Sūnus primena dovanos
Keli šimtai gramų pelenų. Tiek liko tėvui, iš Airijos sulaukusiam ne sūnaus, o urnos. Vos prieš savaitę palaidojęs svetur uždarbiavusį jaunylį panevėžietis Andrius Marčiulionis kasdien klaupiasi prieš šventųjų paveikslus ir ieško atsakymo, už ką likimas jam kirto nenumalšinamo skausmo rykšte. Tik per mėnesį tėvas neteko abiejų sūnų. Vieną pakirto cukraligė, kito mirties aplinkybės artimiesiems iki šiol yra paslaptis.
Du sūnus užauginusiam A.Marčiulioniui vaikus teprimena kažkada jų dovanoti, o dabar tėvui neįkainojama vertybe tapę daiktai – rytoj 41-ąjį gimtadienį turėjusio švęsti Jauniaus tapyti paveikslai, Airijoje mirusio 34-erių Mariaus atvežtas kryžius, nuotraukos, menančios sudužusią šeimos laimę. Gedinčiam tėvui sunkiausia pažvelgti į kambario kampe stovinčią nedidukę pailgą dėžutę. Joje mažiau nei prieš porą savaičių A.Marčiulionis iš pašto parsinešė tai, kas liko iš geresnio gyvenimo Airijoje ieškojusio sūnaus – urną su jo pelenais. Ją tėvas palaidojo ten pat, kur amžino poilsio liepą atgulė vyresnysis Jaunius. Kad vos per mėnesį mirę abu broliai ilsėtųsi kartu.
„Mano vargai prasidėjo birželio 16-ąją“, – A.Marčiulionis kalba apie juodą brūkšnį jo gyvenime nubrėžusią datą. Tądien Jaunius išdūmė į Vilnių patalkininkauti draugui. O draugų, anot tėvo, į meną linkęs sūnus turėjo begalę. Dėl paveldėtos cukraligės vyras negalėjo dirbti sunkaus fizinio darbo, tačiau jo tapyti paveikslai puošia ne vienus namus.
„Jis nuo mažens mokėjo piešti, turėjo tam talentą. Ir kalboms buvo gabus – ne tik angliškai kalbėjo, bet ir ispaniškai buvo pramokęs – kelerius metus Ispanijoje gyveno“, – pasakojo A.Marčiulionis.
Po talkos neatsigavo
Net ir žinodamas, kokios gali būti cukraligės pasekmės, Jaunius užmiršdavo apie savo ligą. Pasak tėvo, jaunas vyras nesilaikydavo diabetikams dviejų svarbiausių taisyklių: atsargiai maitintis, jokiu būdu nepersivalgyti ir reguliariai matuotis gliukozės kiekį kraujyje.
„Galbūt jis manė, kad mūsų giminės žmonių organizmai pripratę prie didelio gliukozės kiekio – aš sergu cukralige, senelis sirgo. O gal aš jam rodžiau nekokį pavyzdį, apgaulingą įvaizdį sudariau. Galbūt nusprendė: jei 67-erių tėvas, kamuojamas cukraligės, gyvena, ir man nieko nebus“, – svarstė A.Marčiulionis.
Tačiau Jauniui paveldima sunki liga kirto. Kitą rytą po talkos draugas jį rado kliedintį. Medikai artimiesiems nebesuteikė vilčių.
„Iš karto sakė, kad negyvens. Bet man, kaip tėvui, vis tiek atrodė, kad turi atsigauti“, – pasakojo A.Marčiulionis. Mėnesį Jaunius ligoninė išgulėjo be sąmonės. Dažnai – ir surištas, kad nesiblaškytų. Pasak vyriškio, kai matai mirštantį savo vaiką, belieka vienintelė paguoda – malda. Tik tai ir stiprino nelaimės prislėgtą tėvą.
Vildamasis, kad medikai vis dėlto ras būdą, kaip prikelti sūnų, A.Marčiulionis į ligoninę vežė ir insuliną, ir sūnaus kompensuojamųjų vaistų knygelę. Dabar gedintis vyras pripažįsta: nors sūnaus gyvybė dar ruseno, tačiau visos pastangos jau buvo bergždžios.
Iš Vilniaus parvežtas į Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę Jaunius teišgyveno tris dienas. Nuo lemtingosios talkos buvo praėjęs mėnuo.
Laimės ieškojo Airijoje
Užmiršti, kad gyvybė laviruoja ant ribos, neleidžianti cukraligė lydėjo ir A.Marčiulionio jaunylį sūnų Marių. Tačiau tėvą ramino bent tai, kad Marius savo sveikatai buvo kur kas atidesnis nei jo vyresnysis brolis.
Jaunylį traukė jūra. Netgi buvo įstojęs į jūreivystės mokyklą. Vėliau, baigęs privalomąją tarnybą Lietuvos karinėse jūrų pajėgose, apie jūrą svajojantis jaunuolis pasiliko joje savanoriu. Vis dėlto Mariui nebuvo lemta ilgai dėvėti jūreivio uniformos. Grįžęs į Panevėžį jaunuolis įgijo verslo administravimo specialybę, dirbo statybose, miesto gamyklose.
„Ta specialybė visai netiko jo būdui. Mokykla jam pasitarnavo nebent tik tuo, kad išmokė anglų kalbos“, – mano A.Marčiulionis.
Marius ir vyresnėlis Jaunius, abu jauni, kupini troškimų ir planų, prieš ketverius metus ryžosi važiuoti geresnio gyvenimo ieškoti į Airiją. Kad ši šalis tinkamiausia užsidirbti trokštantiems emigrantams, nusprendė pasaulio jau išmaišęs Jaunius.
Vis dėlto kartu išvažiavusių brolių keliai netrukus išsiskyrė: Jaunius grįžo į Lietuvą pas jo laukiančią šeimą, Marius pasiliko Airijoje, bet artimiesiems kartkarčiais užsimindavo, kad ir jis neilgai bedirbs svetur.
„Būčiau kalbą mokėjęs, būčiau kaip iš kokios Klaipėdos pats parsivežęs“, – dabar graužiasi A.Marčiulionis.
Paskutinį kartą tėvas jaunylį sūnų matė praėjusią vasarą, kai šis buvo grįžęs atostogauti. Tuomet jis kalbėjo, kad dar metai ir toliau gyvenimą kursis čia, Lietuvoje.
Dviejų netekčių prislėgtas A.Marčiulionis svarsto: galbūt jau tada kažkas dėjosi Mariaus širdyje. Tėvui buvo šmėkštelėjusi mintis, kad sūnus svetur gali turėti rūpesčių. Įtarimai tik dar labiau sustiprėjo sužinojus, kad paskutinį kartą išvažiavęs į Airiją Marius neteko asmens paso. Esą jis buvo pavogtas.
Plačiau skaitykite spalio 4 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Abu sūnus palaidojęs A.Marčiulionis mano, kad apie netektį jam pranešę keisti ženklai, tik jų nesupratęs.
