-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O Raguvos ir jos apylinkių burtais ir prietarais susidomėję etnologai aptiko šiuolaikiniam žmogui neįtikėtinų dalykų.
Raguviškiai tikėjo ne tik gamtos galia, bet ir burtininkais bei raganomis, o jų kerus išsklaidyti gebėjo vienintelis visame Panevėžio rajone garsus burtininkų mokytojas.
Tuo laiku, kai žmonės nieko nežinojo apie radijus, telefonus ir kompiuterius, žinių sklaida vis tiek vykdavo. Buvo net ir duomenų bazė – lūpose ir mintyse egzistavusi, kiekviename kaime, kiekvienoj troboj suprantama, vertinama ir vartojama.
Tai etninės kultūros palikimas – tautosaka.
Įdomioji šio per amžius saugoto palikimo dalis – senieji tikėjimai, burtai ir prietarai. Ir šeimą kuriant, ir vaikelio laukiant, ir mirusįjį išlydint, darbymetį pradedant, ir įvairius svarbius sprendimus priimant be tų burtų ir prietarų niekas neišsiversdavo.
Pamokymų ir perspėjimų būta daug, kiekvienam atvejui vis kitokių – su žeme, dangum, gyvūnais ar augalais siejamų.
Daug tokių užrašyta dar 1925 metais publikuotame kraštotyrininko, Panevėžio berniukų gimnazijos pedagogo Jurgio Elisono straipsnyje „Burtai, Panevėžio apskr. J. Elisono surinkti“.
O konkretaus – Raguvos – krašto burtais ir prietarais domėjosi, juos rinko ir užrašė Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Knygoje „Raguva“ publikuota jos surinkta medžiaga „Senieji raguvių tikėjimai, burtai ir prietarai“.
„Senieji tikėjimai, burtai, prietarai atspindi archajišką liaudies pasaulėjautą: tikėjimą gamtos jėgomis, greta esančiomis mitinėmis būtybėmis, taip pat magine žodžio, veiksmo, sapnų galia“, – sako etnologė.
Daug kas ir šiandien tiki, kad žmogus, žengdamas teisingus žingsnius, gali nulemti ar kitaip pakreipti savo likimą bei garantuoti ūkinę sėkmę.
„Ir raguviškiai buvo įsitikinę, kad ūkinė sėkmė priklauso nuo svarbiausiems ūkio darbams parinktos dienos, oro, dangaus šviesulių, ypač mėnulio, nuo magiškų veiksmų – žegnojimo, lauko apėjimo ratu ar net burtų“, – pasakoja muziejininkė.
Lietuviai žinojo daugybę įvairiausių pamokymų – kada arti, kada sėti, kada galvijus išvesti ganyti, kiaules skersti ir kt. Ir ką dar padaryti, kad pradėtas darbas pasisektų.
Žemės darbai tiesiog apipinti ūkinės sėkmės patarimais.
Raguvos apylinkių, kaip ir kitų Lietuvos vietų, gyventojai tikėjo jais, taip pat gamtos šventumu. Ne tik žemė ir viskas, kas joje auga, yra šventi, reikalaujantys pagarbos, – šventa yra ugnis, šventas ir vanduo.
Kiekvieną rytą prieš pakurdami krosnį raguviškiai ugnį žegnodavo, kaip sakoma, „dėl Dievo palaimos“, dažnai ir maldą jai sukalbėdavo: „Šventa Gabieta, stovėk ant vietos, gyvenkim zgadoj, nedaryk iškados“ (gyvenkim santaikoj, nedaryk žalos).
Ugniai nustojus kūrentis, ji taip pat būdavo peržegnojama.
Ir visi žinojo perspėjimą: jei spjausi į ugnį, trypsi prie jos kojomis – gali sulaukti keršto gaisru arba po mirties turėsi karštą geležį laižyti.
Nuo gaisro mokėta apsisaugoti ir šventos Agotos duona, ir kryžiumi. Jie galėjo padėti išvesti ugnį į laukus, nukreipti į priešingą vėjui pusę.
Ne mažiau vertas pagarbos ir vanduo. Prieš karą Raguvos centre buvęs Dubijos šaltinis. Iš jo žmonės semdavo vandenį ir laikydavo namie kaip vaistą. Šventintas vanduo apvalydavo, saugodavo namus, panaikindavo nužiūrėjimo kerus ir pan.
Senovėje tikėta ir nepaprasta gamtos galia.
„Ir šiandien senieji raguviškiai tiki – jeigu medžiai miške dejuoja ar malkos krosnyje cypia, tai mirusiųjų sielos dejuoja, reikia už jas kalbėti „Amžiną atilsį“, – teigia etnologė V. Vasiliauskaitė.
Tikėta ir gyvūnų nepaprastumu, ypač gerbtos gyvatės, žalčiai. Jų jokiu būdu nebuvo galima mušti – nes saulė užtems.
Raguvėlės apylinkėse būta tiek žalčių, kad žmonės leisdavo jiems valgyti iš to paties dubens.
Gyvūnai būdavo ir pranašai.
Tikėta, jog šuo, pelėda, apuokas gali išpranašauti nelaimę. Apylinkėse manyta, kad net Antrąjį pasaulinį karą išpranašavo vilkai savo staugimu.
O štai gegutė – vedybinės laimės, turto, ir, deja, jai atsitrenkus į lango stiklą ir užkukavus – mirties spėjikė. Gandras – šeimyninės laimės nešėjas.
Vitalija Vasiliauskaitė. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Šeimos laimei išsaugoti žinota daug prietarų, burtų, tik buvo svarbu jų laikytis.
Raguviškiai tikėjo, kad net oras per vestuves galėjo lemti poros gyvenimą – geriau, kad neapsiniauktų ir nelytų.
Išvažiavus jauniesiems į bažnyčią, kad ir kas benutiktų, nereikėtų net trumpam sugrįžti atgal – blogas ženklas. Dar blogiau, jeigu važiuojant į „šliūbą“ kokia nelaimė ar avariją atsitinka – gali ir gyvenimas nesisekti.
Raguviškiai sugrįžusius jau susituokusius jaunuosius būtinai apgaubdavo išvirkščiais kailiniais, kad jų gyvenimas būtų turtingesnis ir meilesnis.
Kūdikio laukimui, jo gimimui, priežiūrai, žindymui taip pat žinoma daug tikėjimų ir prietarų.
V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad kaip visoje Lietuvoje, taip ir Raguvoje žinota ir tikėta, kad didžiulę įtaką vaikelio sveikatai ir jo būsimoms dvasinėms savybėms turi motinos elgesys nėštumo metu.
„Nėščiajai nevalia stebėtis kitų žmonių elgesio, išvaizdos trūkumais, juoktis iš jų, nes ir kūdikis gims su tais trūkumais. Negalima nei apkalbėti, nei vogti, nei pro rakto skylutę žiūrėti, nei per tvorą žargstytis – viskas gali atsiliepti“, – pasakoja etnologė.
Nėščiajai netiko eiti ten, kur kiaulę svilina. Tikėta, kad tuomet vaikas gims su šeriu. O pamačius gaisrą ir išsigandus negalima nei už veido, nei už kitos kūno vietos stvertis – vaikas gims su dėme toje vietoje.
Bet ir su nėščiąja reikėjo elgtis atsargiai. Jeigu ši prašydavo paskolinti kokio daikto ir jo negaudavo – tuoj pelės tuos namus užpuldavo.
Užrašytas ir senųjų raguviškių patarimas, kaip nuo tų pelių apsisaugoti: „Mesk paskui išeinančią nėščią moterį snarglį. Tuomet ne tik tavęs pelės neužpuls, bet tai moteriškei gimęs vaikas nuolat snarglėsis.“
O jau kai vaikelis gimė, tai į vandenį, kuriuo jis bus pirmą kartą prausiamas, reikia įmesti pinigą, kad užaugęs būtų turtingas.
Vandenį, kuriuo jis praustas, patariama papilti po namo pamatu – vaikas bus ramesnis.
Ką tik gimusią mergaitę tiktų apsupti vyriškomis kelnėmis – tuomet ji bus mylima.
Nuo to, kaip kūdikis bus žindomas, taip pat priklauso jo ateitis.
Ypač svarbus, maždaug po metų, nujunkymas. Anot senųjų Raguvos gyventojų, nujunkyti žindymą motinai tiktų sėdint ant akmens ir geriausia sekmadienį – vaikas bus laimingas, stiprus.
Ir jokiu būdu po nujunkymo negalima vėl pradėti žindyti – gresia didelė bėda.
Raguviškiai tikėjo ir raganomis, anuomet nuodninkėmis vadintomis, tikėjo ir žmonėmis su blogomis akimis, galinčiais pakenkti.
O tokie kenkėjai – negeras akis turintieji – ir atsirasdavo tuomet, kai motina, nujunkiusi nuo krūties kūdikį, po paros ar dar ilgesnio laiko jį vėl pradėdavo žindyti. Taip žmogus ir tapdavo atžindu – galinčiu negera akimi nužiūrėti.
Atžindas, manyta, daug žalos pridaro. Todėl jo niekas nevesdavo į tvartą pasidžiaugti gyvulių prieaugliu, jam nebuvo rodomi augalų sodinukai, pasėliai, o ypač nuo atžindo būdavo saugomi kūdikiai.
„Manyta, jog atžindas tik tada negalės pakenkti, jeigu bendraudamas su juo kišenėj laikysi špygą“, – sako Raguvos krašto prietarų tyrinėtoja.
O dar tikėta, kad kerus galima panaikinti nužiūrėtą žmogų ar gyvulį vandeniu iš burnos nuprausiant ar aprūkant jį žolelėmis.
Baimintasi Raguvoje ir burtininkų.
Sakydavo, kad kiekvienas ypatingų galių turintis burtininkas kartą per mėnesį tiesiog privalo paleisti burtų žodžius.
Kam tie žodžiai klius, tam bus blogai: jei medžiui – tas nudžius, jei gyvuliui – tas kris, jei žmogui – šis gali pradėti be priežasties nykti ar net mirti.
Tikėta, jog burtininkai galėdavo pasiversti juodomis katėmis ir taip visokių eibių prikrėsti, blogio pridaryti.
„Atkerėti nuo burtininkų kerų galėdavęs tik Kubilius, kilęs iš Pučekų kaimo“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
19 a. pab. – 20 pr. Kubilius plačiai garsėjo Panevėžio apylinkėse ir laikytas visų burtininkų mokytoju.
Žmonės, turintys nepaprastų sugebėjimų, gyveno visai šalia.
Vienų jų bijota, vengta, į kitus – užkalbėtojus, daktarus, gydančiais žolelėmis, antpilais, – žiūrėta su pagarba, jų prašyta pagalbos.
„Gydymo galią arba, kaip sakydavo raguviškai, lengvą ranką žmogus įgaudavo gyvam šeškui nudyręs kailį. Paskui tomis rankomis pakakdavo paglostyti skaudamą vietą ir ligonis pagydavo“, – sužinojo V. Vasiliauskaitė.
Daug tikėjimų ir prietarų Raguvoje, kaip ir kitur, buvo susijusių su mirtimi. Atsirado jie, matyt, iš baimės ir pagarbos tai paslaptingai paskutinei žmogaus kelionei.
„Raguviškiai tikėjo mirties ženklais, mirtį pranašaujančiais sapnais, vėlių sugrįžimu, pomirtine būsena. Turėjo ir prietarų, padedančių apsisaugoti nuo mirties“, – pasakoja etnologė.
Visų pirma, kai jau mirtis namus aplanko, norint, kad ji greitai nesugrįžtų, reikia vandenį, kuriuo mirusįjį prausė, perpilti per kelią, o išlydėjus velionį į kapines kuo greičiau išardyti šarvonės stalą ir išplauti patalpas, kur jis buvo pašarvotas.
Negalima niekam vytis laidotuvių eisenos, nes taip bus sugrąžinta mirtis į namus.
Žmogui namuose mirštant, būtinai reikėdavo pažadinti vaikus, kad jie tuo metu nebūtų mieguisti, apmirę.
Plačiai žinomas tikėjimas, kad mirus šeimininkui būtinai reikia belsti į avilius, pabudinti bites, kad ir jos neišmirtų.
Prišaukti mirtį daug kas galėdavo – ir apuoko ūbavimas prie namų, ir vištos užgiedojimas, ir be priežasties kaukiantis šuo, ir braškančios lubos, girgždančios durys.
O jeigu sukrauta malkų rietuvė niekieno nepajudinta subyrės – labai blogas ženklas, taip pat reiškiantis, kad artėja mirtis.
Raguviškiai tikėjo ir sapnais, neva galinčiais išpranašauti mirtį.
Negeru ženklu laikytas sapnas, jog dantį traukia, nieko gero ir sapnuoti juodas uogas. Žegnodavosi raguviškiai ir susapnavę juodą arimą ar sapne pamatę besileidžiančią saulę.
