G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejus: sveikinimai ir laiškai

G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejus: sveikinimai ir laiškai

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas unikalus ir gausus rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) memorialinis rinkinys.

Jame daugiau kaip 600 vienetų įvairių eksponatų. Didžiąją jų dalį 1946 m. muziejui perdavė Marytė Galiauskaitė, keliolika metų drauge gyvenusi ir globojusi senyvo amžiaus sulaukusią G. Petkevičaitę. Muziejuje saugomi įvairių asmenų ir organizacijų Bitei adresuoti laiškai, atvirlaiškiai, telegramos, vizitinės kortelės, dokumentai, knygos, laikraščiai ir žurnalai, nuotraukos, paveikslai, baldai, asmeniniai daiktai.

Išskirtinio dėmesio Bitė sulaukė 1936 m. pavasarį. Pagal senąjį kalendorių kovo 18-oji – G. Petkevičaitės gimimo ir vardo diena. Pasitelkusi to laikmečio priemones, visuomenė sveikino ir minėjo rašytojos 75-ąją gimimo sukaktį: apie kilnią Bitės tarnystę žmonėms ir Lietuvai rašė spauda, įvairiose Lietuvos vietovėse surengti iškilmingi minėjimai. Kauno „Aušros“ gimnazijoje vykęs minėjimas buvo transliuojamas per radiją. Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, atvykus garbingiems svečiams, iškilmingai pasveikinta jubiliatė, fotografuotasi. Į G. Petkevičaitės-Bitės butą Šv. Zitos g. Nr. 16 buvo atsiųsta daug asmeninių bei įvairių organizacijų vardu parašytų sveikinimo laiškų, telegramų ir atvirukų.

Panevėžio telegrafas jubiliatei siunčiamas telegramas pradėjo priiminėti jau kovo 17 d. vakare. Kitą dieną telegrafo aparatai buvo įkaitę nuo Bitei skriejančių sveikinimų, linkėjimų, padėkų. Kas pusvalandį ir dažniau iš Kauno, Anykščių, Klaipėdos, Telšių, Šaukėnų ir kt. plaukė telegramos ,,Brangiajai Darbščiajai Bitelei“, ,,Sielų Gydytojai“, ,,Žmonių Širdžių Maitintojai“. Muziejuje saugomas „Kišeninis kalendorėlis 1936 metams“, kuriame jubiliatė suregistravo gautuosius sveikinimus. Jame pažymėta, kad gavo 25 ,,Luxus“ telegramas, 14 telegramų, 34 laiškus, 12 atvirukų, viso labo 85. Vėliau prirašyta, jog sulaukė dar 10, iš viso – 95 sveikinimų. Kitame kalendorėlio lapelyje G. Petkevičaitė-Bitė surašė ilgiausią pavardžių, organizacijų sąrašą (92 pozicijas), kam ketino parašyti padėkos laiškus už gautus pasveikinimus.

Iš Bitei atsiųstų 95 jubiliejinių sveikinimų į Panevėžio muziejų pateko 29 laiškai ir 14 telegramų. Juos galime suskirstyti į asmeninius, valstybinių institucijų ir įvairių organizacijų sveikinimus.

Etiketo subtilybės

Gausiausias šūsnis – asmeniniai sveikinimai. Jie iškalbingi, labai nuoširdūs, atskleidžiantys jubiliatės ir sveikintojų santykį, bendravimo patirtį, didžiulį Bitės autoritetą visuomenėje; saugantys to laikmečio etiketo subtilybes: kreipinių, padėkojimų išraiškas ir įvairovę. Telegramas iš Kauno su padėkos žodžiais ir linkėjimais siuntė buvę bendražygiai, įžymūs politikos ir visuomenės veikėjai, bičiuliai: ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, buvęs knygnešys, gydytojas profesorius Juozas Bagdonas, buvęs knygnešys ir spaudos darbuotojas Petras Ruseckas, teisininkas, politikas Mykolas Sleževičius, Janina bei Petras Narutavičiai ir kt. Telegrafu (tuomet labai populiaria ryšių priemone) skriejo sveikinimai nuo Vandos Didžiulytės iš Panevėžio, nuo kanauninko, seno šeimos prieteliaus Jono Staševičiaus iš Šaukėnų. Rašytojas Vienuolis iš Anykščių telegramoje rašė: „Ką reiškia kūnui 75 metų našta, jei siela tebesiekia „ad astra“. Gyvuok ir kurk.“ Savo Mokytoją sveikino buvę mokiniai: poetas Kazys Inčiūra telegramoje parašęs „Lenkiuos Gabriele Bite Tavo gražiajai sielai ir darbščioms rankoms“, gydytoja Anastazija Žilytė iš Telšių ir kt.

Asmeniniai laiškai-sveikinimai rašyti ypatingai asmenybei ypatinga proga, tad kiekvienas savaip įdomus, rašytas apgalvojant kiekvieną kreipinį, palyginimą, kupinas prasmingiausių atsiminimų, padėkų ir linkėjimų.
1936 m. kovo 18 d. filosofas Vydūnas iš Tilžės rašė: „Didiai Malonioji, Prašau nuolankiai teikties iš manas priimti širdingiausius pasveikinimus gyvanus 75 metų amžių. Kiek tse patirta ir pakasta! Ir kiek tse teikta, dirbta, veikta! Net mane pasiekė toli prieš 30 metų Tamstos dvasios spinduliai, kada skaitydavau, ką Bitė buvo rašiusi. Dar šiandien atmenu, koks širdingumas dvelkė kad ir iš trumpo rašinio su antraštiu: Kodėl tavęs čia nėra? /…/ Tamstos gyvenimas buvo, nežiūrint viso vargo ir apsivylimo, vis dėlto laimintas Augstiausiojo. Ir toks jis bus ir ateityje. Pasitikėkime. Tikrai širdingą pagarbą reiškia Vydūnas“. Bitės gyvenimo prasmę išaukštinančiame Vydūno laiške atsispindi išskirtinė jo rašyba: lietuvninkų tarmės ypatybės, vokiečių kalbos įtaka bei paties Vydūno susikurti ir naudoti individualūs ženklai.

Pagarba ir nerimas dėl Tėvynės

Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas G. Petkevičaitę sveikino šiais žodžiais: „Aukštai Gerbiamoji, Jaučiu malonią pareigą sveikinti Aukštai Gerbiamąją susilaukus taip gražaus amžiaus. Tiesa, svarbiausia – ne ilgas, o vaisingas gyvenimas. Tamsta nuo pat jaunystės atsidėjai tarnauti ne tik atskiriems asmenims, bet ir visai tautai; kaip bitė rinkai „krislus“ ir /…/ moralinius žmonių vargus /…/“

Pedagogo, poeto, bičiulio Leono Kuodžio sveikinimas prasidėjo kreipiniu ,,Brangi mūsų Tautos Motute!“. Laiške jis rašė: „Senieji mūsų tautos žmonės nei sensta nei miršta. /…/ Kas Tamstą pažino, tas Tamstos asmenyje pažino ne tiktai tautos motiną, bet ir savo tikrą motutę. Tai kita tiesa, kurią norėjau Tamstai pareikšti ta pačia proga. Tamstos universalus prometeizmas – meilė vargstančiam žmogui yra trečia tiesa, duodanti gyvenimui prasmę. Kiek mes – mūsų tauta, mūsų jaunimas – mokėsime įvertinti ir pagerbti tokius žmones, kaip Tamstą, tiek mes būsime verti žmogaus ir lietuvio vardo. Garbė Tamstai, įkūnijusiai idealą! Gyvuok mums ir šviesk, kaip laimės žiburys!“
Teisininkės Onos Leonaitės-Kairienės sveikinime Bitei reiškiama pagarba persipina su nerimu dėl tėvynės ateities: „Didžiai Gerbiamoji Tamsta! Šiomis dienomis ir aš gyvenu Tamstos garbingų sukaktuvių nuotaika. Visa širdimi linkiu Tamstai sveikatos ir sielos ramumo, ypač dabartiniais tamsiais mūsų krašto gyvenimo laikais. O kad tie laikai yra skaudūs ir slegia visą kraštą – apie tai kalba net akmenys. Savo atsiminimus „Lietuvos žiniose“ Tamsta baigi žodžiais: „Branginkim tą Laisvę“. Tik trys žodžiai, o daug pasakyta. Mes jau išmokome skaityti tarp eilučių ir Tamstos žodžius papildome tuo, ko Tamsta nepasakei. Tikiu, kad visi mes dar sulauksime šviesesnės ateities. /…/ “
Ilgiausių metų ,,Didžiai Gerbiamajai Gabrielei Petkevičaitei“ sveikinimo laiškuose linkėjo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas Jonas Vileišis, pedagogas Juozas Avižonis su šeima, Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktorius Kazimieras Jokantas, buvę Bitės mokiniai Jadvyga Minginaitė-Morkienė iš Šiaulių, Ben. Rutkauskas iš Kėdainių ir kiti.

Mylima jaunimo

Bitė sulaukė sveikinimų iš įvairių moterų organizacijų, mokytojų sąjungų, mokyklų, šaulių, skaučių draugijų, laikraščių redakcijų. G. Petkevičaitę, skyrusią gyvenimą jaunuomenės švietimui, ypač turėjo pradžiuginti laiškas iš skaučių vadovių III stovyklos su daugiau nei 90-ies stovyklautojų linkėjimais ir parašais. Šiame sveikinimo rašte nebėra nė vienos tuščios vietelės – visas išmargintas įrašais. Įvairių Lietuvos mokyklų mokytojos-skautės ir gimnazijų vyresniųjų klasių moksleivės, mokytojų seminarijų ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto studentės rašė ne tik linkėjimus, bet ir pasižadėjimus sekti G. Petkevičaitės pavyzdžiu. Į stovyklą skautės buvo susirinkusios iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių, kaimelių. Stovyklavo čia ir Panevėžio mokytojų seminarijos bei įvairių Panevėžio mokyklų moksleivės, mokytojos skautės iš Subačiaus, Karsakiškio, Geležių, Upytės, Uliūnų. Bitei linkėjimus ir padėkas įrašė jos buvusios auklėtinės, tuomet jau mokytojos: Vanda Januševičiūtė iš Panevėžio 2-osios pradžios mokyklos, Adelė Juškaitė iš Karsakiškio pradžios mokyklos, V. Šataitė. Sveikinimo laiške rašoma, kad prie liepsnojančio skaučių laužo buvo skaitomos G. Petkevičaitės mintys apie jaunystę, gamtos ir grožio meilę. Skautės Bitei skyrė dainas ir siuntė skautišką „valio“. Kas galėjo būti mieliau sukaktuvininkės Gabrielės Petkevičaitės širdžiai, jei ne žodžiai: „Jūsų kilnus asmuo ir kūriniai įžiebė mano sieloje ugnį, ją pastiprinti dalyvauju degančio laužo šviesoje. Kėdainiai, valdžios gimnazija. Mokytoja K. Asevičaitė“.
Sveikino žymiausios ponios
G. Petkevičaitė-Bitė viena iš pirmųjų Lietuvoje ėmė rūpintis moterų padėtimi, jų švietimu, rašė apie moterų bėdas ir rūpesčius, vėliau kvietė moteris burtis į organizacijas, redagavo pirmąjį moterims skirtą laikraštį „Žibutė“ (1911–1913). 1936 m. pavasarį ji sulaukė malonaus atgarsio iš moterų organizacijų. 1936 m. kovo viduryje Bitė gavo Lietuvos moterų tarybos sekretorės F. Grigonienės laišką, kuriame rašoma, kad „Lietuvos Moterų Taryba nori Tamstos šventę pagerbti. Malonėkite pranešti, ar Tamsta sutiktum atvykti į Kauną ir kuriuo metu Tamstai būtų patogiausia dalyvauti numatomose iškilmėse“. Vėlesni laiškai liudija, kad Bitė Kaune surengtame minėjime nedalyvavo. Netrukus jos namus pasiekė Lietuvos moterų tarybos sveikinimas su 36 laikinosios sostinės žymiausių ponių parašais. Jame rašoma, kad pagerbiant G. Petkevičaitę moterys suruošė posėdį, kuriam pirmininkavo ponia prezidentienė. „/…/ kauniečių moterų būrys, įsigilinęs į Tamstos, brangioji Jubiliate mintis, troškimus ir darbus siunčia Tamstai savo širdingiausius jausmus ir linkėjimus“. Laišką pasirašė Sofija Smetonienė, Vincenta Lozoraitienė, Birutė Tursienė, Anelė Zikarienė, Ida Dektoraitė ir kitos posėdžio dalyvės.
Pagerbė Suomija
G. Petkevičaitės-Bitės 75-erių metų sukaktis buvo paminėta ir Suomijos spaudoje. 1936 m. kovo pabaigoje iš Helsinkio, Lietuvos generalinio konsulato Suomijoje, atkeliavo gerbiamai rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei skirtas laiškas. Sveikinime pranešama, kad konsulatas suteikė Suomijos spaudai žinią apie rašytojos 75 metų sukaktuves (pridėta ir žinutės apie G. Petkevičaitę-Bitę Suomijos spaudoje iškarpa) bei prašoma atsiųsti novelę, kuri bus išversta į suomių ar švedų kalbas ir išspausdinta viename Suomijos žurnale. Laiškas spausdintas lietuvių kalba ant firminio blanko su vandens ženklais, pasirašytas Lietuvos generalinio konsulo Suomijai Dr. R. Oller.
Lietuvos sąžinė
G. Petkevičaitei-Bitei atsiųsti sveikinimo laiškai, telegramos spinduliuoja rašytojos prasmingo gyvenimo įvertinimu, dėkingumu už novatorišką darbą daugelyje sričių, aukšta pagarba sukaktuvininkei, atskleidžia šios asmenybės autoritetą bei visuotinį pripažinimą valstybiniu mastu. Kiekvienas, perskaitęs prieš daugelį metų G. Petkevičaitei-Bitei parašytus sveikinimus, iki tol gal ir mažai girdėjęs apie šios asmenybės gyvenimą bei veiklą, įsitikins, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo yra ir bus LIETUVOS SĄŽINĖ.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų