Enrikas Kačinskas savo drožiniams eskizų nepiešia – kūrinys iš karto gimsta medyje. V. Bulaičio nuotr.

Galingoje meno upėje jautėsi šapelis

Galingoje meno upėje jautėsi šapelis

Į stebuklingą teatro pasaulį patekęs vos šešiolikos, gabus aktorius jame dirbo ir kūrė pusę amžiaus.

Beveik aštuonis dešimtmečius Lietuvos kultūros padangėje švytinti Panevėžio dramos teatro žvaigždė ne vienam buvo tapusi kelrode. Tūkstančiai žiūrovų šildėsi, mėgavosi tos žvaigždės spinduliais ir jų apšviesti atrasdavo kitokį – geresnį, teisingesnį pasaulį.

Didžioji šio meno mylėtojų dalis teatrą pažino, su juo bendravo sėdėdama žiūrovų kėdėse. Ir tik būrelis išrinktųjų galėjo prieš Melpomenę stoti tete-a tete – akis į akį ir kartu su ja būti, gyventi, kurti, ieškoti, mylėti kitoje uždangos pusėje – scenoje.

Apie Panevėžio dramos teatrą – su Juozu Miltiniu ir jau be jo – prirašyta šimtai straipsnių, išleista knygų, sukurta filmų, televizijos laidų. Atrodo, apie teatrą žinome beveik viską.

Tačiau iš tikrųjų šio meno tema niekada negali būti išsemta. Kiekvieno teatro mylėtojo – žiūrovas jis ar išrinktasis – širdyje gyvas savas teatras, savi įspūdžiai, išgyvenimai, patirtys ir prisiminimai.

Šį kartą jais pasidalyti kviečiame beveik penkiasdešimt metų Panevėžio teatre dirbusį aktorių Enriką Kačinską.

Šiandien jis teatre tik svečias, nepraleidžiantis nė vienos premjeros, turintis savo nuomonę apie kiekvieną naują kolegų darbą.

„Panevėžio teatras susikūrė, kai dar nebuvau gimęs – tik praėjus aštuoneriems metams po jo įkūrimo atėjau į šį pasaulį. Dar nemažai metų turėjo praeiti, kol kelias čia atvedė. O teatras tuo metu be manęs kilo į aukštumas, klestėjo. Man likimas suteikė didžiulę garbę patekti į Panevėžio dramos teatrą per patį jo žydėjimą. Tame teatre visada jaučiausi kaip galingos meno upės nešamas šapelis“, – kalba aktorius.

Žinoma, patys įspūdingiausi ir vertingiausi buvo tie metai, kai jam teko dirbti su legendiniu režisieriumi Juozu Miltiniu.

Iki šiol E. Kačinskas jaučia jam didžiulę pagarbą, vadina meno Dievu ir yra įsitikinęs, kad tikrasis Panevėžio, teatro, aktorių garsintojas, jų iškėlėjas į aukštumas buvo tik vienintelis žmogus – J. Miltinis. Be jo viskas būtų buvę ne taip – gerokai blankiau.

J. Miltinis pasaulinio lygio teatrą padarė iš nieko. Juk visi vėliau garsiais tapę aktoriai į studiją atėjo jauni, žali ir nelabai ką išmanantys. Tačiau jie buvo geras molis gabaus skulptoriaus rankose, tad ir atsirado puikūs pastatymai, sujaudinę, sužavėję ne tik visą Lietuvą, bet ir daug platesnę auditoriją.

„Aš į teatrą atėjau, kai jau buvo pastatyti garsieji „Makbetas“, „Ivanovas“, „Heda Gabler“, prie manęs buvo statoma „Lauke už durų“, „Komivojažieriaus mirtis“… Kokie stiprūs turėjo būti spektakliai, kad žmonės į juos veržte veržėsi, išeidavo sujaudinti, dažnai viduje pasikeitę ir ilgus dešimtmečius nepamiršdavo to, ką matė tą vakarą scenoje. Tai buvo Teatras“, – samprotauja E. Kačinskas.

Pats jis, pasitraukus iš teatro J. Miltiniui, jautė didžiulę tuštumą ir suprato, kad taip dirbančio režisieriaus, tokio lygio menininko nėra ir vargu ar kada nors pavyks sutikti.

Nors sukūrė nemažai įsimintinų vaidmenų, aktorius prisipažįsta seniai laukęs tos dienos, kai ateis metas išeiti į pensiją ir jis galės trauktis iš teatro.

Ar nesigraužia, nesigaili prieš dešimtmetį taip pasielgęs?

„Gailėtis? Žinoma, ne. Atvirkščiai, džiaugiausi, kad mano gyvenime buvo tie teatro metai. Kad turėjau Mokytoją, darbą, žiūrovus. To, kas buvo, jau negrąžinsi ir gailėtis neverta. Juk kad ir kaip gailėtum vaikystės – jos takeliais nebegalėsi vaikščioti. Nors ir tais pačiais eitum, niekada nebepamatysi to, ką matydavai žiūrėdamas vaikystės akimis, iš po stalo“, – šypsosi aktorius.

Vaikystę jis mena kaip skaidrų, šviesų savo gyvenimo laikotarpį – išbraidytos pievos, laukai, susikurtas savas pasaulis.

Aktorius pasakoja, kad jo mokytojas Juozas Miltinis visada reikalaudavo pozityvumo – ir scenoje, ir gyvenime.

Iš mokyklos suolo

Vis dėlto paprašytas grįžta mintimis į 1965 metus ir prisimena, kaip nedrąsiai tuomet dar Naujamiesčio vidurinės mokyklos devintokas važiavo į Panevėžį stoti į J. Miltinio dramos studiją. Mokytojai, draugai įžvelgę jame talentą ragino pabandyti. Nors, tiesą sakant, jam buvo pranašaujama ir dailininko karjera – berniukas gražiai piešė, drožinėjo.

Apie aktoriaus profesiją jis nė nesvajojo – pradėjo vilioti pats teatro pasaulis. Juk jau buvo matytas ne vienas Panevėžio dramos teatro spektaklis ir jie visi labai patiko, tiesiog sužavėjo. O kodėl nepabandžius ir pačiam tapti vienu iš tų nuostabiųjų spektaklių dalyvių?

Priėmimas į studiją vyko dar senajame dramos teatre Respublikos gatvėje. Komisijoje, be J. Miltinio, buvo garsūs aktoriai Eugenija Šulgaitė, Vaclovas Blėdis ir kiti.

Įdomu, kaip tuomet jautraus vaikinuko lūpose skambėjo Salomėjos Nėries eilėraštis „Grįšiu“? Matyt, patiko komisijai, bet ji dėmesį kreipė ne tik į intonaciją – ieškojo gabumų, galimybių.

Baigęs deklamuoti E. Kačinskas buvo paprašytas pasivaikščioti prieš komisiją. Virpančiomis kojomis pradėjęs sukti ratus, jis išgirdo J. Miltinio klausimą „Tu šlubas?“ „Ne, – atsakė, – bet aš taip bijau, kad nepavelku vienos kojos.“ Patiko komisijai šešiolikmetis ir jis buvo priimtas. Vienas iš septynių išrinktųjų.

„Gal ir mano pavardė turėjo įtakos“, – paslaptingai šypsosi aktorius.

Kartą jam V. Blėdis papasakojo, jog iš Šiaulių teatro, kur dirbo 1931–1932 metais, išeidamas J. Miltinis neva pasakęs: „Ateis laikas ir aš turėsiu savo teatrą, ir turėsiu savo Kačinską.“ Mat prieš karą Lietuvoje buvo toks garsus aktorius – Henrikas Kačinskas, savo talentu užgožęs daugelį. 1944 metais jis emigravo į Ameriką.

„Ir leido man likimas gimti su Kačinsko pavarde. Ir vardui tik vienos raidės pristigo. Įvyko taip, tarsi turėjau atlikti misiją – leisti Miltinio žodžiams išsipildyti. Kai per stojamuosius pasakiau savo pavardę, Miltinis gana ilgai tylėjo, paskui tarė: „Gerai, deklamuok eilėraštį.“

Įstojęs į studiją Enrikas paliko Naujamiestį, persikėlė į Panevėžį, čia išsinuomojo kambarėlį, perėjo mokytis į vakarinę mokyklą ir praėjo teatro gyvenimą. Netrukus gavo ir pusę etato – tapo tikru teatro darbuotoju.

J. Miltinį aktorius mena kaip eruditą, ragindavusį ir aktorius šviestis, mokytis užsienio kalbų, daug skaityti.

Jis mokėjo iš jaunųjų aktorių išpešti tokių gabumų, kokių šie net patys nejausdavo turintys. J. Miltinio spektakliuose vaidindavo ir patyrę, ir jauni aktoriai, bet spektakliai dėl to nenukentėdavo – jokio skirtumo tarp patirčių nebuvo jaučiama, režisierius puikiai gebėjo viską suderinti.

E. Kačinskas sako iki šiol pripažįstantis tik J. Miltinio mokslą, pažadinusį norą dirbti, ieškoti, kurti.

Pirmas jaunojo aktoriaus spektaklis „Pražūtingas apsvaigimas“ – jam teko iš pradžių vaidinti beprotį, paskui buvo duotas chuligano vaidmuo. Režisierius mėgo eksperimentus.

E. Kačinsko Virvalas A. Vienuolio „Prieblandoje“ gerai pažįstamas visiems teatro žiūrovams. Pirmą kartą šį personažą suvaidinęs būdamas vos 21-erių, į sceną su šiuo vardu ėjo beveik iki pat karjeros pabaigos.

Nuo pat jaunystės jam teko vaidinti nemažai gerokai vyresnių personažų vaidmenų. Štai būdamas dvidešimt ketverių jis puikiai įsijautė į aštuoniasdešimtmečio senio Korbačio vaidmenį spektaklyje „Volponė“.

Po privalomos tarnybos armijoje jaunasis aktorius grįžo jau į naują, Laisvės aikštėje pastatytą teatrą, buvo vėl priimtas ir pirmiausia pasirodė spektaklyje „Prieblandoje“. Virvalas, maigydamas rankose palaikę kepurę, vėl ėjo aiškinti, į kokias kanapes nėrė iš klėtelės išlindęs Valikoniokas.

Paskui buvo Tesmanas H. Ibseno „Hedoje Gabler“, Kankalis – K. Sajos „Devynbėdžiuose“, Domantas – J. Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“, Lukas – M. Gorkio „Dugne“, Žerontas – Moljero „Skapeno išdaigos“ ir daugelis kitų.

Gamtos stebuklai

E. Kačinsko biografijoje rašoma, kad aktorius sukūrė per 130 vaidmenų. Pats jis sako nei skaičiavęs, nei programėlių rinkęs, nei nuotraukų kaupęs, nei archyvo kūręs, tad ir atsakyti negalintis – tiek ar ne tiek.

„Aš galvoju, kad jogos filosofija man smegenis praplovė. Stengiuosi prie nieko neprisirišti. Prie vaidmenų – taip pat. Neturiu nei nuotraukų, nei programėlių, nei iškarpėlių… Aš neturiu tokios dėžutės, kurią reikia tąsytis su savimi, o paskui gaila išmesti. Aš sau neleidžiu tų pačių durų atidarinėti kelis kartus…“, – viename interviu yra sakęs aktorius.

„Ėjo, praėjo“, – dabar sako jis, įsitikinęs, kad visada yra geriausia gyventi šia diena, nesižvalgant į praeitį, neaikčiojant dėl to, kas buvo. Gyvenimas nestovi vietoje, laikas lekia į priekį – to, kas buvo, nesugrąžinsi.

Netrukus septyniasdešimtojo gimtadienio sulauksiantis vyras šiuo metu gyvena artėjančios sėjos rūpesčiais – juk jis prisiekęs žemdirbys.

„Džiaugiausi, kad mano gyvenime buvo tie teatro metai. Kad turėjau Mokytoją, darbą, žiūrovus. To, kas buvo, jau negrąžinsi ir gailėtis neverta.“

E. Kačinskas

Ant palangės dėžutėse jau suvešėjo gražūs pomidorų daigai, šiltnamio žemė išpurenta, laukia tik, kol laukas pradžius.

Tokio daržo, kokį puoselėja menininkas, ne viena šeimininkė galėtų pavydėti.

Augina jis visas Lietuvoje derančias daržoves, be to, dar labai mėgsta naujus, nepažįstamus augalus sėti ir stebėti, kas bus. Tegul paskui jų ir nereikės, nepatiks – bent kartą užauginti norisi.

„Man nuo vaikystės gamta buvo ir iki šiol yra labai svarbi. Dievas man davė dvi dideles dovanas – mylėti gamtą ir meną“, – sako E. Kačinskas.

Jis iki šiol dėkingas, kad lemtis leido priartėti prie dviejų didžių stebuklų – J. Miltinio ir gamtos. Jie – šio gyvenimo autoritetai ir jo paslaptys. Nė vieno jų teigia taip ir neperpratęs.

Nors apie J. Miltinį daug pripasakota, prirašyta, jis iki galo taip ir liko nesuprastas net ir pačių artimiausių žmonių, mokinių.

Kaip ir gamta. Kas gali paaiškinti, kaip per didžiulius speigus plonytė šakelė sugeba išsaugoti gyvybę ir, atėjus pavasariui, vėl krauna pumpurus, skleidžia lapelius.

Laisvas žmogus

„Man labiausiai patinka laisvė ir tinginiavimas“, – juokiasi aktorius. Tačiau bene svarbiausiu iš prigimties atsineštu ir mokytojo J. Miltinio išugdytu bruožu jis laiko pareigingumą. Jo vedamas visada, ko imasi, daro kruopščiai ir iki galo.

O svarbiausia kiekvieno žmogaus pareiga, mano, yra pareiga gyventi.

Šiomis dienomis E. Kačinskas stengiasi pabaigti vieną įsipareigojimą – drožia iš medžio draugui pažadėtą gimtadienio dovaną – skulptūrą prie pirties. Dar vienas kitas brūkštelėjimas ir darbas bus baigtas – kubile vanta besiperiantis žmogelis iškeliaus į draugo namus.

Tada kaltelius meistras padės – didiesiems pavasario sėjos darbams prasidėjus nebus kada jų paimti.

Vaikystėje jis peiliuku iš pušies tošies drožė laivelius, kurpaites. Mokytoja skatino gabų vaiką užsiimti rankdarbiais.

Nemažai statulėlių, angelų figūrų ir kitokių darbų išdrožta jo rankomis – vieni draugams, pažįstamiems dovanoti, kiti namuose likę.

Vis dėlto svarbiausias E. Kačinsko gyvenimo ir kūrybos etapas – laikas, praleistas teatre.

Prieš dešimt metų, minint aktoriaus 60-metį, Panevėžio J. Miltinio dramos teatras, jį pristatydamas, rašė: „Per 40 kūrybos metų aktorius sukūrė įvairiaplanių vaidmenų. Jo kūrybos kelias neturi stabtelėjimų ar pakylėjimų, jo kelias visada išsiskyrė vaidmenų gausa. Sukurti personažai – įtaigūs ir giliai žmogiški, ryškūs ir charakteringi, vienodai įdomūs tiek pagrindiniai, tiek antraplaniai.“

Komentarai

  • Nuostabus aktorius, nuostabus menininkas. Sėkmės ir sveikatos, Maestro

  • aciu tau mielas drauge, kad tu buvai ir esi daug daug metu kazkur netoli….

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų