Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Geriau ši istorija būtų išgalvota

Geriau ši istorija būtų išgalvota

Kokia bebūtų ši istorija – keista ar net šiurpi, – ji nėra išgalvota. Kartais gyvenimas, o gal patys žmonės surežisuoja savo likimus taip, kad Dievas turbūt pats žiūri nustebęs, ką mes išdarinėjam.

Aš pakeičiau vardus, veiksmo vietas, kad būtų neįmanoma atpažinti šios istorijos veikėjų, nes bet koks viešumas tik dar labiau padidintų skausmą, kurį jiems teko išgyventi.

Taigi…. Susitikau ją vienoje šventėje, kur susirinko seniai matyti draugai. Visi dalijosi savo sėkmės ir gyvenimo klaidų istorijomis, kai ką nutylėdami, kai ką pagražindami, kaip dažnai nutinka. Ji atrodė laiminga ir linksma. Sukūrė šeimą, užaugo vaikai, greitu metu jie turi padovanoti anūkų. Dirba mylimą darbą. Atrodė, kad gyvenimo rūpesčiai ją aplenkė. Negana to, kompanijoje ji buvo viena tų, kuri mažai pasikeitė ir jos siauros azijietiškos akys tebespindėjo kaip jaunystėje. Niekada per 30 metų taip ir nepaklausiau, iš kur jos tokios akys. Gal kas iš senelių buvo iš Vidurinės Azijos. Nelabai man ir buvo įdomu, neskirstau žmonių pagal akių tipą ar kitus skirtumus.

Dar po valandos visa kompanija įkaušo, tačiau manęs negeriančio tai neerzino. Visi buvo linksmi, šoko ir net dainavo senas lietuviškas dainas, tarsi jau peržengė tą amžiaus ribą, kai kartais nors trumpai dirsteli į televizorių rodant laidą „Duokim garo“. Pastebėjau, kad jos nėra. Nuėjau į kitą sodybos kambarį žvilgtelėti, ar nieko neatsitiko. Ji sėdėjo prie lango, pro kurį matėsi besilinksminanti kompanija, bet mintimis klaidžiojo kažkur toli.

– Kaip tau sekasi, Renčik? – taip mes ją vadindavom nuo jaunystės.

– Gerai, – netvirtai atsakė ji.

Pakibo tyla. Jaučiau jos norą, kad netrukdyčiau, bet kartu nerimą, kuris dažnai dingsta išsikalbėjus net su nepažįstamu žmogumi. O mes buvome draugai, kad ir kas ką besakytų apie neįmanomą vyro ir moters draugystę. Staiga prisiminiau ir net subariau mintyse save, jog esu kvailas. Juk prieš pusmetį mirė jos mama, o aš jai parašiau tik trumpai į feisbuką: „Užuojauta. Stiprybės.“ Ką dažniausiai rašo visi, tarsi tie keli žodeliai išties paguostų gedinčius artimuosius.

– Dar kartą užuojauta. Negalėjau atvažiuoti per tuos karantinus. Nepyk, – šiaip ne taip išlemenau.

– Viskas gerai, ačiū. Toks laikas buvo, suprantu.

Norėjau staigiai pabėgti nuo tos laidotuvių temos, jaučiau kaltę už tuos sausus žodžius feisbuke.

– O kaip tėvukas, Renčik? Sveikas? Viskas gerai?

– Labai gerai, – atsisukusi nuo lango tarė ji ir pradėjo verkti.

Kaip nemėgstu tokių situacijų! Sutrinku, kai kas nors pradeda verkti, o aš nežinau kodėl. Nors viena garsi psichologė yra pasakiusi, jog pragėriau gero psichologo talentą, bet su ja sutinku tik iš dalies. Moku išklausyti žmogų, bet visada suglumstu ir nerandu žodžiu, kai situacija tampa va tokia kaip šįkart.

– Serga tėvukas, blogai kas nors? – klausiau tik dėl to, kad ji nustotų kūkčioti.

– Ne, jam viskas gerai. Net labai gerai. Atsigavo po mamos mirties, tarsi gyventų antrą laimingą gyvenimą, – tyliai pro ašaras kalbėjo ji.

Ir vėl ta kvaila būsena, kai nebežinai, kaip elgtis. Jei viskas gerai, kam tos ašaros? Prisėdau arčiau, jaučiau, kokia ji pažeidžiama. Ir ji pradėjo pasakoti.

Aš pas juos esu svečavęsis tik porą kartų. Mačiau jos jaunesnį brolį, visai nepanašų į ją, bet tada man tai neužkliuvo. Miglotai atsimenu jos mamą, tik kad ji valdingai nutraukė mūsų su tėvuku pasisėdėjimą – liepė negirdyti vyro ir gražiai eiti lauk. Pasirodo, valdinga ji buvo ne tik tą kartą, bet ir visą gyvenimą. Sovietiniais laikais užėmė aukštas pareigas, o Renatos tėvas buvo paprastas darbininkas. Namie visada jautėsi, kas valdo visų gyvenimus. Sesuo ir brolis pasistengė kuo greičiau išvažiuoti mokytis ar dirbti į kitą miestą, kad tik pabėgtų nuo viską geriau žinančios mamos ir nuolatinio (kaip dabar pasakytų) psichologinio smurto namuose. Ji sau leisdavo viską: „balius“ darbe, ilgas komandiruotes, kai neaišku, kada grįš. Ji gaudavo daug didesnę algą nei tėvukas ir tą nuolat jam prikaišiodavo, vertė kitus jaustis taip, tarsi būtų jai skolingi. Žodžiu, tėvukas sėdėjo „po padu“ (kaip sakydavo seniau, nors dabar dėl lyčių lygybės šis posakis trinamas iš žodyno).

Todėl nenuostabu, kad atgedėjęs tėvukas sužydėjo ir atsigavo po dešimtmečius trukusio namų „karalienės“ teroro. Tačiau čia tik istorijos prologas. Vieną vakarą, kai Renata su jaunesniu broliu buvo pas tėtį, suskambo jo mobilusis. Tėtis nustebo, kad vakare, žiūrint „Panoramą“, kas, jo manymu, šventas dalykas, skambina nežinomas numeris. Kadangi tėvuko klausa gerokai suprastėjusi, jis nuolat įjungia telefono garsiakalbį ir bendrauja taip, kad pusė laiptinės girdi.

– Labas vakaras, – pasisveikino anam gale seno žmogaus balsas su jaučiamu jauduliu.

– Labas, – kiek susierzinęs, kad per nelauktą skambutį nespės pamatyti orų prognozės, atsiliepė tėvukas.

– Ar pas Aloyzą pataikiau? – suskubo tęsti kalbą nežinomasis ir, sulaukęs patvirtinimo, pradėjo pasakoti.

Jis pareiškė užuojautą dėl žmonos mirties. Prieš pusmetį sužinojo, kad ji mirė, ilgai ieškojo Aloyzo telefono numerio. O dar ilgiau nesiryžo skambinti.

– Aš dabar jums papasakosiu istoriją, tik jūs manęs nepertraukit. Man labai svarbu padaryti šią išpažintį, jaučiu, kad greitai iškeliausiu iš šio pasaulio, – trūkčiojančiu balsu įnešė į Aloyzo namus tokią intrigą, kad visi prigludo prie telefono taip arti, kaip tik buvo galima.

– Ar atsimenat, ponas Aloyzai, kad prieš 55 metus, kai jums buvo 19-iolika, su žmona buvot Vilniuje pas jauną gydytoją, tai yra mane, dėl prostatos problemų?

Tėtis tarsi įtempė smegenis, pagalvojo ir palinksėjo galva telefonui. Po to suprato, kad to palinksėjimo skambinantysis nemato, tyliai pratarė:

– Taip, atmenu. Žmona atvežė, įtarė prostatos vėžį….. Prisimenu, kad labai greitai viską išpjovėt ir, ačiū Dievui, iki dabar gyvenu.

– Palaukit nedėkokit, – atsiliepė pavargęs balsas ragelyje. – Nebuvo jokio vėžio. Aš tada buvau ką tik baigęs studijas ir man labai reikėjo pinigų. Jūsų žmona davė 100 rublių, kad padaryčiau jus nevaisingą, – greitai, kaip tik galėjo, išbėrė žodžius paliegęs balsas.

Kambaryje stojo tyla. Aloyzas suraukęs kaktą bandė prisiminti detales, kas vyko prieš 55 metus. O visi siaubo išplėstomis akimis žiūrėjo tai į ragelį, tai į tėvą.

– O kam ji taip padarė? – vienintelį logišką klausimą uždavė Aloyzas praeities šmėklas pažadinusiam gydytojui.

– Nežinau. Tik žinau, kad nenorėjo nuo jūsų pastoti.

Bet juk aš turiu vaikus! Va, jie sėdi kartu. Kaip taip gali būti, – kone išrėkė tėtis apspjaudydamas telefoną, tarsi norėtų apspjauti ir pašnekovą.

Renata su Saulium tarsi suakmenėjo, o raudonio išpiltas tėvo veidas atrodė panašus į nežmoniškai greitai nokstantį virtą buroką.

– Gal jūs kažką painiojat? – bandė taisyti padėtį Saulius.

– Ne, ši istorija buvo didžiausia mano nuodėmė. Labai ilgai ruošiausi šiam pokalbiui, nenoriu išeiti pas Dievulį su tokia kalte.

– Į pragarą jūs eisit, į pragarą, – pravirko Renata, supratusi, iš kur azijietiškos jos akys ir balti garbanoti brolio plaukai.

*****************************

– Tą naktį nakvojom pas tėtį, – jau nusišluosčiusi ašaras toliau pasakojo Renata.

Nulenkusi galvą ji net nepastebėjo, jog sėdžiu išsižiojęs jau kelias minutes ir net bijau kvėpuoti.

– Brolis su tėvuku gėrė, aš žiūrėjau senus fotoalbumus, tarsi ieškočiau tėčio bruožų savo ir brolio vaikystės nuotraukose, bet tiesa liudijo, kad taip ir buvo, kaip sakė tas prakeiktas gydytojas. Mes gimėm jau po to, kai mūsų tėtis nebegalėjo turėti vaikų.

Po to dar buvo kelios baisios dienos. Tėtis vis gėrė ir ruošėsi važiuoti ieškoti to gydytojo, kuris ir taip tuoj atsiras kapuose. Po to atsirado idėja padaryti DNR testą mums ir jam. Mes nuolat pasikeisdami buvom pas jį. Ramindavom ir vis kartodavom, jog nereikia jokio testo. Mes jo vaikai! Niekas tuo jau nebetikėjo, bet kažką pakeisti buvo neįmanoma.

– Liko tik susitaikyti, kad mūsų mama buvo siaubingo charakterio, – atsiduso Renata.

Apkabinau ją per pečius ir tik pratariau bereikšmį tekstą:

– Užjaučiu. Stiprybės, – visai kaip feisbuke, kai nežinai, ką parašyti sulaukus baisiausios nelaimės.

– Viskas gerai. Tėtis jau nurimo ir vėl atsigavo. Nebevažiuoja žudyti gydytojo, nebenori testo, tik prašo dažniau jį aplankyti, nes pradėjo kepti labai skanų kugelį su kiaulių ausytėm. Bijau, kad tuoj sustorėsiu.

Ir mudu nusijuokėm, kad sudraskytume tą istoriją į skutelius, kuriuos nupučia laiko vėjas.

Tą vakarą stebėjau ją ir draugus, galvodamas apie gyvenimą, kuris kartais mums atneša stebuklus, o kartais gerokai padaužo į likimo sieną.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų