R. Masytė sako visada žinojusi, jog nori sieti gyvenimą su medicina. Tačiau ją žavėjęs ne darbas ligoninėje su pacientais, o tyrimai ir akademinė sritis.

Europos nykštukėje – kova dėl vietos po saule

Europos nykštukėje – kova dėl vietos po saule

Panevėžietė Rasa Masytė surado savo karjeros kelią pačioje Europos širdyje. Mokslininkė darbuojasi farmacijos kompanijoje, įsikūrusioje Liuksemburge. Ši viena unikaliausių Europos valstybių pasižymi aukštu gyvenimo lygiu, turi tris oficialias kalbas ir neabejotinai yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos centrų. Visgi ši kostiumuotų žmonių valstybė turi ir kitą, nematomą, pusę.

 

Į nykštukinę Vakarų Europos šalį Liuksemburgą buvusi panevėžietė 33-ejų R. Masytė išvyko palikusi darbovietę Airijoje. Ten dirbo farmakologe, o dabar jau ketverius metus yra privačios Liuksemburgo farmacijos kompanijos darbuotoja.

Rasa sako visada žinojusi, jog nori sieti gyvenimą su medicina. Tačiau ją žavėjęs ne darbas ligoninėje su pacientais, o tyrimai ir akademinė sritis.

Iš Panevėžio R. Masytė sparnus pakėlė dar paauglė. Būdama penkiolikos kartu su tėvais išvyko į Airiją. Ten baigė vidurinę mokyklą, įstojo į universitetą ir mokslo laipsnius įgijo Dubline.

„Tai nebuvo mano pasirinkimas – tėvai nusprendė išvažiuoti ir, žinoma, susirinko vaikus. Dabar mąstau, kad tai buvo pats geriausias jų sprendimas, nes baigus mokslus Airijoje galimybės mano srityje kur kas didesnės“, – teigia jaunoji mokslininkė.

Rasa juokauja, jog kartais jos darbo diena gali atrodyti labai romantiškai: atsikeli, ramiai pražingsniuoji išpuoselėtais nykštukinės valstybės parkais, gėriesi unikaliu kraštovaizdžiu, architektūra ir darbo dieną gali pradėti tau patogiu laiku.

„Bet būna dienų, kai turi keltis labai anksti, skubėti į laboratoriją ir ten dirbti iki vėlyvo vakaro ar net nakties. Farmacijos srityje nė viena diena nėra tokia pati“, – sako R. Masytė, ieškanti būdų, kaip kovoti su klinikinės depresijos paplitimu.

Gyvenimas kaip priemiestyje

Per ketverius darbo metus R. Masytė spėjo prisijaukinti ir netgi pamilti tarp didžiosios Vokietijos ir didingosios Prancūzijos įsiterpusią mažytę Liuksemburgo valstybę. Ypač ją žavi didelių atstumų nebuvimas, kai bemaž 2600 kv. km ploto valstybę automobiliu išilgai gali pervažiuoti per pusvalandį, skersai – kiek daugiau nei per valandą.

Anot R. Masytės, šalies sostinė Liuksemburgas yra puikus pavyzdys, kaip harmoningai gali derėti sena ir nauja. Viduramžiais pastatyto miesto centre gausu mažų, senų pastatų, išsaugojusių unikalią architektūrą. Liuksemburgo senamiestis apsuptas senovinės pilies sienos, o miesto centre – žaliuojantis upės slėnis.

„Kita miesto dalis – naujai pastatyti, modernūs stikliniai dangoraižiai, kuriuose įsikūrusios įvairios įmonės. Liuksemburge galima rasti daugybę kultūrinių vietų: muziejų ir meno galerijų“, – pasakoja emigrantė.

Įdomu tai, kad Didžiosios Hercogystės sostinė, Liuksemburgo miestas, išaugo iš senosios pilies, pastatytos ant romėnų tvirtovės griuvėsių. Šalis garsėja ne tik pilimis ir tvirtovėmis, puikiais paplūdimiais bei bankais, bet ir puikiais desertais – tartaletėmis, spurgomis bei pyragais.

Liuksemburge, anot Rasos, nesijauti esąs sostinėje.

Anot R. Masytės, šalies sostinė Liuksemburgas yra puikus pavyzdys, kaip harmoningai gali derėti sena ir nauja.

„Kartais atrodo, kad esi už miesto ribų. Sostinėje tylu, ramu, labai švaru. Senieji miesto statytojai turėjo tikrai gerą estetinį skonį“, – šypteli R. Masytė.

Ypač vaizdingai, anot jos, atrodo uolose iškalti laiptai, vedantys į miesto centrą. Kartkartėmis galima išvysti ir nedidelį turistinį traukinuką su trimis vagonais, vežantį turistus, pritinginčius vaikščioti pėsčiomis.

Kostiumuotų vyrų ir keturkojų apsuptyje

Pasak R. Masytės, norint pajusti liuksemburgietišką gyvenimo būdą, būtina pažinti senamiestį. Daugybė jaukių kavinukių, parduotuvėlių leidžia pajusti šio miesto dvasią. Daugelis parduotuvių duris užveria dar 18 valandą, šeštadieniais dirba dar valanda trumpiau, o sekmadienį apskritai užrakintos.

Liuksemburge itin draugiškas požiūris į gyvūnus. Tik ant retos parduotuvės durų pamatysi iškabą, kad draudžiama įeiti su augintiniais. Netgi prabangioje optikoje pro vitrinos langus galima pamatyti viduje jaukiai įsitaisiusį keturkojį.

R. Masytė juokiasi, jog atvykus į Liuksemburgą iš karto į akis krinta labai daug kostiumuotų vyrų.

„Kartais ima atrodyti, kad kitaip vyrai čia net nesirengia. Priežastis paprasta – palanki mokesčių sistema sudaro geras sąlygas bankininkystės ir finansinio tarpininkavimo paslaugoms. Tad dauguma mieste dirbančių žmonių pluša bankuose ir kitokiose panašaus profilio įmonėse. O ten, kaip žinoma, su megztiniu nevaikštoma“, – šypteli Rasa.

Poliglotų kraštas

Liuksemburgas šiuolaikiškas, bet labai brangus miestas, vienas iš Europos verslo centrų. Vienoje mažiausių Europos šalių gyvena apie 580 tūkstančių žmonių ir dar tiek pat kasdien atvažiuoja į Liuksemburgą dirbti. Krašto specifika lemia, kad visi gyventojai laisvai kalba anglų, prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių kalbomis, todėl norintiems čia dirbti vienas iš reikalavimų – gerai mokėti tris ar keturias užsienio kalbas.

Rasa sutinka, kad tai nemažas iššūkis, tačiau dirbant daugiakultūriame Liuksemburge tiesiog privalu būti poliglotu.

„Liuksemburgiečių vaikai iki dešimties metų išmoksta visas tris oficialiąsias kalbas ir dar papildomai anglų. Mums, lietuviams, irgi reikėtų apie tai pagalvoti“, – į šalies nykštukės pavyzdį siūlo atsigręžti R. Masytė.

Aplankyti atvykstantiems artimiesiems Rasa sakydavusi, kad jeigu čia atvažiuos, sugebės per vieną dieną pabūti trijose šalyse.

„Darbe kalbu anglų kalba, prireikia ir liuksemburgiečių kalbos. Vien mano kolegų, sėdinčių tame pačiame kabinete, yra septyni ir visi jie skirtingų tautybių“, – pasakoja Rasa.

Parduotuvėse arba vaistinėse, anot jos, labiau mėgstama prancūzų kalba. Ją R. Masytė taip pat jau gerai perpratusi.

Kitas Liuksemburgo veidas

Atvykus į Liuksemburgą, pirmasis R. Masytės rūpestis buvo įsikurti. Nors būsto nuomos kainos čia itin didelės, viskuo pasirūpino ją įdarbinusi kompanija. Laisvalaikį Rasa leisdavo sportuodama ar tiesiog eidama pasivaikščioti. Kai susirado naujų draugų ir pažįstamų, daug laiko praleidžia keliaudama.

Liuksemburgas – labai kosmopolitiškas miestas, pasižymintis aukšta europine kultūra, išsilavinusiais, kultūringais žmonėmis. Visgi artimiau susipažinusi su Liuksemburgu, Rasa pastebėjo ir tamsesnes jo puses.

„Visko yra. Yra ir skurdo, tik jis mažesnis negu kitose šalyse. Juk gražiau atrodo apleistas liuksemburgiečių mūrinis pastatas negu nudriskusi Indijos pašiūrė“, – sako buvusi panevėžietė.

Įkalina spūstys

Nepaisant, jog Liuksemburgas nedidelė valstybė, rytais R. Masytės kelionė iki darbo užtrunka labai ilgai – milžiniškos automobilių spūstys yra šios šalies kasdienybė. Liuksemburgo miestui būdingi kasdieniniai „potvyniai ir atoslūgiai“ – rytą į darbą iš kaimyninių šalių suvažiuoja beveik trečdalis darbuotojų, o vakare miestas vėl ištuštėja.

„Daug žmonių gyvena užsienyje. Čia labai aukštos nekilnojamojo turto, nuomos kainos, todėl gyventojai važinėja į darbus iš užsienio. Liuksemburge yra apie šešiasdešimt procentų užsieniečių, o savaitgaliais jie visi dingsta kaip į vandenį – grįžta namo“, – pasakoja pašnekovė.

Mintis užvaldęs darbas

Sakoma, jog svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Liuksemburgas smūgio arba svorio šiuolaikiniame Europos kontekste tikrai turi. Tą pasako faktas, kad šalis buvo viena iš Europos Sąjungos, NATO, Jungtinių Tautų ir Beniliukso įkūrėjų bei aktyvių dalyvių. Iki šiol Liuksemburgo sostinėje įsikūrusios nemažai Europos Sąjungos institucijų.

Vos atvykusi į Liuksemburgą, Rasa sužinojo ir apie čia esančią lietuvių bendruomenę, o ji – ypatinga. Dažniausiai tai pirmos kartos emigrantai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir darantys karjerą įvairiose europinėse institucijose.

Liuksemburge gyvenančius žmones R. Masytė įvardintų kaip labai konkuruojančius vieni su kitais.

„Žmonės susitelkę į darbą, į karjerą. Galimybių čia yra, tik imk. Suvoki, kad jeigu ne tu, paims kažkas kitas“, – sako Rasa.

Anot jos, iš pradžių buvo kiek keista, kad darbe einant koridoriumi, kolegos nė nesisveikindavo – praeidavo pro šalį nepakeldami galvos.

„Čia žmonės atvažiuoja dirbti ir, regis, draugų neieško“, – mano Rasa.

Liuksemburge, anot Rasos, nesijauti esąs sostinėje. Ten tylu, ramu, labai švaru.

Prieš atvykdama į Liuksemburgą ji irgi sako kartais nusiramindavusi, jog jeigu ko nors nepadarysi šiandien, tam yra skirtas rytojus. Tačiau Liuksemburge gyvenimo taisyklės kur kas griežtesnės.

„Liuksemburgiečiai mėgsta sakyti, jog darbas turėjo būti padarytas vakar. Prie to arba pripranti, arba turi sau atsakyti į klausimus, ko ieškai. Aš vis dar ieškau iššūkių, todėl ši vieta man puikiai tinka“, – šypteli mokslininkė.

Rūpi tėvynė

R. Masytė emigracijos nelaiko negatyviu reiškiniu. Nors pati, anot jos, atitinka „emigranto“ apibrėžimą, tačiau nenutraukusi ryšių su gimtuoju kraštu.

„Man rūpi, kas vyksta tėvynėje, aktyviai domiuosi politiniu ir socialiniu gyvenimu. Džiaugiuosi, jog galiu išbandyti save didelėje tarptautinėje kompanijoje, tačiau šia galimybe galėjau pasinaudoti tik išvykusi iš Lietuvos“, – įsitikinusi mokslininkė.

Apie ateities planus Rasa dar kalba neužtikrintai. Iš pradžių daug mąstydavusi apie gimtąją Lietuvą ar Airiją. Dabar vis labiau vertina tai, ką turi Liuksemburge.

„Norisi nusėsti. Juk negali visada būti vėjo blaškomas – keletą metų čia, keletą metų – ten. Su metais stabilumo norisi vis labiau. Bet nededu taško, kad po keleto metų vedama darbo kažkur neišvyksiu. Gyvenu šia diena. Kuo ilgiau gyvenu Liuksemburge, tuo daugiau atrandu jame pliusų. Ir atrodo, jog viskas sekasi vis geriau ir geriau“, – šypteli emigrantė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų