-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Smetonos valdymo laiku gimęs Česlovas Zavadskis tėvų buvo numatytas tapti gana stambaus jų ūkio paveldėtoju. Pasiturintys žemdirbiai, gyvenę netoli Baisogalos, vieną sūnų buvo nutarę išleisti į mokslus, kitam palikti ūkį.
Tokius jų planus sumaišė pirmoji sovietinė okupacija, įsisiautėjęs karas, vokietmetis, po jo – galutinai įsitvirtinęs sovietmetis.
„Kaip nemenki ūkininkai, turbūt visa šeima būtume buvę išsiųsti pas baltas meškas. Tai supratę, tėvai suskubo parduoti gyvulius, atsikėlė į Panevėžį, miesto centre nusipirko dalį namuko. O mane paskyrė mokytis amato. Tad galima sakyti, kad siuvėju tapau iš bėdos“, – mena Č. Zavadskis.
Šeimoje buvo svarstoma, kuo jam tapti: vairuotoju ar siuvėju.
„Pats aš labiau būčiau norėjęs dirbti šoferiu, vairuoti mašiną. Bet mama sunerimo, kad bevažinėdamas galiu užsimušti ar susižaloti, jai atrodė, kad vairuotojo darbas ir sunkus, ir pavojingas, tad įkalbėjo mane būti siuvėju“, – pasakoja Č. Zavadskis.
Jam, ką tik koją iš kaimo iškėlusiam berniokui, nė į galvą nešovė mintis neklausyti tėvų. Šie nuvedė sūnų pas Panevėžyje garsų to meto vyriškų drabužių siuvėją Kriaučiūną. Šis ne vien siuvo drabužius, bet taip pat amato mokė vaikinus.
Č. Zavadskis skaičiuoja, kad mokytis siuvėjauti pradėjo turbūt 16-os metų.
„Buvau jauniausias Kriaučiūno mokinys. Labiausiai atsimenu, kokie, kaip man tada atrodė, gražūs ponai ateina siūdintis rūbų. Klausydavausi, kaip tie vyrai išsako savo norus, matydavau, kaip džiaugiasi gerai atliktu užsakymu“, – mena Č. Zavadskis.
Pačiam mokytis siūti buvo sunku, bet įdomu. Įdomiausia suvokti, kokie skirtingi žmonės, visų kitokios figūros, skoniai, poreikiai, net šnekos skiriasi.
Viena vertus, tuomet buvo pokaris, visko trūko, nusipirkti audinių rūbams būdavo itin sudėtinga. O ir patys audiniai buvo brangūs. Tad pasisiūti kostiumą, o ypač vyrišką paltą ne vienam žmogui buvo tapę dešimtmečio įvykiu.
„Apie striukes tuomet žinot nežinojome, vyrai dėvėjo paltus. O pasiūti gerą žieminį paltą – tikrai didelis, kruopštus, net ir fiziškai nelengvas darbas“, – sako Č. Zavadskis.
Jis džiaugiasi, jog pasimokęs porą metų, jau nesunkiai galėjo pasiūti ir vyrišką švarką, kelnes, ir liemenę, ir paltą. Pašnekovas mena, kad tada, pokariu, liemenė buvusi būtina sudedamoji vyriško kostiumo dalis.
Taigi, sulaukęs 18-os, Č. Zavadskis jau būtų galėjęs imtis siuvimo ir iš jo valgyti duoną, tačiau sovietai pasišaukė į kariuomenę. Tolimajame Urale jaunuolis ištarnavo visus trejus metus.
„Grįžęs į Panevėžį ėmiau ieškotis darbo. Tada jau buvo įkurtas buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, vadintas vienu žodžiu – buitinis. Nuėjau ten, pasisakiau, kad moku siūti, ieškau darbo. Iš pradžių nelabai tikėjo, ką aš, 20-ies su trupučiu jaunuolis, galiu pasiūti. Bet įdarbino, davė vieną užduotį, įvykdžiau, gavau kitą, sunkesnę, vėl padariau, tada manimi patikėjo“, – pasakoja garbaus amžiaus siuvėjas.
Tuometis vadinamasis buitinis buvo Laisvės aikštėje, sovietmečiu vadintoje Lenino vardu. Jis stovėjo toje vietoje, kur dabar stūkso neveikiančio viešbučio pastatas. Po to trumpam tas buitinis buvo iškeltas į Ukmergės gatvę, o galiausiai iškilmingai atvertos naujo, didžiulio pastato Respublikos gatvėje durys.
Buitinis, kuriame po vienu stogu veikė ir siuvykla, ir mezgykla, ir batų bei laikrodžių taisyklos, įsikūrę juvelyrai, tuo metu buvo ypač populiari, daug darbuotojų ir dar didžiulį būrį klientų turėjusi įmonė.
„Stovėdavo eilės norinčiųjų nusimegzti ar pasisiūti. Tiems, kas prašydavosi, kad užrašytų pas mane, priėmimo tekdavo laukti mažiausiai mėnesį“, – mena siuvėjas.
Česlovas buitiniame dirbo siuvimo meistru – buvo atsakingas ir už kitų darbą. Klientą išmatuodavo, kaip pats sako, „nuimdavo mierką“, išsiaiškindavo, kokio fasono, stiliaus, kaip atrodančio drabužio šis pageidauja, o tada rūbą siūdavo kelių žmonių komanda. Tiesa, būsimą rūbą meistras dar ir pats sukirpdavo.
„O jau tada vienas susiūdavo rūbo šonus, kitas įstatydavo rankoves, trečias darydavo apdailą, ketvirtas lygindavo“, – aiškino Č. Zavadskis.
O kai klientas ateidavo matuotis, su juo bendraudavo, drabužį prie figūros derindavo vėlgi pats meistras.
Pasak Č. Zavadskio, prieš pusšimtį ir daugiau metų vyrų kostiumai, paltai privalėjo būti tarsi nulieti. Jei susimesdavo kur nors kokia raukšlė, tai jau buvo brokas ir gėda siuvėjui. Besiraukšlėjančius drabužius klientai nešdavo taisyti. Č. Zavadskis džiaugiasi, kad paties ar jo vadovaujamos komandos siuvėjų pasiūtų drabužių taisyti netekdavo. Užsakovams būdavo atiduodami kokybiški rūbai.
P. Židonio nuotr.
Č. Zavadskis svarsto, kad tais laikais pasaulis turbūt dar nebuvo prigalvojęs įvairių dirbtinio pluošto audinių, tad kostiumus ir paltus siuvo iš vilnonių. Žieminiai vyriški kostiumai iš storos tamsios vilnos, vasariniai – iš plono verpimo vilnelės. Ir dar buvo madingi kostiumų audiniai su įaustu kitos spalvos dryželiu. Tokius, su bemaž nematomu dryželiu, kostiumus buvo įprasta vadinti vizitiniais.
„Pačioj mano darbo pradžioj Lietuvoje gal dar ir nebuvo audinių fabrikų, tad kostiumus ar paltus dažniausiai siūdavau iš Rygoje pagamintų audinių. Gerai atsimenu audinį „komunaro“ pavadinimu“, – pasakoja siuvėjas.
Anot jo, sovietmečio pradžioje Lietuvoje buvo madingi vyriški kostiumai, kurių kelnės į apačią buvo gana plačios, vadintos kliošinėm. Švarkai siūti ilgi, dvigubu susegimu. Siuvėjai tokius švarkus vadino dviejų bortų.
Po to kelnės ėmė siaurėti, švarkai trumpėti, vietoj dviejų sagų eilių radosi viena ir dargi siaurėjo apykaklės atvartai. Į krūtininę švarkų dalį būdavo įsiuvami pakietinimai, pečių sritis būtinai paplatinama. Taip pasiūtas švarkas jį dėvinčiajam teikdavo solidumo įspūdį.
„Kiekvienas siuvėjo pasiūtas drabužis buvo individualus, pritaikytas konkrečiam žmogui. Tai dabar parduotuvės pilnos vienodų drabužių, kurie skiriasi tik dydžiais. Kad taip kada nors bus, jaunystėje vargu ar būčiau pagalvojęs“, – stebisi Č. Zavadskis.
Būtent jo siuvėjų komandai buvo patikėta pasiūti vyriškus koncertinius drabužius Panevėžio pučiamųjų orkestrams. Ne viena gamykla turėjusi po tokį orkestrą.
„Tikrai žinau, kad koncertinius kostiumus siuvom mėsos kombinato, „Ekrano“, Statybos tresto pūtikams“, – mena Česlovas.
Kiekvieno orkestranto kostiumas privalėjo būti patogus, elegantiškas, pritaikytas prie figūros.
O atėjus Nepriklausomybei, kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, į Č. Zavadskį kreiptasi pasiūti kostiumus kariuomenės vyresnybei.
„Jiems siuvau ne kasdienes, o šventines, reprezentacines uniformas. Tiksliau, siuvome visa komanda, o štai bendraudavau su karininkais, jiems drabužius matuodavau aš“, – pasakoja Č. Zavadskis.
Atkreipus dėmesį, kad karininkai turbūt buvę rinktiniai, tvirti, stiprūs, gražiai nuaugę vyrai, tad ir siūti jiems buvęs vienas malonumas, Č. Zavadskis kiek paprieštaravo. Anot jo, Lietuvos kariuomenė kūrėsi ne iš stipruolių ar gražuolių, o iš patriotų. Jų figūrų būta visokių, tačiau visi jie buvo gražūs meile Lietuvai, siekiu ja ginti, kautis už savo šalį.
Vienai karininko uniformai pasiūti buvo skiriama 30 valandų. Siuvo ją keletas siuvėjų ir visi – vyrai.
Iš darbo Č. Zavadskis išėjęs Lietuvos tūkstantmečio metais – 2009-aisiais, turėdamas 52 metų siuvėjo darbo stažą. Tiek metų jo išdirbta vienoje darbovietėje – buitinyje.
„Mačiau tuomet neblogai, siūlą įverti į adatą sunku nebuvo. Bet pajutau, kad sparta nebe ta, nebespėju su jauniausiais siuvėjais“, – atsisveikinimą su buitiniu mena dabar jau garbaus amžiaus siuvėjas.
Nebeidamas į darbą, siuvo namuose. Jo klientais tuomet buvo tapę giminaičiai vyrai.
„Daug ką Česlovas yra pasiuvęs mano broliams. Buvo sutarta taip, kad jie mūsų namuose atliks vienus ar kitus vyriškus darbus, o atlygis už tai bus pasiūtos kelnės ar kostiumas“, – įsiterpė Č. Zavadskio žmona Anelė.
A. Zavadskienė ir pati jaunystėje išmokusi siuvėjos amato. Ją mokė taip pat garsi Panevėžio siuvėja Liutkevičienė. Tačiau vos išsimokiusiai amato, duonos valgyti iš siuvėjystės A. Zavadskienei neteko.
„Mano jaunystėje Panevėžyje pradėjo statytis fabrikai. Tad nuėjau dirbti verpėja į linų kombinatą. Verpėja dirbau iki man buvo pasiūlyta siūti darbo drabužius mūsų kombinato moterims“, – pasakoja A. Zavadskienė.
O darbo drabužiai anaiptol nebuvo siuvami pagal vieną modelį – moterys juk visuomet nori būti dailios, nesvarbu, ar eidamos į teatrą, ar stodamos prie staklių.
Ir kombinato moterys siuvosi chalatus, kuriuos galima vadinti vienetiniais.
Užsirekomendavusi kaip gera siuvėja, A. Zavadskienė sulaukdavo prašymų po darbo, namuose pasiūti ir ne darbo drabužių.
„Siūdavau, ką darysi. Malonu buvo pradžiuginti moteris gražiai pasiūtais rūbais“, – sako Anelė.
Vedybinio gyvenimo 60-metį rudenį švęsianti siuvėjų pora sutaria, kad stilius – tai, kas žmogui patinka ir kas jam tinka. O elegancija – gebėjimas būti išskirtiniam visiškai nesistengiant tokiu būti.
„Man elegancija – tai ir kuklumas. Išaugau, siūti mokiausi tada, kai moterys drabužiais pernelyg neišryškindavo kūno formų, būdavo paslaptingesnės, mano požiūriu, dėl to ir įdomesnės“, – svarsto A. Zavadskienė.
Klausydamas žmonos pasvarstymų, ir Česlovas pripažino manantis, kad moters grožis – jos paslaptingume ir santūrume. O vyrui, garsaus Panevėžio siuvėjo nuomone, solidumo visada suteikia kostiumas.
Komentarai
-
- Antanas Palionis
- 18:38 2021.05.30
Rodyti visus komentarus (1)Pagarba Siuvėjui, jo Žmonai. Meistras siuvo ir man „išeiginius“ kostiumus, ir ne vieną.“Lino“ etradiniam ansambliui, kuriame grojau, sceninius kostiumus pasiuvo taip pat p.Česlovas.Man atrodo, kad dirbant „LIne“ ir jo žmonos siūtą chalatą nešiojau…:) Dėkui Jiems, sveikatos ir gerų dienų!