-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ką gi tas mėnulis simbolizuoja ir kodėl jis raudonas? Anot Indrės, raudona spalva jai reiškia meilę. O mėnulis asocijuojasi su kosmosu, kuris tapytoją labai traukia ir įkvepia kurti.
„Mėnulis veikia visus žmones. Jį gali pamatyti kiekvieną naktį pažvelgęs į dangų“, –pagrindinio paveikslų elemento atsiradimą aiškino dailininkė.
Be mėnulio piešiniuose galima pastebėti ir kanojoje plaukiančius tris žmones. I. Ercmonaitė atskleidė, kad šis piešinys – tai perpiešta nuotrauka, kurioje yra ji pati ir jos brolis su pusbroliu. Fotografija daryta prieš dešimt metų ir, neįtikėtina, dailininkė šį gražų prisiminimą tapo taip pat dešimt metų.
Parodoje galima išvysti nespalvotą kanoją ir dvi mažytes kanojas viename paveiksle. Ši Indrės mėgstama kanoja atsidūrė ir ant vieno Vilniaus troleibuso. Menininkei buvo staigmena, kai draugas gavo finansavimą projektui ir sumanė jos darbą perkelti ant kasdienės vilniečių transporto priemonės. Dailininkė labai džiaugėsi ir netgi pati važiavo „savo“ troleibusu.
Indrė sako, kad piešdama dažniausiai bando sugalvoti kokį nors siužetą. Ji teigė niekada nepiešianti vieno paveikslo, bet iš karto visą seriją.
„Dažniausiai vienu metu tapau penkis paveikslus ir apie visus juos galvoju“, – kūrybinio proceso šydą praskleidė menininkė.
Anot jos, į vieną paveikslą niekada netelpa visos mintys. O šios parodos mintys susidėliojo iš keleto dalykų, teko sujungti daug skirtingų minčių, todėl „Raudonas mėnulis“ – tiesiog apie kosmosą gyvenime.
Vienas labiausiai akį traukiančių paveikslų, kuriame susipina be galo daug įvairiausių idėjų, yra „Herbas tapybai“. Jame sudėta nemažai, atrodo, visai nesiderinančių dalykų.
„Kai tapiau „Herbą tapybai“, panaudojau visus vaizdus, kurie mane persekiojo, kurių tiesiog negalėjau netapyti“, – pasakojo Indrė.
Dailininkės žodžiais, šis paveikslas jai reiškia pačią tapybą. Todėl jame atsirado plaktukų, teptukų, kanojų, terpentino, karūnos ir net žymiojo „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslo kompozicija.
Prieš piešdama Indrė gerai viską apmąsto ir kiekvieną darbą pateikia kaip pasakojimą. Toks pasakojimas, linksma istorija, gimė ir su „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslo atkartojimu. Pasak Indrės, dirbdama rėminimo salone 2015 m. per vykusį Gailestingumo jubiliejų turėjo įrėminti daugybę didesnių ir mažesnių „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslų.
„Nuo tokios tų paveikslų gausos man pasidarė juokinga. Pagalvojau, pabandysiu nutapyti“, – prisiminė menininkė.
Tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes Jėzaus veidas be galo simetriškas, tad Indrei teko ilgai paplušėti, kol Jėzus įgavo panašius bruožus į originalo. Tapytoja tikisi, kad niekas nesupyks dėl tokio religinio piešinio, nes ji į tai pažvelgė tiesiog kaip į žaidimą ir Jėzų piešė tarsi kokį įdomų personažą.
Indrė vilnietė, tai kodėl parodą nusprendė surengti Panevėžyje? Pasirodo į Aukštaitijos sostinę ją atvedė prisiminimai.
„Panevėžys – mano vaikystės miestas, čia gyvena mano močiutė, todėl čia praleidau daug vasarų“, – su džiaugsmu pasakojo tapytoja.I
I.Ercmonaitė siekia, kad jos kūriniai būtų eksponuojami ir neštų kokią nors žinutę, priverstų žiūrovą susimąstyti.
„Nenoriu, kad paveikslai dulkėtų kampe, todėl stengiuosi, kad žiūrovas juos pamatytų kuo dažniau“, – pabrėžė tapytoja.
Prie matomumo prisideda ir vadinamosios „nematomos parodos“. Pavyzdžiui, du mėnesius vienas paveikslas kabėjo Vaidilos teatre, Vilniuje. Dailininkė teigė visai nebijanti, kad jos darbus apgadins, mielai juos paskolina visiems norintiesiems.
Kadangi tapytojai taip patinka dalytis savo menu su kitais, jai svarbu ir ką žiūrovai galvoja apie jos darbus. Indrė pripažino, kad niekada netapo atsainiai, kad nebūtų gėda paveikslo parodyti kitiems. Anot dailininkės, dažnas jos kūrybos vaisius vertina kaip linksmus, žiūrovai sugeba įžvelgti užkoduotą humorą.
