P. Vanagas parduotuvėje su žmona Vanda. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Garsus tarpukario prekybininkas: iš verslo aukštumų į skausmingą tremtį

Garsus tarpukario prekybininkas: iš verslo aukštumų į skausmingą tremtį

 

Bene žymiausio lietuvių kilmės Panevėžio prekybininko Prano Vanago likimas – vingiuotas ir pažymėtas pakilimais bei nuosmukiais. Gerbiamas miesto politikas, solidus verslininkas, mokėjęs daugiausia mokesčių, valdęs ne tik gėrimų ir saldumynų parduotuvę, bet ir įsigijęs kino teatrą, kurį pervadinęs į „Garsą“, sovietmečiu neišvengė baisios tremties, sūnaus netekties. Praradęs sveikatą, likęs neįgalus vis dėlto dar spėjo sugrįžti į Lietuvą.

P. Vanagas gimė 1886 metais valstiečių Dominyko ir Elžbietos šeimoje. Jo gimtinė Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Vilučių kaimas. 1897 metais Pranas baigė Utenos liaudies mokyklą. Toliau leisti sūnų į mokslus šeima neturėjo lėšų. Tuo metu valstiečiai vertėsi gana sunkiai. Išleisti vaikus į didelius mokslus buvo sudėtinga. Pranui teko dirbti įvairius ūkio darbus, o 1905-aisiais sotesnio kąsnio ieškoti išvyko į Rostovą prie Dono. Iki 1908 metų lapkričio ten darbavosi pakuotoju vaistinės firmoje, kol buvo pašauktas į karinę tarnybą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Vėliau, nuo 1911 iki 1914 metų, dirbo vaistų sandėliuose, kol vėl buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. Joje ištarnavo iki 1917 metų rugpjūčio mėnesio – dėl ligos atleistas iš kariuomenės grįžo į Rostovą prie Dono ir toliau dirbo vaistų sandėliuose.

Pranas Vanagas (pirmas iš kairės) ir jo žmona (trečia iš kairės) su draugais. 1937 m.

Nuo vyno iki šokolado

1919 m. lapkričio 23-iąją susituokė su Vanda Mikelyte, kilusia irgi iš valstiečių šeimos. 1921-aisiais P. Vanagas su šeima grįžo į Lietuvą. Dirbo įvairiose vietose, gyveno įvairiais adresais. Daugiausia laiko gyveno Panevėžy. Turėjo vyno ir gastronomijos parduotuvę Vasario 16-osios gatvėje 3-iuoju numeriu pažymėtame pastate. 1922 metais, o pagal kitus duomenis 1923-iaisiais, kartu su kunigu Jonu Karbausku įkūrė lietuvių ekonominę organizaciją Panevėžio lietuvių pirklių sąjungą ,,Birža“. Ji sėkmingai veikė nepriklausomybės laikais. Ši draugija buvo Panevėžio verslininkų draugijos pirmtakė. Joje vėliau atsirado ir verslininkų skyrius. Iš to skyriaus išaugo verslininkų draugija. Panevėžio verslininkų draugijos vadovu ilgą laiką buvo Pranas Vanagas.

Jo vyno ir gastronomijos parduotuvė dažnai keisdavo adresą. Ilgiausiai veikė Vasario 16-osios gatvės 3-iajame pastate. Joje buvo pardavinėjama Karazijos įmonės vynus iš Anykščių krašto, mineralinį vandenį iš Birštono „Birutė“, Klaipėdos alaus daryklos alų, šampaną, likerį ir įvairius vynus iš plataus pasaulio. Taip pat šioje parduotuvėje buvo galima įsigyti saldainių, šokolado ir kitų prekių. 1937 metais P. Vanagas valstybei sumokėjo daugiausia mokesčių iš Panevėžio prekybininkų lietuvių – 17 tūkst. litų. Tuo metu lietuviai prekybininkai užėmė apie 20 procentų Panevėžio prekybos rinkos.

1925 metų balandžio 20 dieną P. Vanagui išduotas leidimas statyti gyvenamąjį 2 aukštų namą. Namas iškilo P. Puzino gatvėje. Įkurtuvės atšvęstos 1926 metais. Toje gatvėje įsikūrė daug žinomų Panevėžio žmonių. Joje gyveno gydytojai Vitalijus Gusevas, Antanas Didžiulis, Juozas Vileišis, fotografas Jonas Žitkus, skulptorius Juozas Zikaras. P. Puzino gatvėje veikė ir garsiausia privati klinika, priklausiusi Vitalijui Gusevui. 1929 metais spauda rašė, kad švariausia ir tiesiausia Panevėžio gatvė buvo P. Puzino.

Vėliau Vanagams Vandai ir Pranui išduotas leidimas šioje gatvėje pasistatyti mūrinį sandėlį skalbyklą.

Pranas Vanagas su žmona tremtyje. 20 a. 6 deš.

Nupirko „Garsą“

P. Vanagas buvo aktyvus ir miesto bendruomenės narys.1931 metais pirmą kartą buvo išrinktas į miesto tarybą, o 1934 metais – ir antrą kartą. Už jį balsavo 1283 rinkėjai. Į tarybą buvo išrinkta tik 20 narių. Tarybos nariu P. Vanagas išbuvo iki 1940 metų.

1937 metų rugsėjo 7 dieną laikraštis „XX amžius“ rašė, kad „Pr. Vanago sodyboje pražydo obelaitė“. Tai buvo kaip gražus intarpas apie žinomo prekybininko veiklą. 1939 metais kartu su Ūkio banko direktoriumi Činiku įsigijo kino teatrą „Forum“ . Tą kino teatrą jie pervadino „Garsas“ ir sėkmingai vystė savo verslą.

Žiauri lemtis

Užėjus sovietams Vanagų gyvenamasis namas P. Puzino gatvėje buvo nacionalizuotas. Taip pat nacionalizuota ir jo parduotuvė. Neteko verslininkas ir kino teatro.

Sovietiniais laikais P. Vanagas neišvengė tremties. 1941 metais ištremtas į Barnaulą. Ten dirbo įvairius darbus, o 1942 metais ištremtas į dar baisesnes sąlygas – Trofimovsko salą, kur žuvų perdirbimo gamykloje dirbo ūkvedžiu. Ten buvo nepakeliamos darbo ir gyvenimo sąlygos. Daug lietuvių iš ten negrįžo. Nepaisant ypač sunkių sąlygų, panevėžietis dirbo labai atsakingai. Net sovietų valdžia įvertino jo sąžiningą darbą. Už gerą darbą 1944 metais P. Vanagui pareikšta padėka.

1946-ųjų gruodį P. Vanagą prislėgė netektis – siaučiant pūgai žuvo sūnus Ernestas. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje.

1947-aisiais P. Vanagas atvyko į Jakutską ir dirbo buhalteriu, vėliau – Lensko rajono pramonės kombinato sandėlininku. 1956 metais pripažintas 2 grupės invalidu. Ilgi tremties metai visai nualino jo sveikatą. Grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje, Subačiaus gatvėje. Ten turėjo nusipirkęs pusę namo, o jo buvęs gyvenamasis namas Panevėžyje išlikęs iki šių dienų.

Mirė 1963 metais. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų