R. Lukoševičiaus nuotr.

Geležine valia tiesia kelią link olimpinės svajonės

Legendinio pasaulio ultratriatlono čempiono ir neįtikėtinų rekordų savininko, Geležinio žmogaus Vidmanto Urbono auklėtinė Ugnė Paurytė vos per ketverius metus tapo ryškiai žibančia Lietuvos sporto viltimi. Septyniolikmetė Ugnė – Lietuvos supersprinto čempionė, Lietuvos sprinto čempionė, Lietuvos triatlono taurėje taip pat iškovojusi 1-ąją vietą. O praėjusiais metais perspektyvi atletė padovanojo Panevėžiui išties istorinį pasiekimą triatlono sporte: Turkijoje, Alanijoje, vykusiame Europos triatlono jaunių čempionate pateko į A finalą ir varžėsi su pajėgiausiomis Senojo žemyno atletėmis.

Panevėžietė neslepia, kad jai labai džiugu turėti galimybę išbandyti jėgas su pačiomis geriausiomis šios šakos atstovėmis – tai puiki proga pasitikrinti save ir savo pasirengimo lygį.

„Šis pasiekimas mane įpareigoja dar labiau stengtis treniruotėse, atiduoti save sportui, nes tikrai nesinori nuvilti nei savęs, nei trenerio, nei Lietuvos triatlono federacijos, – tikina sportininkė. – Federacija finansuoja mano varžybas, stovyklas, todėl nenoriu, kad viskas nueitų šuniui ant uodegos.“

U. Paurytė vis dar gyvena Europos čempionato nuotaikomis.

„Tiesiog negalėjau patikėti – atrodo, tai buvo geriausia diena mano gyvenime!“ – su ta pačia nuostaba ir emocijomis prisimena Ugnė. Nors pasinervinti, prisipažįsta, teko.

„Po varžybų dar tiksliai nežinojau, ar patekau į A finalą, – vaikščiojau ir vis tikrinau, ar neatsirado rezultatai. Tik po geros valandos sužinojau, kad buvau devintoje vietoje ir kad automatiškai patekau į finalą. Buvo neįtikėtina!“

Tačiau net užsitikrinusi aukštą poziciją triatlonininkė suprato negalinti atsipalaiduoti. Reikėjo dar labiau susikaupti ir sutelkti dėmesį į laukiančias varžybas, apmąstyti visas smulkiausias detales, kad pasirodytų kuo geriau.

Ir jai pavyko – galutinėje įskaitoje Ugnė iškovojo 23-iąją vietą tarp geriausių žemyno atlečių.

Bėgimas – mėgstamiausia panevėžietės disciplina, kurioje ji visiškai neabejoja savo jėgomis. R. Lukoševičiaus nuotr.

Septyniolikmetės rutina – ne kiekvieno jėgoms

U. Paurytė turi į ką lygiuotis ir iš ko mokytis. Ultratriatlono legendos, geležinę ištvermę pademonstravusio ir žmogaus galimybių ribas atitolinusio Vidmanto Urbono auklėtinė sako, jog treneris jai yra nuostabus pavyzdys to, kaip sunkiu darbu galima padaryti, atrodytų, neįmanomus dalykus.

Jaunosios atletės manymu, tokių trenerių, kurie būtų ir neprilygstami savo srities specialistai, ir mokėtų taip bendrauti su ugdytiniais, Lietuvoje yra vienetai.

„Nesipykstame su juo, pasikalbame įvairiomis temomis, pajuokaujame, – šypsodamasi pasakoja Ugnė. – Treneris visada nori, kad mums pasisektų. Stengiasi dėl mūsų, rengia stovyklas, ieško būdų, kad būtų kuo geresni rezultatai.“

U. Paurytė jau ketvirtus metus yra Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijos auklėtinė. Tad šiuo metu jos dėmesys sutelktas ne tik į triatloną, bet dar ir į mokslus.

Įprasta jaunosios sportininkės diena daugeliui turbūt primintų pragaro virtuvę, tačiau pati Ugnė nesiskundžia ir nedejuoja.

Treniruotėms ji skiria išties labai daug laiko. Kiekvieną rytą, išskyrus trečiadienį ir sekmadienį, mergina skuba į baseiną plaukti. Kasdien, išskyrus sekmadienį, laiką atiduoda vakarinei treniruotei – bėga arba mina dviratį.

„Atsikeliu, einu į mokyklą, po trijų pamokų einu į baseiną ir po to vėl turiu arba dvi arba tris pamokas ir vėl einu į treniruotę. Tokia mano rutina visus mokslo metus“, – šypteli Ugnė. Ir, matyt, jau gerai žinodama, kaip didžiajam sportui tolimi žmonės reaguoja į tokią dienotvarkę, skuba pridurti: „Laikausi puikiai, tikrai – pasiruošimas sezonui vyksta sklandžiai, dėl to labai džiaugiuosi!“

Pasak Ugnės Parulytės, jos sporto šakoje privalu atiduoti visas jėgas iki paskutinio lašo, nes kiekvienas jų gali lemti varžybų baigtį.

Pirmosios patirtys užgrūdino

U. Paurytę į triatloną veikiausiai atvedė pats likimas. Iš pradžių panevėžietė norėjo užsiimti plaukimu, bet ten tiesiog nebebuvo likusių laisvų vietų. Visgi perspektyvią atletę pastebėjo jos pirmasis auklėtojas – gerai žinomas plaukimo ir triatlono treneris, dabar jau amžiną atilsį Bronius Kraujalis, ir pakvietė plaukioti.

Laikui bėgant, lūkesčiai sporto žvaigždutei vis augo, tad prisidėjo bėgimo treniruotės. Dar vėliau, būdama dvylikos, Ugnė gavo ir savo pirmą plento dviratį.

„Pamilau šį sportą ir tai tapo mano gyvenimo dalimi“, – sako triatlonininkė.

Pirmosiose triatlono varžybose, vykusiose Kupiškyje, U. Paurytė dalyvavo dar 2016 metais.

Mergina nė neketina neigti, kaip beprotiškai baisu tada jai buvo, todėl jaudulys tiesiog ėmė viršų.

„Atsistojau prieš plaukimo rungtį pačiame priekyje su vyresniais vaikais, nors plaukti beveik nemokėjau, – dabar prisiminusi Ugnė juokiasi. – Teisėjai davė startą ir pasileidome bėgti į vandenį. Ant manęs užgriuvo kažkoks berniukas ir aš labai išsigandau. Bandau plaukti nuo dugno į viršų – ir vėl kažkas užšoka! Nepamirštu šio jausmo iki šiol…“

Nors pirmasis startas ir nebuvo toks, kokio tikėjosi, jis davė pradžią vis aukštesniems pasiekimams. Dabar U. Paurytės sąskaitoje jau galima suskaičiuoti šešias ar septynias dešimtis įvairiausių spalvų medalių.

Varžybos, jai pačiai padariusios didžiausią įspūdį, – 2019-ųjų metų jaunių Europos čempionatas Austrijoje. Buvo jauniausia dalyvė iš visų, bet tai nesutrukdė panevėžietei prasibrauti į B finalą.

„Tada pirmą kartą pamačiau, kokio aukšto lygio yra Europos sportininkai ir kiek dar daug man reikia sportuoti, kad būčiau lygi su jais. Na, bet po truputį, po truputį ir siekiu šio tikslo“, – šypteli jaunoji triatlonininkė.

Išbandymai orais

Triatlonininkai ne veltui vadinami geležiniais žmonėmis. Šiam sportui atletai turi atiduoti visas jėgas iki paskutinio lašo.

Pasiruošimo varžyboms laikotarpis, anot Ugnės, iš tiesų būna labai sunkus ir alinantis. Tačiau po varžybų galima šiek tiek atsipūsti: treniruotės vyksta, bet lengvesnės, truputį laiko tenka ir tikram poilsiui.

„Bet jeigu būna du varžybų savaitgaliai, tuomet negalime atsipalaiduoti, – skuba patikinti atletė. – Stengiamės išlaikyti formą.“

Varžydamasi U. Paurytė visuomet sutelkia dėmesį į startą, apgalvoja visas smulkiausias detales – kaip plauks, kaip mins, kaip bėgs. Nuo to labai priklauso varžybų sėkmė.

„Susikaupiu ir galvoju, kad nieko nereikia bijoti. Drąsiai žengiu prie starto linijos ir padarau, ką galiu ir moku geriausiai“, – teigia triatlonininkė.

Tačiau nors įprastai sporte pasiektas rezultatas priklauso nuo atleto įdėtų pastangų, triatlone esama papildomo force majeure: nepalankios oro sąlygos gali pakreipti varžybų eigą nenuspėjama linkme.

Ugnė dar ir dabar pamena, kai jai dalyvaujant Lenkijoje vykusiose Europos taurės varžybose vanduo gegužės pabaigoje buvo toks šaltas, kad vos įšokus į jį kūnas patyrė šoką.

„Pulsas kilo, pirmuosiuose metruose atrodė net sunku kvėpuoti. Tad plaukimas tikrai buvo ne pats geriausias. O kai dalyvavau Baltijos šalių varžybose Estijoje, vanduo buvo tikrai šiltas, nejutau jokio diskomforto ir tada plaukiau labai gerai“, – pasakoja triatlonininkė.

Į triatloną Ugnę tarsi pats likimas atvedė: vaikystėje svajojusi tik apie baseiną, pateko trenerio, ruošusio ne tik plaukikus, bet ir triatlonininkus, globon. Tad prie treniruočių vandenyje netrukus prisidėjo ir bėgimas, ir dviračiai.

Blogoms mintims energijos nešvaisto

Varžybų metu U. Paurytė sau nuolat mintyse kartoja, kad ruošėsi joms, tad būtinai pavyks padaryti viską – juk tai geriausia, ką ji moka.

„Anksčiau labai jaudindavausi prieš varžybas, bet dabar jaudulys smarkiai sumažėjo. Tikriausiai ir tai turi įtakos mano rezultatui, nes nešvaistau energijos nereikalingoms mintims, – svarsto pašnekovė. – Aišku, šioks toks jauduliukas yra visada, bet jeigu jo nebūtų, būtų labai negerai.“

Svarbiausia, anot Ugnės, negailėti savęs. Kad vėliau nereikėtų griaužtis, jog neišspaudei maksimumo, o kelio atgal jau nebebus.

„Žinoma, varžytis reikia su protu, – priduria, kad nepadarytum blogiau sau ar kitam sportininkui“, – priduria jaunoji atletė.

Triatlone panevėžietės stiprioji pusė yra bėgimas. Šioje disciplinoje ji jaučiasi stipriausia ir pajėgiausia, nes, kaip sako Ugnė, jai tiesiog labai patinka bėgti. O ir treniruotės labai įdomios.

Nors gyvenime dažnai galioja nuostata, jog gerai darydamas vieną, kito dalyko jau nebepadarysi taip gerai, U. Paurytė tarp trijų sporto šakų jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

„Treneris yra sudaręs planą, jo laikomės, tad viskas puikiai pavyksta. Iš pradžių gal ir buvo sunkoka suderinti ir plaukimą, ir bėgimą, ir dviračio minimą, tačiau dabar tai tapo rutina. Ir jeigu nedalyvauju treniruotėje, atrodo, kad mano dienai kažko trūksta“, – šypteli triatlonininkė.

Olimpiados teks palaukti

U. Paurytė džiaugiasi, jog sportas jai leido įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, išugdė tvirtą charakterį ir suteikė daugiau drąsos bei ryžto pačiose netikėčiausiose gyvenimiškose situacijose.

Nors konkrečių tikslų naujajame triatlono sezone 17-metė dar nesusidėliojo, neabejoja, jog dalyvaus svarbiausiuose startuose – Europos jaunių čempionate, Europos taurės ir Lietuvos čempionatuose.

O kaip su 2024-ujų metų Paryžiaus olimpinėmis žaidynėmis?

Ugnė atvira: jai dar reikia labai daug dirbti.

„Plaukimas yra mano silpniausia vieta. Reikia dar daug metų plaukti ir plaukti, kad pasiekčiau, ko noriu. Olimpinės žaidynės, aišku, yra mano svajonė. Žiūrėsiu, kaip man seksis ateityje, bet tikiuosi kada nors tą svajonę išpildysiu“, – ryžto netrūksta jaunajai triatlonininkei.