi.

Taigi…. Susitikau ją vienoje šventėje, kur susirinko seniai matyti draugai. Visi dalijosi savo sėkmės ir gyvenimo klaidų istorijomis, kai ką nutylėdami, kai ką pagražindami, kaip dažnai nutinka. Ji atrodė laiminga ir linksma. Sukūrė šeimą, užaugo vaikai, greitu metu jie turi padovanoti anūkų. Dirba mylimą darbą. Atrodė, kad gyvenimo rūpesčiai ją aplenkė. Negana to, kompanijoje ji buvo viena tų, kuri mažai pasikeitė ir jos siauros azijietiškos akys tebespindėjo kaip jaunystėje. Niekada per 30 metų taip ir nepaklausiau, iš kur jos tokios akys. Gal kas iš senelių buvo iš Vidurinės Azijos. Nelabai man ir buvo įdomu, neskirstau žmonių pagal akių tipą ar kitus skirtumus.

Dar po valandos visa kompanija įkaušo, tačiau manęs negeriančio tai neerzino. Visi buvo linksmi, šoko ir net dainavo senas lietuviškas dainas, tarsi jau peržengė tą amžiaus ribą, kai kartais nors trumpai dirsteli į televizorių rodant laidą „Duokim garo“. Pastebėjau, kad jos nėra. Nuėjau į kitą sodybos kambarį žvilgtelėti, ar nieko neatsitiko. Ji sėdėjo prie lango, pro kurį matėsi besilinksminanti kompanija, bet mintimis klaidžiojo kažkur toli.

– Kaip tau sekasi, Renčik? – taip mes ją vadindavom nuo jaunystės.

– Gerai, – netvirtai atsakė ji.

Pakibo tyla. Jaučiau jos norą, kad netrukdyčiau, bet kartu nerimą, kuris dažnai dingsta išsikalbėjus net su nepažįstamu žmogumi. O mes buvome draugai, kad ir kas ką besakytų apie neįmanomą vyro ir moters draugystę. Staiga prisiminiau ir net subariau mintyse save, jog esu kvailas. Juk prieš pusmetį mirė jos mama, o aš jai parašiau tik trumpai į feisbuką: „Užuojauta. Stiprybės.“ Ką dažniausiai rašo visi, tarsi tie keli žodeliai išties paguostų gedinčius artimuosius.

– Dar kartą užuojauta. Negalėjau atvažiuoti per tuos karantinus. Nepyk, – šiaip ne taip išlemenau.

– Viskas gerai, ačiū. Toks laikas buvo, suprantu.

Norėjau staigiai pabėgti nuo tos laidotuvių temos, jaučiau kaltę už tuos sausus žodžius feisbuke.

– O kaip tėvukas, Renčik? Sveikas? Viskas gerai?

– Labai gerai, – atsisukusi nuo lango tarė ji ir pradėjo verkti.

Kaip nemėgstu tokių situacijų! Sutrinku, kai kas nors pradeda verkti, o aš nežinau kodėl. Nors viena garsi psichologė yra pasakiusi, jog pragėriau gero psichologo talentą, bet su ja sutinku tik iš dalies. Moku išklausyti žmogų, bet visada suglumstu ir nerandu žodžiu, kai situacija tampa va tokia kaip šįkart.

– Serga tėvukas, blogai kas nors? – klausiau tik dėl to, kad ji nustotų kūkčioti.

– Ne, jam viskas gerai. Net labai gerai. Atsigavo po mamos mirties, tarsi gyventų antrą laimingą gyvenimą, – tyliai pro ašaras kalbėjo ji.

Ir vėl ta kvaila būsena, kai nebežinai, kaip elgtis. Jei viskas gerai, kam tos ašaros? Prisėdau arčiau, jaučiau, kokia ji pažeidžiama. Ir ji pradėjo pasakoti.

Aš pas juos esu svečiavęsis tik porą kartų. Mačiau jos jaunesnį brolį, visai nepanašų į ją, bet tada man tai neužkliuvo. Miglotai atsimenu jos mamą, tik kad ji valdingai nutraukė mūsų su tėvuku pasisėdėjimą – liepė negirdyti vyro ir gražiai eiti lauk. Pasirodo, valdinga ji buvo ne tik tą kartą, bet ir visą gyvenimą. Sovietiniais laikais užėmė aukštas pareigas, o Renatos tėvas buvo paprastas darbininkas. Namie visada jautėsi, kas valdo visų gyvenimus. Sesuo ir brolis pasistengė kuo greičiau išvažiuoti mokytis ar dirbti į kitą miestą, kad tik pabėgtų nuo viską geriau žinančios mamos ir nuolatinio (kaip dabar pasakytų) psichologinio smurto namuose. Ji sau leisdavo viską: „balius“ darbe, ilgas komandiruotes, kai neaišku, kada grįš. Ji gaudavo daug didesnę algą nei tėvukas ir tą nuolat jam prikaišiodavo, vertė kitus jaustis taip, tarsi būtų jai skolingi. Žodžiu, tėvukas sėdėjo „po padu“ (kaip sakydavo seniau, nors dabar dėl lyčių lygybės šis posakis trinamas iš žodyno).

Todėl nenuostabu, kad atgedėjęs tėvukas sužydėjo ir atsigavo po dešimtmečius trukusio namų „karalienės“ teroro. Tačiau čia tik istorijos prologas. Vieną vakarą, kai Renata su jaunesniu broliu buvo pas tėtį, suskambo jo mobilusis. Tėtis nustebo, kad vakare, žiūrint „Panoramą“, kas, jo manymu, šventas dalykas, skambina nežinomas numeris.

Visą straipsnį skaitykite lapkričio 5 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Komentarai

  • vėl išlindo šis alhašas , gal trumpam nustojo gerti ?

    • Atsakyti
  • labai pavydas grauzia,jei kas sugeba nustoti gerti?Pabandykit ,gal ir jums pavyks.

  • Niekada neturėjau tokių problemų , todėl nedalink man patarimų , šio alhašo užtarėjau . Gal esi panašaus likimo kaip šis degradas ar buvęs sugėrovas ?

    • Atsakyti
  • Na ir kas?Aš irgi esu alchašas ir tai ne tavo sup***aš reikalas,kiek kas ką geria-ne iš tavo loskos,sutrauka tu!

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų