-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio pačiame centre, Savanorių aikštėje, vos prieš porą mėnesių įsikūrė pirmoji mieste menininkų rezidencija. Trims mėnesiams joje apsistojo dvi kūrėjos – vilnietė Agnė Nemanytė ir Stefania Pasare iš Rumunijos.
Įkvėpta Panevėžio ir jo istorijos, menininkė A. Nemanytė rengia staigmeną konservų fabriko kiemelyje. Tiesa, kad sudėtingos būklės pastato kieme įvyktų renginys, dar turės būti imamasi didelių saugumo priemonių.
A. Nemanytė kuria muzikinį pasirodymą, kurio libretas paremtas tikrų žmonių, buvusių konservų fabriko, bankrutavusio dar 1994 metais, darbuotojų, istorijomis.
„Su kai kuriais jų turėjau garbės susitikti, su kai kuriais pakalbėjome telefonu, o kai kurių, deja, jau nebėra tarp gyvųjų. Fabrikas veikė nuo 1950-ųjų, pačiu sovietmečiu, taigi man buvo labai įdomu išgirsti pasakojimus iš darbuotojų perspektyvos: apie darbą jame, ką tuo metu reiškė dirbti tokioje vietoje. Sužinojau smulkiausias detales ir tai, kokias konkrečiai uogas ir vaisius pilstė į stiklainius. Man pasakojo, kaip kiekvieną dieną darbuotojai ruošdavo sultis ir išpilstydavo čia atėjusiems vaikams“, – fabriko istorija susidomėjusi Agnė.
Kalbinti darbuotojai prisiminė, kaip artimai jie bendravo, kaip puikiai sutarė su vietinės Kranto gatvelės gyventojais.
„Nors tai atrodo maži dalykai, bet labai svarbūs miesto istorijai“, – įsitikinusi A. Nemanytė.
Kalbėdamasi su darbuotojais ji sako jautusi tarsi ore sklandančią melancholiją, nostalgiją.
„Buvo galima pajusti nostalgiją, bet ne Sovietų Sąjungai, o pačiam buvimui konservų fabriko istorijos dalimi, buvusiems kolegoms, tų unikalių akimirkų, kurios priklauso tik jiems, ilgesį. Ir skausmą, kad pastatas nyksta, virsta vaiduokliu“, – sako Agnė.
Jai ir pačiai norėtųsi, kad legendomis apipintas konservų fabrikas turėtų savo tąsą. Galbūt ne kaip fabrikas, nes jis ir tuomet buvo palyginti mažo našumo, bet kaip edukacijos, meno sklaidos šaltinis.
P. Židonio nuotr.
Jau kurį laiką A. Nemanytė dalija gyvenimą tarp Vilniaus ir Panevėžio. Ji jau spėjo pasivaikščioti po miestą ir geriau jį pažinti. Aplankė ne tik kultūrines erdves, bet ir apleistas, savą istoriją pasakojančias pramonės teritorijas.
Jai teko apsilankyti ir kadaise Panevėžį garsinusioje pramonės gigantėje – kineskopų gamykloje „Ekranas“. Susipažino su kultūrai vartus į primirštą erdvę atvėrusiais prancūzų fotografu Danu Hermouetu ir panevėžiete Vaida Andrijauskaite.
„Vaidos ir Dano paroda „Ekrane“ mane labai įkvėpė. Mes labai daug kalbėjomės apie žmogaus ir miesto identitetą, kaip svarbu pasakoti apie miesto praeitį ir su ja eiti į akistatą. Vaikščiodama po
„Ekraną“ supratau, kaip svarbu nenumesti istorijos į šalį, pasakoti žmonių, keitusių miestą, didingas istorijas. Juk jų istorijos ir yra miesto istorija“, – pabrėžia Agnė.
A. Nemanytė aplankė ir uždarytąjį cukraus fabriką. Leidimo įeiti į vidų negavo, tačiau pro tvorą turėjo galimybę patyrinėti milžiniškus, didžiulę teritoriją užimančius, angarus.
„Kai pamačiau tokį autentišką tarpukario architektūros kūrinį, likau sužavėta. Negalėjau patikėti, jog pramoniniame mieste yra tokio grožio pastatų, kurie talpina tiek daug estetikos“, – teigia Agnė.
Jos manymu, tam tikra prasme pažvelgus į bet kurią Panevėžio erdvę galima pamatyti tikrą meno kūrinį, kuris kalba ir siunčia savotišką žinutę.
„Tai nėra tik sausa istorija. Ta estetika, tie unikalūs miesto pastatai, tos galerijos ir teatrai siunčia mums žinutę, kad privalome skaityti, tyrinėti ir domėtis savo pačių istorija – tiek meno, tiek pramonės, tiek visų kitų sričių“, – įsitikinusi menininkė.
Panevėžys jai pasirodė labai šiltas miestas, apgaubtas išskirtiniu pramonės rūbu. Kūrėja ragina jo nesidrovėti ir nenusiimti.
Į Aukštaitijos sostinę A. Nemanytė pirmą kartą atvyko šių metų pradžioje. Vilniuje pradėjo studijuoti teatro režisūros magistrantūrą, kai socialinėje erdvėje pamatė skelbimą, jog Aukštaitijos sostinėje įsikūrusi meno ir kultūros rezidencija „Artihost“ ieško menininkų, norinčių mūsų mieste sukurti ir pristatyti savo kūrybinį darbą. Menininkams buvo suteiktos visos sąlygos kurti, patogiai gyventi ir susipažinti su vietine kultūra.
„Turėjome išsirinkti savo darbui temą ir paruošti kūrinį, kuris taptų savotiška menine pozicija“, – pasakoja Agnė.
Taip jos kūrybiniame kelyje užsimezgė pažintys su buvusiais konservų fabriko darbuotojais, o jų istorijos nugulė į skrupulingai pildomą sąsiuvinį.
Pasak A. Nemanytės, nors diena rezidencijoje ir labai kūrybiška, bet kartu labai žmogiška. Atsikėlusi pabendrauja su žmonėmis, esančiais šalia, nes visos idėjos, anot Agnės, gimsta būtent iš nuoširdaus bendravimo ir pokalbių.
„Įprastai susitinku su profesionaliais menininkais arba mėgėjais, miesto bendruomenėmis, renku informaciją, bandau rasti daugiau žmonių, susijusių su mano tema ar objektu, kurį tyrinėju. Kartais tiesiog sėdžiu ir skaitau literatūrą, kad geriau suprasčiau konservų fabriko ir miesto istoriją“, – pasakoja menininkė.
Ji mano, jog kas kartą atvažiuodama į Panevėžį ji šiam miestui kažką duoda. Bet lygiai taip pat Panevėžys duoda ir jai.
Savo projektu Agnė labai tiki. Bando surinkti kuo daugiau žmonių, kurie norėtų prie jo prisidėti, pasidalinti kūrybinę naštą. Menininkei dar trūksta tokių, kurie turėtų muzikinį išsilavinimą ar padėtų iki smulkmenų sustyguoti laukiančio pasirodymo detales.
„Labai norėtume kuo greičiau pradėti repeticijas. Jau radau jauną kompozitorių, jis sukūrė libretui muziką. Net jeigu renginys neįvyks kovo pabaigoje, aš į tai žiūriu labai ramiai: turėsime daugiau laiko parepetuoti, geriau pasiruošti. Į viską stengiuosi žvelgti pozityviai“, – sako režisierė.
Anot A. Nemanytės, savo miesto istorijos ir ištakų labai svarbu nepamiršti. Ypač tai primena visai šalia, Ukrainoje, vykstantis žiaurus karas.
„Be galo svarbu išsaugoti savo identitetą – ir kaip miestui, ir kaip vietovei, ir kaip šaliai, ypač tokiu sudėtingu laikotarpiu“, – pabrėžia menininkė.
Ji prisimena, jog per vieną interviu su buvusiu konservų fabriko darbuotoju šis tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kodėl gi jums čia dabar įdomus tas mūsų darbas, juk mes čia niekas?“
Agnė pasijuto labai nesmagiai ir tiesiog pasistengė paaiškinti žmogui, jog jis jau yra istorinė miesto asmenybė.
„Projekte mes kalbame ne apie pačią Sovietų Sąjungą, bet apie lietuvių, dirbusių konservų fabrike, indėlį į miesto istoriją. Kalbame apie žmones, kurie stengėsi pagaminti kuo daugiau maisto“, – sako A. Nemanytė.
Prie teatro režisūros Agnė prisilietė labai anksti. Jai visada patiko žaisti, kurti distanciją tarp to, kas vyksta, ir savęs.
„Gebėdavau matyti didesnį paveikslą ir po truputį supratau, kad esu pasaulio teatro kūrėja. Turiu galvoje, ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio bendruomenės narė“, – sako režisierė.
Stažuodamasi skirtingose pasaulio šalyse ji vis stipriau juto, koks galingas yra teatro kūrybos procesas. Atrado gebėjimą atverti, jos manymu, visiems svarbias temas.
Anot A. Nemanytės, teatro režisūra yra viena unikalių meno rūšių, kuri vyksta čia ir dabar, kai vienoje erdvėje susitinka ir žmonės, ir žiūrovai, ir aktoriai. Tuo ji ir žavi.
„Režisūroje man įdomu tyrinėti vyresnių žmonių pasaulio suvokimą, tai, kas perduodama iš kartos į kartą. Aš mėgstu žiūrėti į praeitį, skaityti apie šimtmečio įvykius, nagrinėti istorijas. Tokia nauja retrospektyva tarsi paskatina ir naują žvilgsnį į tai, kas sena“, – kalba menininkė.
A. Nemanytės nuotr.
A. Nemanytės tėtis jaunystėje labai domėjosi fotografija. Kai dukrai buvo aštuoniolika, padovanojo jai pirmąjį fotoaparatą – senutėlį „Zenit“. Tad fotografija visada ėjo greta režisūros. Kai turi daugiau laiko, Agnė irgi ima fotoaparatą į rankas. Fiksuoja viską aplinkui – kas vyksta gatvėje, ką veikia žmonės, nepažįstamieji.
Nuo mažų dienų A. Nemanytės gyvenimas buvo labai spalvingas ir turiningas. Vaizduotę išlaisvindavo žaisdama su draugais ar mylima močiute totore. Ji visuomet skatino anūkę žaisti tokius žaidimus, kurie leistų matyti daugiau ir plačiau.
„Mes niekada nesėdėdavome namuose, kiekvieną dieną išeidavome iš namų ir kasdien atrasdavome kažką naujo, ko aš dar nežinojau. Buvau smalsus vaikas, man buvo reikalingas nuolatinis judėjimas“, – mena Agnė.
Paklausta, kas gyvenime ją daro laimingą, menininkė sako, jog ją labai palietė Ukrainoje vykstantys baisumai, tad dabar jai svarbiausia, kad gali gyventi laisvoje šalyje, kurioje nėra karo. Ir savo kūryboje ji mėgsta nagrinėti pasaulio neteisingumo, agresijos, prievartos temas.
„Mane džiugina, kad turiu galimybę žiūrėti mylimiems žmonėms į akis, džiugina kūrybiniai atradimai. Man patinka kopti į kalnus, kvapas kaime, kai palyja. Man teikia paguodos mintis, kad neteisingumas gali būti įveiktas, kad visuomeninis blogis turi atsakyti už savo poelgius. Mes negalime likti abejingi tam, kas vyksta pasaulyje“, – sako kūrėja.
