Gabalėlis Lietuvos Turkijoje

Gabalėlis Lietuvos Turkijoje

Nobelio taikos premija šįmet įvertintos Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Stambule dirbanti panevėžietė Ieva Keskinė jau daugiau nei aštuonerius metus jaukinasi per du žemynus besidriekiantį didžiausią Turkijos miestą. Ieva papasakojo apie lietuviškos tapatybės paieškas svetur, atskleidė, kodėl nepažįstamam smalsuoliui gali rūpėti, kiek vaikų jūs turite ar kiek uždirbate, ir kodėl turkas geriau nekaltai pameluos, nei atsakys pagalbos prašančiam praeiviui.

Ieva Keskinė save laiko pasaulio lietuve, tačiau širdyje yra tikrų tikriausia panevėžietė. Nors gimtąjį miestą paliko vos baigusi mokyklą, ryšio su juo neprarado ne vien todėl, kad čia liko šeima. Kiek tik galimybės leidžia, Ieva prisideda prie 5-osios gimnazijos alumnų ir „Panevėžys city Alumni“ klubų veiklos.

Pabaigusi 5-ąją gimnaziją, I. Keskinė išvyko studijuoti teisę Vilniaus universitete, paskui tęsė studijas užsienyje. Jau tada ji išmaišė nemažai pasaulio – mokėsi, dirbo, stažavosi ar tiesiog keliavo po Europą, Šiaurės Ameriką, Afriką, Artimuosius Rytus ir Aziją.

Šiuo metu Ieva gyvena visus žmogaus pojūčius sužadinančiame didžiausiame Turkijos mieste Stambule ir dirba Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos ir Centrinės Azijos regioninėje būstinėje. Stambule yra per 16 mln. gyventojų, tad šiame didmiestyje niekada nebus nuobodu. Miestas – Turkijos ekonominis ir finansinis variklis, bet jame klesti kultūra ir menas.

O I. Keskinei svetur veiklos netrūksta. Ieva – aktyvi Turkijos lietuvių bendruomenės narė, priklauso jos valdybai, koordinuoja projektus, organizuoja renginius. Bendradarbiaudama su Lietuvos kultūros taryba dabar organizuoja Turkijoje kuriančių mūsų šalies menininkių parodą.

„Norime, kad garsas apie talentingus lietuvius pasklistų plačiai“, – entuziazmo nestokoja panevėžietė.

Šiuo metu I. Keskinė gyvena viename įdomiausių pasaulio miestų Stambule ir dirba Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos ir Centrinės Azijos regioninėje būstinėje.

Įvertino Nobelio premija

Darbas Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) iš šalies atrodo apipintas šiokia tokia mistika. Išties daugelis nelabai suvokia, kuo ši organizacija tokia svarbi. Šįmet JTO švenčia 75 metų sukaktį. Ji vienija visas valstybes, dirba tam, kad užtikrintų pasauliui taiką, pagarbą žmogaus teisėms, skatina darnų vystymąsi ir teikia humanitarinę pagalbą toms valstybėms, kurioms labiausiai jos reikia. JTO turi daugybę agentūrų ir kiekviena jų specializuojasi konkrečioje srityje. I. Keskinė dirba Jungtinių Tautų vystymosi programoje (UNDP). Viena iš jos užduočių – mažinti nelygybę ir socialinę atskirtį, kovoti su skurdu. O šių metų Nobelio taikos premija skirta JTO Pasaulio maisto programai (WFP), kovojančiai su badu. Pasak Ievos, šis įvertinimas jai, kaip Jungtinių Tautų Organizacijos atstovei, itin svarbus.

„Žinią apie Nobelio taikos premiją sutikome su dideliu džiaugsmu ir pasididžiavimu, nes visi dirbame žmonijos gerovei. Įvertinimas visai institucijai yra svarbus priminimas, kad dauguma žmonijos pasiekimų taikos labui – komandinis darbas, reikalaujantis ne vieno ir ne dviejų žmonių indėlio“, – įsitikinusi pašnekovė.

Žinojo sugrįšianti

I. Keskinė Turkijoje jau daugiau nei aštuoneri metai. Kaip pati sako, jos emigracijos istorija gana paprasta. Studijuodama Vilniaus universitete sulaukė pasiūlymo išvykti akademinių mainų pagal „Erasmus“ programą. Teisės studentai labiausiai troško patekti į Vakarų Europos universitetus, bet panevėžietė nusprendė dalyvauti atrankoje į mažiau populiarias kryptis – paraiškoje pažymėjo Turkiją, Vengriją ir Slovėniją.

„Kodėl tada pažymėjau Turkiją? Gal dėl to, kad buvo tolimiausia galima kryptis? Mėgstu neįprastas šalis ir avantiūras, – šypteli Ieva. – Galbūt genai atėję iš mano tėvelio – alpinisto ir keliautojo.“

Stambulą, tą pasakišką miestą, Ieva iškart įsimylėjo. Nuojauta jai kuždėjo, kad dar sugrįš čia po studijų. Vėliau panevėžietė Vengrijoje studijavo magistrantūroje, gavo stipendiją moksliniams tyrimams Niujorke, dėstė Kosove, buvo įsitraukusi į jaunimo nevyriausybinės organizacijos veiklą. Galiausiai gavo pasiūlymą dirbti universitete Stambule ir sugrįžo į Turkiją. Panevėžietė sako neketinusi ilgam pasilikti, bet kaip tik tuo metu JTO perkėlė regioninę būstinę iš Bratislavos į Stambulą, o Ieva buvo atrinkta atlikti stažuotę Jungtinėse Tautose. Talentingą teisininkę išrinko dirbti JTO ir taip prasidėjo dar vienas panevėžietės profesinis etapas.

„Niekada neatmetu galimybės, kad kažkada grįšiu į Lietuvą ir kursiu tėvynės labui“, – teigia I. Keskinė.

Tapatybės paieškos

Nors atrodytų, kad veikliai panevėžietei turėtų trūkti valandų paroje, ji dar randa laiko ir Turkijos lietuvių bendruomenei. Į ją Ieva įsitraukė, kai ši dar tik kūrėsi.

I. Keskinė prisipažįsta, kad gyvendama Lietuvoje niekada nesusimąstydavo apie lietuvybę, lietuviškos tapatybės svarbą. Suvokimas atėjo pamažu. Gyvendama JAV ar Vengrijoje Ieva nelabai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu.

Lietuvos vardas garsiai skamba Turkijoje – čia veikia glaudi lietuvių bendruomenė, kuri kasmet organizuoja Velykų šventę, kalėdinę mugę, gieda himną. Minimos valstybinės šventės ir Joninės, lietuviai kartu sėdasi prie Kūčių stalo.

„Neturėjau net gintaro papuošalų! Mano tėveliai pradėjo šokti liaudiškus šokius kolektyve „Raskila“, dėvėti tautinius kostiumus. O aš, būdama Turkijoje, gana skirtingoje kultūrinėje terpėje, pradėjau suvokti, kad labai man trūksta to identiteto, trūksta lietuviškų tradicijų, pasiilgstu gimtosios kalbos“, – sako I. Keskinė.

Ir nors myli Turkiją, gerbia šios šalies kultūrą, išmoko kalbą ir gana gretai integravosi į visuomenę, Ieva nenorėjo asimiliuotis.

„Norėjau didžiuotis, kad esu lietuvė. Šiuo metu turiu ir gintaro papuošalų, ir net savo tautinį kostiumą!“, – šypsosi.

Stambule prie Kūčių stalo

Turkijos lietuvių bendruomenė palyginti maža – visoje šalyje gyvena tik apie 600 lietuvių. Stambule jų yra apie kelis šimtus, dar keli šimtai – Viduržemio jūros regione. Po keliolika tautiečių gyvena Ankaros ir Izmiro didmiesčiuose. Lietuvių rastume ir kituose Turkijos regionuose. Anot Ievos, nors Turkijoje lietuvių nėra daug, bet bendruomenė labai glaudi. Kasmet organizuojama Velykų šventė, kalėdinė mugė, giedamas himnas. Minimos valstybinės šventės ir Joninės, lietuviai kartu sėdasi prie Kūčių stalo, jei nepavyksta grįžti į Lietuvą.

„Stambule būna kiek sunkiau susirinkti visiems dėl miesto dydžio ir varginamų eismo spūsčių – miesto ilgis 90 kilometrų, tačiau labai norint visada pavyksta susiburti“, – pasakoja Ieva.

Kačių šventovė ir amžinas vėlavimas

Lietuviui Turkija atrodo kontrastų šalis – ten susitinka Europa ir Azija, susilieja Vakarai ir Rytai, susipina modernumas ir tradicija, susikerta liberalumas ir konservatyvumas.

Ieva tvirtina, kad kontrastai išryškėja ir visose srityse – ekonomikoje, politikoje, kultūroje, mene, tikėjime, žmonių tarpusavio santykiuose. Kita vertus, būna, kad paprasti kultūriniai skirtumai netinkamai suprantami.

„Lietuviai gali skųstis, kad Stambule niekas nesiteikia pasirodyti sutartu laiku. Tačiau ar punktualumas turi vertės, jei miestas dūsta nuo spūsčių? Kam jaudintis, kad kur nors gali pavėluoti? Ir kam prikaišioti artimiesiems ar bendradarbiams dėl nuolatinio vėlavimo? Toks stambulietiškas mąstymas: jei vėluoji tik 20 minučių, pranešti nebūtina“, – pasakoja Ieva.

Panevėžietė Ieva Keskinė sako neketinusi ilgam pasilikti Turkijoje, tačiau jau daugiau nei aštuonerius metus ji gyvena ir karjeros laiptais kopia kunkuliuojančios kultūros mieste Stambule.

Pasak I. Keskinės, Stambule itin garbinamos katės – jos iš tiesų nėra laukinės, kaip atrodo turistams, o pusiau naminės, jas galima paglostyti ir gyventojai murkles nuolatos šeria.

„Net per karantiną viena iš išimčių išeiti iš namų komendanto valandomis buvo pašerti kates kaimynystėje! Lietuviams tikrai derėtų pasimokyti iš turkų meilės gyvūnams. Jei katė atėjo į tavo krautuvėlę ir nusprendė ten apsigyventi, teks ją prižiūrėti, nes kaipgi kitaip“, – šypteli Ieva.

Melas iš mandagumo

Milijoniniame mieste, be abejo, sunku rasti reikiamą adresą. Bet, pasak I. Keskinės, lietuvis nustebtų sužinojęs, kodėl pasiklausus krypties turkas gali sumeluoti ir klaidingai parodyti kelią.

„Nepatyrusiam lietuviui gali sukilti pyktis dėl tokio elgesio, bet Turkijoje tiesiog labai nemandagu atsakyti „nežinau“. Tai kultūrinis skirtumas, ir tiek. Turkas, nors ir pats nežino krypties, primeluos bet ką“, – šalies keistenybes atskleidžia panevėžietė.

Pasak jos, taip pat nemažai turistų klaidingai galvoja, kad Stambulo taksistai specialiai juos vežioja šunkeliais. O iš tiesų dauguma vairuotojų nežino, kur keleivius vežti.

„Stambule keleivis turi parodyti kelią. Juk realybė tokia, kad tokiame didmiestyje joks taksistas negali žinoti, kur kiekviena gatvė yra. Beje, reikia sakyti ne adresą ar viešbučio pavadinimą, o kokią aiškią vietą, pavyzdžiui, Taksimo aikštė, Mėlynoji mečetė, prekybos centras X, o ten taksistas galės pasiklausinėti vietinių, kaip atrasti jūsų viešbutį ar gatvelę“, – pataria Ieva.

Vos atvykusi į Stambulą studijuoti, I. Keskinę ir dar porą lietuvių pasitiko universiteto paskirtas mentorius. Jo automobiliu atvykėlės važiavo per visą miestą link universiteto miestelio. Kelyje užmiestyje lietuvės tiesiog aikčiojo nuo kalnų grožio, bet mentorius nesuprato, apie kokius kalnus jos svaičioja.

„Mus, atvykėles iš lygumų, sužavėjo daug keliolikos metrų uolėtų kalvų palei kelią, o Turkijoje žemesnė nei 1000 metrų kalva nelaikoma kalnu. Įspūdžiai pasikeitė ir man pagyvenus Turkijoje. Dabar jau manau, kad Stambule tikrai nėra jokių kalnų, tik kalvos“, – juokiasi Ieva.

Ieva save laiko Lietuvos patriote, bet kartu ir pasaulio piliete. J

Dėl svečio padarys bet ką

Pasak I. Keskinės, turkai tikrai šilti ir draugiški. Galbūt šiaurietiško būdo lietuviams tai gali pasirodyti kaip perdėtas meilumas ar net įtartinas elgesys, bet, Ievos manymu, toks požiūris iš tiesų išryškina mūsų šaltumą.

Turkų kultūroje svečias yra labai svarbus ir turkai nersis iš kailio, kad įrodytų savo svetingumą – atvykėlis bus apšokinėtas, pamaitintas ir net apdovanotas. Net į krautuvėlę užsukęs klientas bus pavaišintas garuojančia arbata.

Anot I. Keskinės, turkai užsieniečius mėgsta, stengiasi su jais šiltai bendrauti. Galbūt neįprastas gali pasirodyti turkų smalsumas, nes jiems įprasta klausti labai asmeniškų dalykų.

„Gali pasiteirauti, koks jūsų atlyginimas ar koks svoris. Net ir nepažįstami žmonės – taksistas, pardavėjas, valstybės tarnautojas – gali paklausti, kokia jūsų šeiminė padėtis, kiek vaikų turite. Jei esate nesusituokęs – kodėl, jei neturite vaikų – kodėl, ką ir kur dirbate, kokia jūsų religija“, – turkų smalsumas jau nestebina panevėžietės.

Stambule, pasak jos, gyvenimas verda įprasta vaga – žmonės dirba, kuria šeimas, augina vaikus, švenčia šeimos šventes.

„Atkreipiau dėmesį, kad laisvalaikį turkai labai mėgsta leisti prekybos centruose. Jų Stambule yra daugybė. Bet galbūt jau ir Lietuvoje atsiradusi tokia laisvalaikio leidimo forma? Stambulas gana betoninis miestas, neturi žalių erdvių, tad daug turkų mėgsta savaitgaliais ar vasarą išvažiuoti. Vidurinės klasės atstovai turi vasarnamius užmiestyje ar Turkijos pietuose“, – pasakoja Ieva.

Turkiškos virtuvės magija

I. Keskinė greitai prisijaukino antikos lobyną, skalaujamą šiltos Viduržemio jūros. Pasak jos, Turkijoje tiesiog kitokia kultūra. Bet nebūtinai geresnė ar blogesnė nei Lietuvos. Panevėžietės adaptaciją svetur labai paspartino išmokta kalba. Net ir tokiame daugiamilijoniniame mieste kaip Stambulas beveik niekas nešneka angliškai – visur reikalinga turkų kalba. Pietų Turkijoje, kur klesti turizmas, tokios problemos užsieniečiams nekyla.

Pasak I. Keskinės, gyvenimas Turkijoje išties žavi – nuostabus klimatas, pažinimo džiaugsmą žadinančios lankytinos vietos. Bet Ieva svarsto, kad labiausiai ją pakerėjo itin turtinga turkiška virtuvė.

„Nemanau, kad iki gyvenimo galo galima išragauti visus tos šalies patiekalus. Įvairovė įspūdinga“, – tvirtina panevėžietė.

Visgi Ievai vis dar sunku priprasti prie alinamų Turkijos karščių.

„Nors Stambule vasarą tvyro apie 30–35 laipsnių karštis, nelabai įsivaizduoju, kaip galima ilsėtis Pietų kurortuose, kodėl lietuviai vyksta atostogauti į Turkiją liepą ir rugpjūtį. Bet galbūt jau primiršau Lietuvos darganą“, – svarsto I. Keskinė.

Mokė lietuviškų šokių

Lietuviai į Turkiją atvyksta dėl įvairiausių priežasčių – darbo, šeimos, studijų. Gana nemaža dalis dirba turizmo sektoriuje, ypač Pietų Turkijoje.

„Turime architektų, inžinierių, rinkodaros ir verslo vadybos specialistų, kalbų mokytojų, gydytojų, psichologų, universiteto dėstytojų, menininkų. Turime lietuvių, kuriančių verslą. Turkijoje yra daugybę studentų, atvykusių pagal akademinius mainus arba studijuojančių. Kai kurie lietuviai po studijų čia pasilieka gyventi, dirbti, kurti šeimą“, – pasakoja I. Keskinė.

Turkijos lietuvių bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos ir Turkijos institucijomis, vykdydama projektus. O jų yra pačių įvairiausių. Stambulo lietuviai organizavo lietuvišką vakaronę su Panevėžio ansambliu „Raskila“.

„Stambulo lietuviams ir turkams svečiams itin patiko mokytis tautinių šokių! Buvo pirmosios mišios Turkijoje lietuvių kalba. Kvietėmės kunigą iš Lietuvos, ir Panevėžio vyskupija maloniai mums „paskolino“ šaunų panevėžietį kunigą Gediminą Jankūną. Dalyvavome Stambulo tulpių festivalyje su Gediminaičių stulpų tulpių kompozicija, organizavome lietuvių delegacijos bėgimą Eurazijos maratone“, – vardija I. Keskinė.

I. Keskinė greitai prisijaukino antikos lobyną, skalaujamą šiltos Viduržemio jūros.

Ruduo, triatlonas ir gimnazija

Ieva save laiko Lietuvos patriote, bet kartu ir pasaulio piliete. Jai rūpi, kuo gyvena gimtoji šalis. I. Keskinė nuolat seka lietuvišką žiniasklaidą, balsuoja per rinkimus ir referendumus, palaiko ryšį su artimaisiais ir gana dažnai grįžta į Lietuvą.

Gyvendama Turkijoje, I. Keskinė labai ilgisi lietuviškos juodos duonos ir šalies gamtos grožio – girių ir miškų, upių ir ežerų.

Ieva užaugo ir gražiausius vaikystės metus praleido Panevėžyje. Atmintyje jai vis dar išlikę miesto vaizdai spalvingą rudenį.

„Vis prisimenu Skaistakalnio parką, geltonus klevų lapus ir tvyrančią ramumą. Pamenu, kad kadaise mūsų mieste vykdavo triatlono varžybos, jas labai mėgau stebėti. Ir, žinoma, labai laukdavau miesto šventės kiekvieną rugsėjį“, – po prisiminimų Panevėžį klaidžioja Ieva.

Visgi labiausiai nostalgiją jai kelia 5-oji gimnazija.

„Tai, ką esu pasiekusi – išsilavinimą, pasaulėžiūrą ir karjerą, yra tik mokyklos ir tėvų auklėjimo nuopelnas. Labiausiai pasiilgstu angliškų Kalėdų gimnazijoje. Kai grįžtu Kalėdoms, visada stengiuosi aplankyti savo mokyklą, susitikti su mokytojais“, – sako I. Keskinė.

Tiesia tiltus su Panevėžiu

Ieva priklauso Panevėžio 5-osios gimnazijos alumnų ir „Panevėžys City Alumni“ klubams. Kiek tik galimybės leidžia, dalyvauja jų susitikimuose. Prieš porą metų kartu sukūrė projektą ir skelbė konkursą moksleivio stažuotei į užsienį.

„Moksleivį iš Panevėžio siuntėme į Stambulą, į mano darbovietę JTO regioninėje būstinėje. Buvau jo mentorė, priėmiau į namus, organizavau darbinę ir laisvalaikio programą. Buvo nepakartojama patirtis tiek man, tiek jam. Labai džiaugiuosi, kad jis dabar aktyvus visuomenininkas“, – šypsosi I. Keskinė.

Panevėžietė taip pat yra tarptautinio profesionalų ir lyderių tinklo „Global Lithuanian Leaders“ narė. Ši organizacija vienija pasaulio lietuvius – savo srities profesionalus. Prisijungti prie jų Ieva buvo pakviesta šių metų pradžioje.

„Nors pandemija sukūrė kliūčių įgyvendinti tam tikrus planus, tikiuosi, kad kitais metais pavyks labiau įsitraukti į šią veiklą. Mano uždavinys – suburti Turkijoje gyvenančius lietuvius profesionalus, užmegzti ryšius su kitų šalių grupėmis ir taip paskatinti Turkijos lietuvių bendruomenės plėtrą“, – nemažų planų turi I. Keskinė.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų