-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas iš trijų meno darbų ir iškils Respublikos gatvėje.
J. Zikaro 140-ąsias gimimo metines nusprendusi pažymėti įrengdama garsiojo skulptoriaus įamžinimo vietą prie J. Balčikonio gimnazijos, Savivaldybė sulaukė trijų konkursui pateiktų idėjų.
Jas vertino ekspertų komisija, sudaryta iš jos pačios atstovų, menininkų, architektų.
Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Sauliaus Glinskio teigimu, idėjos jau surikiuotos į eilę. Kadangi konkurso rezultatų apskundimo terminas praėjęs ir skundų nesulaukta, pirkimo procedūros bebaigiamos ir netrukus bus įteiktos nominacijos. Numatyta nuo 3000 iki 1000 eurų skirti geriausiomis pripažintų trijų idėjų autoriams. Kadangi tiek idėjų ir tebuvo pateikta, Savivaldybei gali tekti apdovanoti visus konkurso dalyvius.
Pirmoji vieta skirta kauniečio Mindaugo Jurėno „Zikaro moliui“, antroji atiteko kauniečio Artūro Žilinsko „Zikariukui“, trečioji – panevėžiečio skulptoriaus VytautoTallat-Kelpšos „Zikaro molbertui“.
Pasak S. Glinskio, visi autoriai pasiūlė metalo ir granito sintezę.
„Zikaro molis“ – ant besisukančio stovo tarsi molio gabalas, kuriame J. Zikaro „Laisvės“, „Knygnešio“ reljefai. Taip tarsi perteikiamas skulptoriaus darbo procesas.
„Zikariukas“ – patį J. Zikarą įamžinanti skulptūra.
„Zikaro molbertas“ – darbas, nušviečiantis ir meninį gyvenimo kelią.
„Visi darbai įdomūs. Visus būtų galima įgyvendinti, net sunku pasakyti, kuris geresnis“, – mano S. Glinskis.
Kuri iš idėjų galėtų būti išpildyta, dar spręs darbo grupė.
Pasak S. Glinskio, kol ji netarė savo žodžio, sunku pasakyti, kurio menininko pasiūlymas įamžins garsaus skulptoriaus atminimą.
Tam Panevėžys numatęs apie 20 tūkst. eurų.
Paminklui vieta prie J. Balčikonio gimnazijos Respublikos gatvėje parinkta neatsitiktinai.
Su šia mokykla įžymiojo skulptoriaus istorija glaudžiai susijusi. 1919 metais Zikarų šeima iš Peterburgo grįžo į Lietuvą, bet rasti darbo nesisekė. Atsitiktinai sutikęs Panevėžio gimnazijos muzikos mokytoją Mykolą Karką, J. Zikaras sulaukė kvietimo gimnazijoje dėstyti piešimą.
Skulptoriaus šeima gyveno Paliukuose, menininkas tik savaitgaliais 20 kilometrų pas savuosius pareidavo pėsčias.
Po kiek laiko šeimai pavyko įsikurti Panevėžyje – apsigyveno išsinuomotame ankštame bute. Vėliau pasistatė namą dabartinėje P. Puzino gatvėje, jis neišlikęs. Dabar toje vietoje stovi Registrų centro pastatas.
Dirbdamas Panevėžio gimnazijos dailės mokytoju, J. Zikaras sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių. 1928 metais sulaukęs švietimo ministro Konstantino Šakenio kvietimo dėstyti skulptūrą Kauno meno mokykloje, skulptorius su šeima persikėlė į laikinąją sostinę.
Viena Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ įkūrėjų Liudvika Knizikevičienė konkursui pateiktus pasiūlymus įamžinti garsųjį skulptorių apžiūrėjo jau pačią pirmąją jų eksponavimo dieną.
„Visi darbai įdomūs. Visus būtų galima įgyvendinti, net sunku pasakyti, kuris geresnis.“
S. Glinskis
Ji vylėsi menininkų idėjose išvysti taip ir nepastatytą J. Zikaro „Laisvę“.
„Pirmas įspūdis, kad J. Zikaro meninio kūrinio, už kurį mes visą laiką kovojome, nėra. O visi kiti mus šiek tiek nuvylė“, – sako panevėžietė.
Jos nuomone, kauniečio A. Žilinsko darbe „Zikariukui“ daugiau dėmesio pjedestalui negu pačiam menininkui.
„Ir dar ta mažybinė forma – „Zikariukas“, – abejojo L. Knizikevičienė.
Taip pat kauniečio M. Jurėno „Zikaro molis“, visuomenininkės manymu, daugiau modernizmo turintis variantas, tačiau jai irgi nepasirodė tinkamas įamžinant žymųjį skulptorių. Panevėžietė svarsto, kad toks kūrinys labiau tiktų kitokioje, kuklesnėje erdvėje.
L. Knizikevičienė manymu, ir panevėžiečio V. Tallat-Kelpšos „Zikaro molbertas“ turi savų trūkumų.
„Mums tie darbai nepasirodė tokie iškilūs ir jų negrupavome vietomis. Per silpni darbai tokiai asmenybei ir Panevėžio viešojoje erdvėje“, – teigia L. Knizikevičienė.
