Asmeninio albumo ir P. Židonio nuotr.

Geraširdes savanores šokiruoja žiaurumas

Vos išaušus rytui, gyvūnų prieglaudoje Kaimiškio kaime jau pluša savanoriai – darbas virte verda. Toje prašalaičiams sunkiai įsivaizduojamoje kasdienybėje jau kurį laiką sukasi ir dvi jaunos panevėžietės – Vykinta Rulytė ir Adriana Bruneizerė. Kol gyvūnai laiką leidžia prieglaudoje, laukdami naujų, šiltų namų, jiems ypač reikalingas šių atsidavusių savanorių dėmesys.

Pakanka Vykintai Rulytei pasirodyti prie gyvūnų prieglaudos slenksčio, prasideda padūkęs uodegų vizginimo šou, lydimas lojimo ir skalijimo įvairiausio tembro balsais, – tokios tos keturkojų varžytuvės dėl merginos dėmesio.

Nieko nelaukusi Vykinta skuba pasisveikinti su keturkojais: vienam pakaso papilvę, kitam švelniai timpteli ausį, leidžia lyžtelėti skruostą, šypsosi ir glaudžia. Dvejonių nekyla: Vykintos meilė šeimininkų išduotiems gyvūnams – tyra ne dėl blyksinčio fotoobjektyvo. Jai nuoširdžiai rūpi keturkojų sveikata bei likimas.

V. Rulytę būtų galima drąsiai vadinti šuniukų fėja. Dėmesiu ji spėja palepinti kone visus prieglaudos ilgauodegius. Asmeninio albumo nuotr.

V. Rulytė gimė ir augo Radviliškio rajone, Sidabravo miestelyje. Kai būdama trylikos gavo savo pirmąjį šuniuką, jį prižiūrėti jau buvo gerai pasiruošusi. Nors kaime tuomet dar buvo paplitęs požiūris, jog šuns vieta prie būdos ir jis skirtas sargauti, Vykintos tėvai jai nuo mažų dienų skiepijo, kad gyvūnas yra visavertis šeimos narys.

Kartą V. Rulytė eidama iš mokyklos prie miestelio parduotuvės kieme pamatė kažkieno paliktą baugiai susigūžusi šuniuką. Tėvai neleido rastinuko parsinešti namo, bet išradinga mergaitė kaip mat rado išeitį.
„Suvyniojau šuniuką į pledą, o eidama pro bažnyčią pamačiau, kad pas mūsų parapijos kleboną dega šviesa“, – su šypsena pasakoja V. Rulytė.

Nešina ryšulėliu su pamestinuku, Vykinta pasibeldė į klebono duris. Šis mielai sutiko pasaugoti jos radinį už pažadą, kad mergaitė kasdien ateis jo pavedžioti. Tačiau didžioji našta visgi griuvo ant klebono pečių. Šiam papildomų rūpesčių pasirodė per daug, tad po kurio laiko liepė Vykintai ieškoti šuneliui naujų namų.

Apskambinusi visas netoliese esančias prieglaudas ir gavusi neigiamą atsakymą, galop V. Rulytė surinko Rūtos Liberienės, Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovės, numerį. Šis skambutis buvo lemtingas – draugijos prieglaudoje Kaimiškyje Rūta rado vietos dar vienam nelaimėliui.

Norėjo grąžinti skolą

V. Rulytę sužavėjo, kaip prieglaudoje rūpinamasi keturkojais. Matydama, kiek daug ten dirbantys savanoriai atiduoda beglobiams, ji nusprendė atsilyginti už padarytą paslaugą.

Sukūrė socialiniame tinkle įrašą su prašymu paaukoti pinigų, nuvažiuoti beglobius aplankyti, kažkuo palepinti.

„Jei gerai atsimenu, tuomet surinkau 150 eurų. Susisiekiau su Rūta, paklausiau, ko prieglaudai labiausiai reikia. Ji pasakė, kad reikia ir maisto, ir priežiūros priemonių. Tuomet nuvažiavome gyvūnų aplankyti, viską nuvežėme, mus labai maloniai priėmė“, – pažintį su prieglauda prisimena pašnekovė.

Nuo tada Vykintos geri darbai pradėjo vyti vienas kitą.

Savanorystė mokslams netrukdė

Vėliau V. Rulytė Kauno kolegijoje pradėjo studijuoti finansus Visa galva nėrus į mokslus, laiko beglobiams liko mažai. Vis dėlto Vykinta jų neišsižadėjo – skubėdavo į Kaimiškio prieglaudą, kad padėtų joje tvarkytis, vedžiotų šunis.

Baigusi studijas, V. Rulytė atsikėlė gyventi į Panevėžį. Pernai gruodį miške mergina rado išmestą kalytę su dar šešiais mažyliais. Vykinta kalytę pasiliko sau, pavadinusi ją Fanta. Namuose atsirado daugybė gyvūno daiktų. V. Rulytė pamanė, jog šie labai praverstų prieglaudos gyventojams. Po pertraukos ji vėl nedrąsiai paskambino R. Liberienei. Nuo to karto ir liko savanoriauti.

Asmeninio albumo nuotr.

„Dabar juokiuosi, jog turiu naujas pareigas – budinti savanorė“, – šypteli V. Rulytė.

Išties Vykintos diena prieglaudoje dabar atrodo tarsi niekuomet nesibaigiantis įtemptas budėjimas. Skambučių, išverčiančių iš lovos, ji sulaukia net ir antrą valandą nakties.
„Pasitaiko, jog kažkas nutinka ir devintą, ir dešimtą ir vienuoliktą valandą vakare. Aš visuomet būnu „ant ryšio“, – šypteli savanorė.

Iškvietimai sukrečia

Per visą savanoriavimo laiką Vykintai labiausiai įsiminė iškvietimas į Ramygalą. Vietos gyventoja paskambinusi pranešė apie siaubingomis sąlygomis miestelyje laikomą šunelį. Nedidelio ūgio keturkojis kone kiekvieną dieną stovėdavo virve apsivyniojęs aplink medinį kuolą ir nė negalėjo pajudėti. Į vietą nuvykusi V. Rulytė išties išvydo kraupų vaizdą.

„Reikėtų pamatyti, kaip tas šuniukas gyveno. Jis buvo pririštas prie tokio lauko tualeto. Ar lijo, ar griaudėjo, jis vis stovėjo apsivyniojęs aplink tą stulpą. Mes paėmėm jį ant rankų, o jis visą kelionę iki Panevėžio tiesiog cypė. Jo kvapą tiesiog būtų sunku nupasakoti! Turbūt visą savo gyvenimą nei maudytas, nei skiepytas, nei apskritai kažkaip prižiūrėtas“, – žmonių abejingumu stebisi savanorė.

Ji džiaugiasi, jog Ramygalos kankinio istorija baigėsi labai laimingai – dabar šunelis gyvena šiltuose namuose ir mėgaujasi naujųjų šeimininkų meile bei dėmesiu.

Mergina pastebi, kad žmonių požiūris į gyvūnus keičiasi – daugėja tų, kuriems reikia ne sargo, o tikro draugo.

V. Rulytė su augintine Fanta.

Pasaulį keičiantys dalykai

Savanorystės pradžioje V. Rulytė girdėjo įvairių pastabų apie jos pasirinkimą. Tačiau pačiai niekada nekilo abejonių, kodėl tą daro.

„Dabar šeštadienį ar sekmadienį atsikeliu ir be žadintuvo. Jau nuo šešių ryto laukiu, kada gi važiuosiu į prieglaudą. Man savanorystė jau tapusi gyvenimo būdu, įaugo į kraują, nebeįsivaizduoju, kad gali būti kitaip“, – teigia Vykinta.

Gyvūnų prieglaudoje sutikti bendraminčiai V. Rulytei jau tapę antrąja šeima.

„Nors sakoma, kad negalima išgelbėti visų aplinkui, bet mes esame puiki komanda ir darome tai, ką galime. Jeigu kiekvienas žmogus išgelbėtų bent po vieno gyvūno gyvybę, visi tikrai būtume laimingesni“, – sako V. Rulytė.

Iš emigracijos – pas gyvūnus

Gyvūnų prieglaudos Kaimiškyje murklius kasdien glosto savanorės Adrianos Bruneizerės rankos. Daug metų Adriana praleido ne Lietuvoje, tačiau šiandien jaučiasi taip, lyg niekur ir nebuvo išvykusi. Grįžimas į tėvynę leido jai atrasti savo pašaukimą. Adriana nuo mažų dienų yra didžiulė katinų mylėtoja. Kai sugrįžusi po emigracijos išgirdo, jog prieglaudoje reikalingos papildomos rankos nuolatinei kačių priežiūrai, ji nė akimirkos nesudvejojo.

Katės, anot A. Bruneizerės, visą gyvenimą buvo jos numylėtinės. P. Židonio nuotr.

A. Bruneizerė prieglaudoje savanoriauja nuo spalio. Ten laiką leidžia murklių apsupty.

„Tvarkau narvelius, dėžutes, viską valau. Tada laukia maistas, įvairių vaistukų lašinimas, kelionės pas veterinarus, glostymas, šukavimas, žaidimai“, – prieglaudos kasdienybe tapusius darbus vardija savanorė.

Nors katinėlių priežiūrai tenka paskirti išties daug savo laiko, A. Bruneizerė nesiskundžia. Sako, jog rūpintis likimo nuskriaustais keturkojais jai – vienas malonumas.

„Kartais aplinkiniai klausia, kodėl būtent katės, ką čia jau tokio jose randu. O man tiesiog gera daryti gera. Katės man labai artimi gyvūnai“, – sako savanorė.

Anot jos, matant, kaip apleistos murklės prieglaudoje taisosi, kaip šios džiaugiasi atėjus globėjai, negali būti gaila čia praleisto laiko.

„Pas mus patenka ir sergantys katukai. Ir kai aš matau, kaip jiems pagerėja, kokie būna jų pokyčiai, kaip jie džiaugiasi man atėjus, tiesiog pačiai malonu“, – sako Adriana.

P. Židonio nuotr.

Katės – ne kiekvienam

Savanoriaudama A. Bruneizerė sako vykdanti savotiškus abipusius mainus – kiek pati atiduoda beglobėms katytėms, tiek gauna atgal.

Be savanorystės ji sunkiai įsivaizduoja savo įprastą dieną.

„Man tiesiog gera padėti silpnesniems už mus, kurie negali patys savimi pasirūpinti“, – sako A. Bruneizerė.

Anot jos, gyvūnai jaučia tik meilę ir atsidavimą žmogui. Juose tiesiog nėra melo. O katės dar ir labai įdomūs gyvūnai, ne kiekvienam lemta jas perprasti.

„Ne visos katės nepažįstamus prisileidžia, bet aš jau moku prie jų prieiti, suprantu, ko jos nori“, – sako ypatingą ryšį su švelniakailėmis puoselėjanti Adriana.

Jai nuo mažų dienų teko globoti ne vieną murklį.

A. Bruinezerei savanoriavimas prižiūrint katinėlius ne tik malonus laiko leidimo būdas, bet ir savotiška įžanga prieš svajonės įgyvendinimą. Ji vis pasvarsto, jog kažkada atidarys savo privatų kačių viešbutį, kuriame, turėdama jau daug patirties galės rūpintis murkiančiais klientais.