-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ėriškių kultūros centras ketvirtadienio vakarą ūžė it bičių avilys. Čia sugužėjo vietiniai „auginti sodų“. Šio centro direktorė Justė Gusevaitė-Grižė pasakoja, kad mintis sukurti įspūdingo dydžio sodus brendo jau senokai.
Taip sutapo, kad ši idėja įgyvendinta praėjus vos savaitei, kai lietuviškų sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Direktorė džiaugėsi, kad į kvietimą gaminti tokius sodus atsiliepė nemažai ėriškiečių. Juos linksmino folkloro kolektyvas „Upytės Vešeta“. Jo nariai ir patys įsitraukė į „auginimo“ procesą. Pinti sodų atėjo ir pavieniai žmonės, ir draugų kompanijos, ir šeimos.
Per vakarą ėriškiečiai sukūrė keturis įspūdingų matmenų sodus. Jie jau siūbuoja tarp eglių Ėriškių kultūros centro pašonėje.
Kai sodai iškelti į viršų, visi aikčiojo nuo jų grožio.
Nors vėlų ketvirtadienio vakarą ištvermingiausieji galėjo išvysti jau kabančius sodus, tačiau darbai prie jų vyko dar ir penktadienį – sodai buvo pildomi pagamintomis mažesnėmis detalėmis.
J. Gusevaitė-Grižė tikisi, kad sodai siūbuos bent metus.
Ėriškių kultūros centro nuotr.
Kadangi ėriškiečių sodai įspūdingo dydžio, J. Gusevaitė-Grižė jau sulaukusi klausimų ir apie rekordą.
„Norėjome sukurti puošmeną. Rekordas – jau antrinis dalykas, bet ir apie tai pagalvoti galima“, – tokios minties neatmeta kultūros centro direktorė.
Anot jos, bendruomenėje užgimusią tradiciją susirinkti „auginti“ sodų svarstoma tęsti ir ateityje, kad tik medžių Ėriškiuose tam užtektų.
Ėriškių kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorius Valdemaras Liudvinavičius pasakoja, kad sodų „auginimui“ buvo supjaustyta keli šimtai džiovintų bambuko stiebelių.
Ši medžiaga buvo pasirinkta dėl oro sąlygų. Tradiciniai šiaudai lietuviškos žiemos ilgai neatlaikytų.
„Šiaudinio lauke nelabai pakabinsi dėl oro sąlygų. O bambukas gali apledėti, gali jį apsnigti ir toks gal net labai šauniai atrodys“, – mano V. Liudvinavičius.
Pagrindiniai sodų karkasai buvo pagaminti iki renginio, vėliau tik pildyti naujais elementais. Jo stiebeliai nebuvo perveriami siūlu, bet kraštuose tvirtinami vielutėmis. Tam ėriškiečiai net sumąstė specialią gamybos instrukciją.
Nors „užaugintų“ sodų ėriškiečiai nepuolė skrupulingai matuoti, skaičiuojama, kad didžiausias turėtų siekti apie 3,20 metro nuo viršaus iki apačios. Kiti mažesni – apie 2,10 metro.
Ėriškių kultūros centro nuotr.
Lietuviškieji sodai rišami nuo pagonybės laikų. Juose gausu simbolikos. Anksčiau jie buvo rišami per visas metų šventes, krikštynas, vestuves. Labiausiai ši tradicija puoselėta Aukštaitijoje. Dabar ji vėl atgimsta ir populiarėja šiandienos kultūroje.
Seniausias lietuviškas šiaudinis sodas, skaičiuojantis apie šimtą metų, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Yra registruotas ir ne vienas rekordas, susijęs su lietuviškais sodais.
2021 metų kovą Ingrida Riterienė kartu su asociacijos „Švėkšniškių sambūris“ nariais suvėrė ir Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje pakabino didžiausią šiaudinį sodą: 500 cm aukščio, 223 cm pločio, 6,1 kg svorio. Sodas išpuoštas paukšteliais, angelais, saulutėmis ir girliandomis.
2018 metų gruodį vilnietis tautodailininkas Arvydas Baranauskas surišo 228 cm aukščio ir 161 cm pločio, 4,6 kg svorio sodą ir pavadino jį „Laisve“. Jonaviškis Artūras Narkevičius pagamino mažiausią sodą – 3,5 cm aukščio.
Vilniečio Raimundo Rotkevičiaus rištas sodas 2016 metais įregistruotas Gineso rekordų knygoje. Jis – 221 cm aukščio ir 153 cm pločio ir sveria 3,5 kg.
