Asmeninio albumo nuotr.

Flirtas su trimitu

Flirtas su trimitu

Jau kurį laiką Panevėžio muzikinėje padangėje ryškiai šviečia trimitininkės Ernestos Švelnytės talentas. Trimito meno paslapčių mokiusis iš Europos geriausiųjų, šiandien savo žinias ir patirtį ji perduoda jauniesiems panevėžiečiams.

Iš itin gražaus miestelio Trakų rajone Aukštadvario kilusi E. Švelnytė jau daugiau nei trejus metus save vadina panevėžiete.

Ernesta – profesionali trimitininkė, groja gilias tradicijas turinčiame Panevėžio pučiamųjų orkestre „Garsas“.

Asmeninio albumo nuotr.

Be to, dar ji Panevėžio muzikos mokykloje mažiesiems padeda pažinti garsų pasaulį.

Ernesta pastebi, jog jaunajai kartai neretai trūksta pasitikėjimo savimi. Anot jos, visi mokiniai labai skirtingi, todėl per pamokas tenka kalbėti ne tik apie grojimą, bet ir apie gyvenimą, mokyklą, bendravimą.

„Nesu ta mokytoja, kuri griežtai laiko mokytojo ir mokinio ryšį. Stengiuosi būti atvira ir bendrauti taip, kad mokinys nejaustų atstumo, nelygiavertiškumo su manimi“, – šypsosi Ernesta.

Pedagogė pastebi, kad vieni vaikai ateina jau trykštantys noru groti būtent trimitu, kitiems reikia daugiau laiko. Tuomet stengiasi daugiau papasakoti apie patį instrumentą, muziką pateikti įdomiai.

Pasak Ernestos, apie savo mokymo metodiką ji daug pasako kalbėdama apie pačius mokinius. Visada atsižvelgia į kiekvieną vaiką individualiai – ne tik grojimo gebėjimus, bet ir charakterį.

„Pagalvoju, koks kūrinys paskatintų daugiau groti, motyvuotų. Taip pat skiriu laiko psichologiniams aspektams. Žinoma, dirbant su vaikais tai tenka pateikti kitaip, paprasčiau, bet labai džiugina, kai tai padeda. Jauną žmogų lavinti lengviau, nei jau susiformavusį, todėl pastangų tam stengiuosi negailėti“, – šypteli E. Švelnytė.

Tarp Panevėžio ir Helsinkio

Muzika Ernestai vienareikšmiškai yra tapusi gyvenimo būdu. Anot jos, tokiose srityse kaip menai ar sportas praktiškai neįmanoma būti profesionalu, negyvenant tuo, ką darai.

„Grojimas reikalauja nuolatinio darbo ir praktikavimosi, o tam, kad tobulintum ir savo muzikinį supratimą, neatsiliktum nuo naujovių ir išliktum patrauklus muzikinėje rinkoje, turi suktis šiame katile nuolat“, – sako trimitininkė.

Ji iš tų žmonių, kurie žino, jog to, ką išmoks, ant pečių nenešios. Ernestos mokslo kelias labai ilgas ir platus.

Šiuo metu ji – Helsinkio J. Sibelijaus muzikos akademijos magistrantė. Šį semestrą yra akademinėse atostogose, o kitų metų planuose – baigiamieji egzaminai.

Į Suomiją Ernesta išvyko pabaigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Savo profesorių Pasį Pirineną Helsinkyje pažinojau iš anksčiau. Keletą metų iš eilės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos brass ansambliu dalyvavome Baltijos šalių ir Suomijos akademijų varinių pučiamųjų festivalyje. Ten su juo ir susipažinau, jis pasiūlė atvykti mokytis“, – pasakoja trimitininkė.

Mokėsi ir gerovės

Jau iki tol E. Švelnytė buvo girdėjusi, kad studijų kokybė Suomijoje labai aukšto lygio. J. Sibelijaus akademijoje studentai turi laisvę rinktis iš begalės įvairiausių paskaitų, beveik visą tvarkaraštį gali susidaryti pagal savo asmeninius poreikius.

Be visų grojamųjų paskaitų, E. Švelnytė lankė ir tokių, kurios ruošė scenai kitaip – mokė įvairiausių technikų, psichologinio atsparumo.

Netgi lankė kursą, pavadinimu „Wellbeing“ (liet. Gerovė), kuriame buvo supažindinta su įvairiomis mankštomis, žmogaus anatomija, psichologija.

„Dar vienas įdomus dalykas, kad viename didžiuliame pastate, kuriame mokausi, yra trys institucijos – akademija ir du geriausi Suomijos simfoniniai orkestrai, tad studentai turi galimybę nuolat eiti į puikius koncertus, susitikti su kitais muzikantais, priartėti prie profesionaliosios scenos“, – džiaugiasi pašnekovė.

Po Ispanijos saule

Pagal studentų mainų programą E. Švelnytė metams buvo išvykusi studijuoti į Barseloną Katalonijos aukštojoje muzikos akademijoje.

Ispanijoje trimitininkei teko paviešėti dar prieš keletą metų, kai su kvintetu dalyvavo festivalyje. Ten susipažino su ispaniškomis varinių pučiamųjų tradicijomis, mokymo metodais, kurie labai tiko ir patiko.

„Nors buvo pats pandemijos įkarštis, Ispanijoje daug veiklų buvo sustojusios, vis tiek gavau kvietimą studijuoti ir pasiryžau važiuoti. Stengiausi nesusikurti per daug vilčių, nes prieš kelionę savo dėstytojos asmeniškai nepažinojau. Bet jau po pirmos trimito paskaitos supratau, kad viskas bus labai gerai. Taip ir buvo“, – šypsosi Ernesta.

Anot E. Švelnytės, tai iki šiol yra jos įsimintiniausi gyvenimo metai. Mat Barselonoje ji pateko mokytis pas žinomą trimitininkę Mirėją Fares Boš, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, dar yra ir nuostabus žmogus.

Labai stengėsi Ernestai duoti kuo daugiau, visada palaikė, skatino nesustoti. Anot E. Švelnytės, dėstytoja iš visų sutiktų pedagogų išsiskiria tuo, jog vedė pirmyn ir mokė ne tik muzikos.

„Prie viso to galiu pridėti ir kitus nuostabius žmones, kuriuos sutikau. Kultūrą, kuri man labai patiko, daug koncertų, kuriuos aplankiau. Jūra, saulė, kalnai – visa tai ypatinga“, – sako muzikantė.

Barselonoje Ernesta pateko mokytis pas žinomą trimitininkę Mirėją Fares Boš, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, dar yra ir nuostabus žmogus. Asmeninio albumo nuotr.

Savo muzikinio gyvenimo kelią E. Švelnytė dalija į keletą skyrių, priklausomai nuo to, kokio amžiaus buvo ir kiek pažengusi muzikoje. Tačiau ją visada lydėjo mokytojai autoritetai.  Pirmasis, pas kurį besimokydama suprato, kad nori eiti muzikos keliu, šviesaus atminimo Valerijus Filonovas. Pedagogas, atlydėjęs į aukštąsias muzikos studijas – Zenonas Juozapavičius.

„Besimokant muzikos akademijoje teko studijuoti pas nemažai dėstytojų, bet išskirti noriu profesorių Adomą Kontautą, kuris be viso įdėto darbo mane mokant muzikos, buvo ir artimas sielai žmogus“, – sako Ernesta.

Pasirinkimu nustebino

Vaikystėje E. Švelnytė buvo itin aktyvi, o kartais ir pašėlusi. Mokykloje puikiai sekėsi mokslai, tad daugelis jos aplinkos žmonių nesitikėjo, kad pasirinks muzikantės kelią. Be Ernestos neapsieidavo mokyklos renginiai, buvo panirusi į popamokines veiklas.

Nors šeimoje yra vienintelė, taip artimai susijusi su muzika, giminėje taip pat būta mėgstančių groti.

„Manau, pradžioje, kai po truputį ėmiau užsiminti tėvams, kad noriu tęsti muzikinį kelią, jie turėjo nustebti. Nors to neparodė, visada labai palaikė ir tą daro iki šių dienų“, – šypsosi trimitininkė.

Savo kelią E. Švelnytė pradėjo vos šešerių nuo choreografijos mokslų Trakų meno mokykloje. Bėgant metams išbandė ir kitas veiklas – orientavimosi sportą, įvairias olimpiadas, šaudymą. Galiausiai, būdama vienuolikos, išgirdo apie mokykloje naujai buriamą orkestrą. Buvo labai smalsi, tad kojos pačios nuvedė ten.

Pirmojo apsilankymo metu, patikrinus mergaitės ritmikos pojūtį, klausą, įvertinus fiziologiją, mokytojas pasiūlė jai groti trimitu.

Tai buvo pirmasis susitikimas su vienu svarbiausių trimito mokytojų E. Švelnytės gyvenime – Valerijumi Filonovu.

E. Švelnytės pasirodymas buvo transliuotas ir per Bangladešo televiziją. Mėnesio kelionė į Bangladešą jai viena įsimintiniausių. Asmeninio albumo nuotr.

Pūsti nėra lengva

Atėjusi į orkestrą E. Švelnytė nė nežinojo, kas gi yra tas trimitas. Pasirodė, jog tai daug valios ir įdirbio reikalaujantis instrumentas. Nuo kitų jis skiriasi tuo, jog pati pradžia būna kiek sunkesnė. Vien dėl to, kad garsas grojant trimitu išgaunamas orui vibruojant lūpas.

„Tai yra gan nemažas iššūkis, nes grojimo principas nėra įgimtas. Tai specifiniai veiksmai, nenaudojami kasdieniame gyvenime. Taip pat vienu metu reikia lavinti gan daug aspektų: kvėpavimo techniką, lūpų ir jas supančių raumenų darbą, klausą“, – aiškina trimitininkė.

Visgi Ernesta svarsto, jog jos pradžia pučiant trimitą nebuvusi itin sunki. O grojant orkestre motyvacijos daugiau nei tada, kai mokomasi individualiai.

Praėjus keletui metų, ji į rankas paėmė kornetą. Tai tipiškas instrumentas grojant brass band.

„Orkestre groti pagrindines partijas, manau, natūraliai buvo smagiau“, – sako E. Švelnytė. – Gal kiek ilgiau truko pats mokymosi procesas, nes tuo pat metu vienas mokytojas mokė dar bent 25 orkestro vaikus. “

Po poros metų grojimo orkestre, muzikali mergaitė atėjo mokytis į Rudiškių muzikos mokyklą, Valerijaus Filonovo klasę.

Konkurse Taline su Venesuelos trimitininku Pacho Flores. Asmeninio albumo nuotr.

Dovana groti

E. Švelnytė vis dažniau pagalvodavo, kad nori eiti greta muzikos. Anot jos, kiekviena muzikanto diena yra nauja pamoka: rutinos nedaug, nauji repertuarai, koncertai, kolektyvai.

Didžiausias iššūkis Ernestai yra kasdien skirti laiko grojimui ir nuolatiniam mokymuisi. Tai, anot jos, muzikanto specialybės užkulisiai, kurių kiti nemato, bet kiekvienas profesionalus muzikantas turi nueiti ilgą ir tikrai nelengvą kelią.

„Svarbu paminėti ir psichologinį aspektą. Mano karjeros pradžioje psichologiniam pasirengimui nebuvo skiriama daug dėmesio. Vis dėlto tai yra vienas svarbiausių dalykų, apie kurį daugiau sužinojau ir įsigilinau tik besimokydama užsienyje“, – sako trimitininkė.

Pasak E. Švelnytės, muzikantams gan dažnai tenka susidurti su įtemptomis situacijomis, atsakingais koncertais ar konkursais, todėl labai svarbu mokėti priimti įvairiausias emocijas, pajausti, kada įtampa užsitęsia per ilgai, sugebėti nekaltinti savęs po nepasisekusio pasirodymo.

Anot E. Švelnytės, muzikos galia yra itin universali. Vienam – tai galimybė išreikšti jausmus ir mintis, kitam gali būti geriausias būdas atsipalaiduoti – lyg meditacija ar terapija.

Jai muzika padeda pasakyti tai, ko kartais negali išreikšti žodžiais.

„Galimybė groti yra dovana. Ne kiekvienas gali tuo mėgautis. Apie tai pagalvojusi, dar labiau imu vertinti, ką turiu“, – teigia pašnekovė.

Išskirtinės kelionės

E. Švelnytės muzikinė kelionė driekiasi per daugybę pasaulio šalių. Ji nuolat dalyvauja įvairiuose grojimo konkursuose, festivaliuose. Jos pasirodymas netgi buvo transliuotas per Bangladešo televiziją.
Mėnesio kelionė į Bangladešą jai viena įsimintiniausių.

„Su daugybe muzikantų iš viso pasaulio grojome tradicines Bangladešo muzikos kompozicijas, tačiau atlikome jas šiuolaikiškai. Visa muzika buvo ruošiama Bangladešo televizijos muzikos kanalui. Tai – išskirtinė patirtis klasiką studijuojančiam muzikantui“, – teigia trimitininkė.

Muzikiniame kelyje E. Švelnytę lydi šeima, kurią, svarsto muzikantė, turėjo nustebinti toks jos pasirinkimas. Asmeninio albumo nuotr.

Ernestos atmintyje ryškiai šviečia ir Europos jaunimo brass band čempionatas Austrijoje ir Olandijoje. Taip pat koncertas Ispanijoje, Alziroje, su kvintetu „Amber Brass“. Nors tuomet buvo dar labai jaunas kolektyvas, gavo kvietimą dalyvauti išskirtiniame varinių pučiamųjų festivalyje „Sbalz“.

Anot E. Švelnytės, kaip ir kiekvienam žmogui, nesvarbu, ką gyvenime jis beveiktų, jai norisi būti vertinamai. Ypač, kai į tai, ką daro įdeda labai daug pastangų ir nuoširdumo.

„Kad ir kiek besimėgaučiau tuo, ką darau, jei viskas būtų tik dėl savęs patenkinimo – tai jau egoizmas. Grįžtamasis ryšys yra tai, kas mus visus apjungia ir suteikia prasmę gyvenime“, – pabrėžia muzikantė.

E. Švelnytei darbe ir studijose tenka atlikti įvairių žanrų kūrinius – nuo klasikos iki džiazo ar roko. Tačiau artimiausiais sau laikytų vėlyvojo romantizmo, neoklasicizmo orkestrinės ir XX a. kamerinės muzikos žanrus.

„MKompozitorius tektų vardinti gan ilgai, tad išskirsiu tik du sau artimiausius: Gustavas Maleris ir Igoris Stravinskis“, – sako trimitininkė.

Šiandien jai sudėtingiausi atrodo pastaraisiais dešimtmečiais sukurti šiuolaikiniai kūriniai trimitui. Norint juos išpildyti, pasak Ernestos, reikia visapusiškos brandos.

Kai vieno per maža

Labiausiai Ernestą džiugina dalykai, kurie teikia ramybės jausmą, – muzikavimas, bendravimas su žmonėmis, kelionės ir sportas.

„Laisvalaikiu mėgstu keliauti, aktyviai leisti laiką gamtoje, bėgioti, žaisti badmintoną, tinklinį. Labai patinka įvairūs galvosūkiai, protmūšiai. Beje, esu ne vieną organizavusi ir pati“, – pasakoja muzikė.
Save ji vadina žmonių žmogumi.

„Banalu, bet tai gerai atskleidžia mane. Daug emocijų ir potyrių pasisemiu iš bendravimo su artimais ar įkvepiančiais žmonėmis“, – teigia pašnekovė.

E. Švelnytė sako retai kalbanti apie svajones garsiai, nes pastaraisiais metais išmoko daugiau gyventi šia diena.

„Turiu tikslų, susijusių su muzika, tačiau ir ne tik su ja. Stengiuosi priimti kiekvieną gyvenimo siųstą pokytį, išbandymą ar sėkmę“, – šypsosi trimitininkė.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų