-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Europoje vykstant karui, kalbėti apie tai, kaip keičiasi pasaulis, supratimas apie tam tikrus reiškinius, kokią įtaką tai turės mūsų ateičiai, tolesnei civilizacijos raidai, tapo ypač svarbu.Panevėžio kraštotyros muziejaus Baltijos keliui skirtoje tradicinėje diskusijoje šįkart kalbėta apie karo Ukrainoje keliamus iššūkius Lietuvai ir ne tik.
Kokios bus karo Ukrainoje pasekmes pasaulio tvarkai? Ir ar galima prilyginti atkurtos Lietuvos kariuomenės ginkluotę bei karinę techniką su tuo, kaip vyko ginklavimasis nepriklausomybę atgavusioje Ukrainoje?
Vytauto Didžiojo universiteto prof. habil. dr. Gintautas Mažeikis, forume Panevėžyje kalbėjęs apie civilizacijų karą, sako, kad civilizacinis žvilgsnis į Europos ir pasaulio tapsmą, bent jau moksliniu požiūriu, kurį laiką atrodė atgyvenęs – mažai ką naujo buvo galima apie tai pasakyti. Tad ir politikoje retai apie tai diskutuota. Daugiau kalbėta apie globalizaciją, pagrindinius galios polius arba globalinį regionalizmą.
O civilizacinis žvilgsnis, pasak filosofo ir kultūrinės antropologijos tyrėjo, atsitraukė. Tad po to, kai 1996-aisiais pasirodė amerikiečio politikos mokslų eksperto Samuelio P. Hantingtono knyga apie globalų kultūrų susidūrimą ir vėlesnis jos vertimas į lietuvių kalbą, daug diskutuota, ar šis veikalas nėra perdėtas, netgi perteklinis – gal jau civilizacijų karai seniai atgyvenę?
Tačiau šiandienos įvykiai verčia žvelgti į amerikiečio geopolitiko mintis jau kitomis akimis. Mat vienas klausimų, kurį savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ kėlė pats S. P. Hantingtonas, buvo kodėl subyrėjus Sovietų Sąjungai Ukrainoje neprasidėjo karas.
„Jis kaip tik nubrėžė liniją, kad jeigu ir būtų galimas karas, jis būtų kažkur Donecko srityje – nuo Donecko srities iki Charkivo, galbūt dar aprėptų Mariupolį ir Chersoną“, – pasakoja prof. habil. dr. G. Mažeikis.
Nurodydamas šią civilizacinio lūžio ribą, knygos autorius, pasak profesoriaus, rėmėsi sociologiniais duomenimis. Tiksliau – rinkimų rezultatais: kaip po Sovietų Sąjungos griuvimo ukrainiečiai balsavo už prorusiškas partijas.
„Remiantis šiais balsavimais, aiškiai matoma, kad Charkivo srityje arba Donecke dominavo prorusiškos partijos, o Lvivo, tai yra Galicijos srityje, vakarietiškos. Ir susiklostė stereotipas, ilgą laiką gajus ir pačioje Ukrainoje“, – sako G. Mažeikis, omenyje turėdamas „dviejų Ukrainų vienoje“ – prorusiškos ir provakarietiškos – įsivaizdavimą.
2014 metų vasaris, Kyjivas, Maidanas. PB ARCHYVŲ nuotr.
Iš tiesų, pasak prof. habil. dr. G. Mažeikio, tai dar prieš Krymo aneksiją 2014-aisiais Ukrainoje tokių ryškių skirtumų jau nebebuvo.
„Vadinamosios Rytų Ukrainos integracija buvo įvykusi ir skaičiai daugmaž išsilyginę – nebebuvo tokio didelio akcento, kad būtinai balsuotų už prorusiškas partijas“, – aiškina jis.
VDU profesoriaus vertinimu, terminas „prorusiškas“ Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vartojamas labai stereotipiškai. Įsivaizduojant, kad konkreti kalbinė grupė būtinai turi būti prokremliška arba atstovaujanti Kremliui, užuot apibūdinant šiuo žodžiu politinį, demokratinį ar kokį nors teisinį pasirinkimą.
„Jei šiandien pasižiūrėtume į Latvijoje atliekamus vadinamųjų rusakalbių asmenų sociologinius tyrimus, nuo 2014-ųjų iki 2022-ųjų išryškėjo labai didelė pasisukimo nuo Maskvos dinamika, – teigia G. Mažeikis. – Prieš keletą metų daugiau nei 50 procentų rusakalbių Latvijoje palaikė Putiną. Dabartiniai tyrimai rodo, kad palaiko mažiau nei 10–12 procentų. Kritimas labai , o pasipiktinimas Putino režimu priešingai – augantis.“
Profesoriaus teigimu, tie, kas stebi ir skaito Lietuvos interneto portalus rusų kalba bent dešimtmetį, turėjo išvysti nepaprastai ryškius pasikeitimus.
„Vienam proputiniškam komentarui rusakalbių terpėje tenka dešimt antiputiniškų komentarų. Tad jeigu žmogus rusakalbis, tai nereiškia, kad jis proputiniškas“, – pabrėžia G. Mažeikis.
„Didžiausias netikėtumas buvo Mariupolis. Įsivaizduota, kad miestas neturėtų būti proukranietiškas. Bet greitai jis tapo Ukrainos forpostu ir aktyvistu.“
G. Mažeikis
Problema, profesoriaus teigimu, kad po S. P. Hantingtono prognozės, jog kelios Ukrainos sritys norėtų likti su Maskva, ši mintis įsitvirtino. Nepaisant to, ką rodė sociologiniai tyrimai. Nors iš jų buvo matyti, kad vadinamieji prorusiški regionai nuolat keičiasi ir tampa vis labiau orientuoti į Ukrainą.
Prof. habil. dr. G. Mažeikis spėja, kad klišė, kaip turėtų elgtis Rytų Ukraina įvykus konfliktui, susiformavo ir politikoje, Vladimiro Putino aplinkoje.
2014 metais prasidėjus įvykiams Donbase, kaip reakcijai į Maidaną, irgi atrodė, kad taip turėtų būti.
Tačiau labai greitai pasimatė, jog netgi Donecko ir Luhansko miestai skilo pusiau.
„Taip, laimėjo prorusiška pusė, – konstatuoja G. Mažeikis. – Bet kita pusė gyventojų išvažiavo, emigravo.“
Ir šis pasidalijimas aiškiai parodė: yra visai ne taip, kaip manyta.
„Tačiau didžiausias netikėtumas buvo Mariupolis, – sako profesorius. – Įsivaizduota, kad miestas neturėtų būti proukranietiškas. Bet greitai jis tapo Ukrainos forpostu ir aktyvistu.“
Ir pačiame Mariupolyje, ir aplinkinėse teritorijose formavosi savanorių batalionai. Kaip ir Dnipro mieste, kuris taip pat, tikėtasi, turėjo būti prorusiškas.
„Man buvo labai įdomu – kokia problema, kas čia nutiko?“ – prisipažįsta G. Mažeikis. Ir čia pat daro prielaidą, kad viena priežasčių tapo stereotipinis žvilgsnis į civilizacinę zoną, pagrįstas nuomone, esą teritorijų ir jose gyvenančių žmonių požiūriai nekinta, labai ilgai yra panašūs ir per tam tikrus įvykius negali kisti.
Pasak profesoriaus, labai panašiai elgiasi ir Kinija Taivano atžvilgiu. Kadangi Taivane gyvena pasitraukusi antikomunistinė vyriausybė, vadinasi, jo piliečiai laikosi tų pačių griežtų civilizacinių požiūrių, atitinkamai nėra politinės raidos.
„Ir Kinijos vyriausybė su labai didele nuostaba susiduria, kad žmonės Taivane mąsto politiškai“, – tvirtina pašnekovas.
Profesoriaus Gintauto Mažeikio teigimu, Ukrainoje per pastaruosius aštuonetą metų įvyko didžiulis lūžis, ir vienu jo centrų netikėtai visiems tapo Mariupolis. PB ARCHYVŲ nuotr.
G. Mažeikis sako norintis paminėti dar vieną knygą – buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos „Ukraina – ne Rusija“.
Ji, 2003-iaisiais išleista Maskvoje rusų kalba, vėliau išversta į ukrainiečių, sakoma, kaip reikiant papiktino V. Putiną.
Prezidentu L. Kučma buvo 1994–2005 metais, taigi ir per Oranžinę revoliuciją, kurios metu Ukraina sugebėjo išsaugoti konstitucinę demokratiją ir nesuteikė Maskvai didelių galimybių manipuliuoti.
„Tačiau nereikia L. Kučmos patriotiškumo perdėti arba manyti, kad jis buvo ypatingas laisvės gynėjas“, – įspėja profesorius.
L. Kučma ilgokai ir daug bendravo su V. Putinu. Savo atsiminimuose rašo, kad kartu po kelias dienas ilsėdavosi, kalbėdavosi. Kitaip tariant, buvo artimi. Ir vis dėlto Ukrainos eksprezidento memuarai Rusijos diktatorių ypač įsiutino.
Prof. habil. dr. G. Mažeikio teigimu, knygą gana sunku skaityti. Kalbama, kad ją, ko gero, ne visą parašė L. Kučma – prisidėjo kelių universitetų darbuotojai. Tačiau dėl to, jo manymu, veikalas tapo dar vertingesnis, nes atspindi kolektyvinę nuomonę, kodėl Ukraina – ne Rusija.
„Toje knygoje aptinku labai panašius argumentus, bet kur kas rimčiau išdėstytus nei S. P. Hantingtono, kodėl Ukraina yra ne Rusija, – sako filosofas. – L. Kučma rašo: nepradėkime per daug šnekėti apie Kijevo Rusią ir jos istoriją. Pradėkime nuo to, kad dabartinės Ukrainos tautinė tapatybė atsirado apie XVI–XVII amžių.“
Jau įvykiai Maidane parodė, jog klysta manantieji, kad Ukraina visada liks padalyta į „prorusišką“ ir vakarietišką. PB ARCHYVŲ nuotr.
Knygoje „Ukraina – ne Rusija“ rašoma, kad minėtas laikotarpis orientuotas į dvi asmenybes: Ukrainos kazokų etmonus Bogdaną Chmelnickį, kuris iš Abiejų Tautų Respublikos persimetė į Maskvos pusę, ir Ivaną Mazepą, kuris pasielgė atvirkščiai. Jie savotiškai simbolizuoja visiškai priešingą požiūrį į to meto Ukrainoje ir Rusijoje besiformavusią politinę organizaciją.
„Rusiją tuo metu veikė anaiptol ne Kijevo Rusios civilizacinė įtaka, – primena prof. habil. dr. G. Mažeikis. – Stačiatikiškai valstybei įtakos turėjo mongolų totorių politinė valdymo organizacija, tad formavosi vis labiau radikali vertikalė, ryškiausiai atsiskleidusi Ivano Rūsčiojo laikais ir iš esmės atkartojusi ordos vertikalę.“
Ukrainos teritorijoje – priešingai: įvairiose zonose įsitvirtino horizontali etmoniška savivalda.
Taigi iš principo Ukrainoje formavosi silpna valstybė, bet labai stiprūs etmonai, o Rusijoje – labai stipri valstybė ir silpni bajorai, sako G. Mažeikis.
„Susidūrimas buvo neišvengiamas, nes tuo metu dar buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), vėliau – Abiejų Tautų Respublika. Politinės organizacijos požiūriu kazokų etmonatui kur kas artimesnė buvo LDK su Lenkija, o religiniu požiūriu – Rusija. Tad visą laiką buvo blaškymasis tarp stačiatikybės ir politinės organizacijos“, – nuolat vyravusios įtampos esmę aiškina filosofas.
Filosofas, kultūros teoretikas, antropologas Gintautas Mažeikis atvirai sako nematantis greitos karo Ukrainoje pabaigos, nes konfliktas yra daug gilesnis nei bandoma pavaizduoti. G. KARTANO nuotr.
„Truputį kritikuodamas S. P. Hantingtoną, užsiminsiu, kad jis visą laiką akcentuoja, jog civilizacijos pagrindas yra religinis. Aš teigiu – ir kiti autoriai sako, – kad ne. Civilizacijos pagrindas visą laiką kinta“, – įsitikinęs profesorius G. Mažeikis.
Pavyzdžiui, kartais jis būna kultūrinis.
Ukrainos kultūrinis pagrindas, kurį ryškiausiai simbolizuoja mąstytojo, poeto, visuomenės veikėjo Taraso Ševčenkos asmenybė, iškilo gana vėlai – XVIII–XIX a. Tačiau kultūra uždėjo savo akcentą.
„Didysis perversmas ir šio civilizacinio virsmo pavyzdys buvo Mariupolis“, – sako profesorius. Prasidėjus 2014-ųjų neramumams Ukrainoje, jis bendradarbiavo su Mariupolio universitetu ir lig šiol palaiko ryšius su tenykščiais akademikais.
Iki tol šiame mieste gyveno praktiškai vien rusakalbiai, taigi iš esmės turėję būti į Rusiją orientuoti asmenys, – nesvarbu, kad graikų, karaimų, kitų tautybių. O dar Mariupolyje nebuvo nė vienos humanitarinės institucijos.
2014 metais įsižiebus konfliktui, Donecko, Luhansko universitetai, taip pat pagal specialų Kyjivo projektą Mariupolis pradėti skubiai humanitarizuoti. Investuota į įvairias humanitarines disciplinas universitetuose, bendrijose, akcentuota ukrainiečių kalba, ukrainiečių literatūra ir panašiai.
„Garsusis Mariupolio teatras, kurio tragediją visi žino, statė vis daugiau pjesių ukrainiečių kalba. Ta kultūrinė invazija Mariupolyje rodė radikalų ir labai labai greitą Ukrainos tapsmą“, – sako G. Mažeikis.
Be to, tai buvo investicijos ir į civilizacinį politinį pasirinkimą. Tuomet Ukrainoje įvykęs didysis posūkis lėmė, kad 2021 metais tokio skirtumo, koks būdavo anksčiau tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos, nebesimatė.
„Negalime pasakyti, kad Rytų Ukraina nebuvo aprėpta kazokų dvasios. Ir negalima pasakyti, kad Rytų Ukraina nebuvo apkabinta Vakarų Ukrainos kalbos. Ir kalbos, ir kultūros, ir atitinkamai kazokų dvasios tautos tapsmas buvo labai ryškus“, – pabrėžia pašnekovas.
Pasak jo, liūdnai pagarsėjęs filosofas Aleksandras Duginas ir kiti „rusų pasaulio“ ideologai ne sykį yra kartoję tezę neva, jeigu Ukraina – ne Rusija, tai abi nesugebės taikiai sugyventi, kad valstybės antagonistinės ir viena iš jų turės radikaliai pasikeisti.
Todėl profesorius sako nematantis greitos karo Ukrainoje pabaigos.
„Manau, kad šis konfliktas tęsis ilgai ir jis yra daug gilesnis, negu bandoma pavaizduoti – tai ne vien tik Putino agresija“, – apibendrina G. Mažeikis.
