Garsus vardas užkodavo gyvenimo kelią

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2018.07.06 14:00

Prieš dvidešimt vienerius metus gimęs panevėžietis Dinas Marcinkevičius su retu vardu atsinešė ir savo likimą.

Praeityje itin mėgto amerikiečių aktoriaus, dainininko ir visuomeninio veikėjo Dino Rido garbei pavadintas vaikinas dabar pats energingai skinasi kelią į kino pasaulį.

Istorinė drama

Liepos 19 dieną Panevėžio kino centre „Garsas“ bus pristatytas trumpametražis kino filmas „Už žaliųjų girelių“.

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtas penkių minučių trukmės juosta – tai keturių jaunų panevėžiečių kūrybos vaisius. „Dvikampiu“ pasivadinusios komandos nariai savo darbu žiūrovams žada parodyti dramatišką vienos Lietuvos šeimos istoriją partizaninio karo metais.

„Tai nėra tikrais istoriniais faktais parengta istorija, – pabrėžia savo kurtą filmą pristatydamas vienas jo autorių D. Marcinkevičius. – Siužeto centre – penki žmonės: du sovietų kareiviai, partizanas ir du valstiečiai, vyras ir žmona. Jie bando išspręsti ginčą dėl žmonos brolio partizano, kuris tapo rimta grėsme šeimai.“

Dinas šiame projekte buvo kino operatorius. Tačiau iš tiesų su kitais draugais pusę metų triūsė, kad galėtų viešai parodyti savo komandos kūrybą.

Trumpametražės juostos „Už žaliųjų girelių“ filmavimo aikštelėje. T. POVILONIO nuotr.

Studijos pakeitė nuomonę

„Dvikampis“ susibūrė prieš dvejus metus. Pagrindinis jo „kampas“ buvo pats Dinas – kaip pats sako, imtis naujos veiklos nusprendęs turėdamas laisvo laiko.

„2016 metais, baigęs Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją, įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti informatikos. Tačiau ją mečiau, nes nepatiko, – pokalbį apie kelią į meno pasaulį atvirai pradeda panevėžietis. – Tik paskutinėje mokyklos klasėje ėmiau suprasti, kas mane traukia, bet nebenorėjau nieko keisti, bijojau. Nuo dešimtos klasės buvau pasiryžęs studijuoti informatiką ir šio plano laikiausi. Daug mokiausi, laikiau net šešis egzaminus ir nebuvo laiko pagalvoti, kad gali būti kitų pomėgių, interesų.“

Nutraukęs mokslus, Dinas grįžo namo, į Panevėžį, ir pradėjo filmuoti. Tuomet prisiminė, kad vaizdo kamera juk lydėjo jį nuo pat vaikystės visur: vaikinas jos nepaleisdavo iš rankų nei renginiuose, nei kelionėse, nei šeimos šventėse.

„Atsimenu, kad net savo jaunesnįjį brolį statydavau vaidinti, o aš jį filmuodavau“, – šypsosi D. Marcinkevičius.

„Nuo tada, kai pradėjau rimtai filmuoti, visą laiką atiduodu šiam amatui pažinti.“

D. Marcinkevičius

Teatras išlaisvino

Dabar komunikabilumo nestokojantis pašnekovas prisipažįsta iki pat 9 klasės buvęs itin uždaras ir mažai bendraujantis. Jo sielą išlaisvino tik Juozo Miltinio gimnazijos teatro mokytojas Julius Tamošiūnas. Šio pedagogo pastangomis gimnazistas tapo drąsesnis, atviresnis ir net ėmė galvoti apie vaidybą.

„Domino ir teatro studijos, vaidyba. Bet supratau, kad scenos jaudulys man vis dėl to nėra malonus“, – sako Dinas. Tad nors mama jį pavadino savo mylimo aktoriaus vardu, sūnus galiausiai pasirinko būti šalia vaidinančiųjų – kitoje kameros pusėje.

Aistrą kinui panevėžietis Dinas Marcinkevičius rado tik baigęs mokyklą – iki tol mintys sukosi tik apie informatiką. A. ŠPILEVOJ nuotr.

Metęs informatiką, vaikinas troško stoti į operatorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau tokį kursą rengti ruošiamasi tik šiemet, tad panevėžietis negaišo laiko ir 2017 metais įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), studijuoti renginių inžinerijos.

„Nebežadu mesti ir šių studijų, nes jos susijusios su mano dabartine veikla. Čia mokomės ne tik apšveitimo, garso technikos subtilybių, bet ir prodiusavimo, filmavimo. Jau teko būti ir kino filmavimo aikštelėje“, – pasakojo D. Marcinkevičius.

Orientuojasi į kokybę

VGTU jaunuolis mokosi dieniniame skyriuje. Tokiam mokslui jam pakanka poros rimtų valandų per dieną universitete, o visą kitą laiką Dinas skiria filmavimui.

Per dvejus „Dvikampio“ veiklos metus šios komandos vadas su draugais jau sukūrė penkis trumpametražius filmus. Jaunus žmones domina įvairios temos ir ateityje jie žada imtis ilgesnio formato kūrinių.

D. Marcinkevičius sutinka, kad darbų galėtų būti ir daugiau. Bet jis orientuojasi į kokybę. Šiais laikais esą kiekvienas filmuoja, bet rimtai tai padaryti vis dar nėra paprasta.

Vaikinas savo projektams pirmiausia kiekvieną kadrą nusipiešia ranka juodraštyje, iki paskutinių siūlelių nugludina scenarijų.

Savo darbus panevėžiečiai daugiausia deda į internetinę platformą „YouTube“. Čia jų kūryba visiems prieinama, o ir techninės galimybės gana neblogos.

Projektus jaunuoliai platina ir socialiniuose tinkluose. Žiūrovų, pasak D.Marcinkevičiaus, nėra labai daug, bet užtenka. Dažniausia „Dvikampiu“ domisi Juozo Miltinio mokyklos bendruomenė.

„Gal ten mus daugiau žino, gal šioje mokykloje įprasta domėtis menine veikla“, – svarsto Dinas.

Trumpametražės juostos „Už žaliųjų girelių“ filmavimo aikštelėje. T. POVILONIO nuotr.

Nebemoka mėgautis filmais

Dabar jaunieji kūrėjai nekantriai laukia liepos 19-osios, kai galės akis į akį susitikti su savo tikraisiais žiūrovais. Filmas „Už žaliųjų girelių“ trumpas, tad autoriai dalį susitikimo skirs diskusijai apie savo projektą, prisistatys patys.

„Gavome aštuoniasdešimties vietų salę ir nežinome, bus tuščia ar pilna“, – vietoje nestygsta filmo operatorius.

Dinas vis dar pluša prie debiutinio projekto dėliodamas paskutinius taškus. Šiuo metu juosta montažinėje, kur kuriami garso efektai. Mat, pašnekovo teigimu, kartais grindų girgždesys, pučiamos cigaretės garsas kine būna žymiai garsesnis nei tikrovėje. Tuo šis menas ir ypatingas.

Operatorius dar vis pastebi savo filme ir klaidų. Jei jų nerastų, tai D. Marcinkevičiaus nuomone, reikštų, kad kūrėjas netobulėja. O jis stengiasi eiti tik pirmyn.

„Nuo tada, kai pradėjau rimtai filmuoti, visą laiką atiduodu šiam amatui pažinti. Per dieną peržiūriu daugybę video pamokų. Ir net žiūrėdamas paprastą filmą jau imu stebėti ne jo siužetą, o apšvietimą, kol galiausiai suprantu, kad pačios istorijos ir nebemačiau“, – juokiasi operatorius, kuriam jo naujausia veikla užgožė visus buvusius pomėgius.

Trumpametražės juostos „Už žaliųjų girelių“ filmavimo aikštelėje. T. POVILONIO nuotr.

Dėl penkių minučių – ir per pelkes

Daug naudos vaikinas jaučia gavęs ir iš paskutiniojo savo projekto apie partizanus. Šiam filmui sukurti gauta Panevėžio savivaldybės parama, tad autoriai galėjo sau leisti šiek tiek daugiau, nei iki tol.

„Už gautą paramą susirinkome daugybę filmavimui reikalingos įrangos, kurią pradžioje tesupratome kaip pasistatyti“, – šypsosi Dinas.

Kino naujokams įgyvendinti idėją padėjo profesionalūs Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Jie, D. Marcinkevičiaus patikinimu, nė kiek nepyko, kai jaunieji prodiuseriai užuot filmavę, pirmiausia į vietas sustatė savo aktorių šešėlius. Tik vienas artistas pasitaikė itin nekantrus: kūrėjų planai nė motais buvo Anykščių arklių muziejaus žirgui, kurio prireikė panevėžiečių filmui.

„Aš pats labiausiai jaudinausi – nesinorėjo varginti kitų dėl savo menkos patirties. Iki tol, kol imdavome filmuoti, ilgai tekdavo viską derinti aikštelėje“, – pasakoja operatorius.

D. Marcinkevičiaus ir jo draugų penkių minučių kino istorija buvo filmuojama iš viso tris dienas: vieną – Anykščiuose, kitas Žaliosios girioje. Pastarojoje kūrėjams teko klampoti per pelkes ir brautis per krūmus.

Trumpametražės juostos „Už žaliųjų girelių“ filmavimo aikštelėje. T. POVILONIO nuotr.

Kino juosta klaidų neatleidžia

Iš pradžių jaunieji panevėžiečiai savo idėją norėjo įgyvendinti kaip komediją. Tačiau suprato, kad tema per daug jautri tokiam žanrui. Linksmi liko tik prisiminimai iš filmavimo aikštelės.

Pasak Dino, vienu metu autoriams teko patiems stumti seną motociklą nuo kalno, kad nufilmuoti jį riedantį, mat tas per patį darbų įkarštį ėmė ir sugedo.

Problemų jaunuoliai turėjo ir su aktorių kostiumais. Valstiečius geranoriškai aprengė Juozo Miltinio dramos teatras, partizanui uniformą surasti nebuvo sunku, bet su sovietų kareiviais teko pasukti galvą – reikėjo rasti jiems būtent to laikotarpio uniformas.

„Filme labai svarbi kiekviena smulkmena – padarysi nesąmonę ir sugadinsi viską, – aiškina D. Marcinkevičius. – Bet aprengėme šiaip ne taip tuos kareivius. O paskui išsiaiškinome, kad uniformos aviacijos būrio. Teko šiems personažams savo švarkus padėti į šalį ir likti su marškiniais…“

Planuose – serialas

Savo paskutiniuoju darbu Dinas patenkintas ir jau kurpia planus būsimiems filmams. Panevėžiečiui patiktų kurti veiksmo juostas, bet jo artimiausia vizija – kitą vasarą nufilmuoti jaunimui skirtą serialą. Apie tris jaunuolius, kurie, besiruošdami į Palangą, pameta atostogoms skirtus pinigus.

Pačiam dvidešimt vienerių studentui pajamos jau nebe bėda. Be savo kūrybos, operatorius dar suka reklamas, užsakomuosius filmukus. Taip, anot D. Marcinkevičiaus, uždarbis iš filmavimo kameros kompensuoja investicijas į jo didžiausią pomėgį. Nors vaikinas negaili tam ir savo lėšų.

Paklaustas, ar nebijo perdegti, daug naujų sumanymų turintis jaunuolis patikina, jog stengiasi rasti laiko atsipūsti nuo filmų. Tačiau po trumpų atostogų visada grįžta atgal.

Grįžti Dinas žada visam ir į Panevėžį. Būdamas mokinys svajojo tik apie Vilnių, bet ten pasimokęs suprato, kad augant žinioms, plečiantis akiračiui, geografiniai atstumai sutrumpėja. O savas miestas, anot jo, labai puikus, ir čia yra ką veikti.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Dinas Marinkevičius
• #Dvikampis
• #Jaunimo palėpė
• #operatorius
• #Panevėžys