Energija trykštanti senolė stebina meno kūriniais

• Sekundė
• Margarita SARGAUTYTĖ
• Aktualijos
• 2017.07.20 10:00

Į devintą dešimtį įkopusios panevėžietės puošiama sodyba stebina praeivius. Adelės Savickienės sukurtame sode – įvairiausios skulptūros, nėriniai, mezginiai ir daugybė piešinių. 85-erių metų močiutei energijos ir kūrybiškumo gali pavydėti ir jaunimas.

Netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios esantis meniškas kiemas daugeliui prašalaičių nežinomas. Kai čia užsukę susitikome garbaus amžiaus šeimininkę, ji restauravo vieną egzotiškiausių savo skulptūrų – iš medžio šakos ir graikinių riešutų pagamintą krokodilą, kuriam iškrito dantys. A. Savickienė sako, kad meną galima kurti iš bet ko – medžio, molio, cemento, net kankorėžių, gilių ar kaštonų, todėl neišmeta nieko, ką galėtų panaudoti. Moteris visus savo darbus, net kone dvimetrines skulptūras, kukliai vadina suvenyrais. Jos kieme – visas zoologijos sodas: tupi baltos gulbės, stovi medinis vilkas, guli išsirietusi lydeka, lizde ilsisi gandrai.

Šiuo metu savamokslė menininkė kuria medinį katiną, paskui planuoja sukurti didžiulę meškos skulptūrą.

Nors panevėžietei labiausiai prie širdies kurti gyvūnų atvaizdus, sode gausu ir kitokių dirbinių: stovi aukštas iš lentų sukaltas ir puikiausiai besisukantis malūnas, stūkso ne ką menkesnė pilis.

Ponia Adelė parodė ir siuvinėtus paveikslus, nunertus sieninius laikrodžius. Tai, ką matėme panevėžietės kieme, – tikrai ne visi jos „suvenyrai“. Per keturiasdešimt aplinkos puošimo metų daug darbų supuvo, nemažai iškeliavo į giminaičių, kaimynų ar net nepažįstamųjų, kurie užklydę į kiemą susižavi šeimininkės kūriniais, namus.

Darbšti nuo vaikystės

A. Savickienės jaunystė nebuvo lengva. Be jos, šeimoje augo penki vaikai, anksti mirė tėvas, todėl suktis buvo sunku.

Moteris pasakoja ne kartą jutusi nepriteklių, būdavo dienų, kai šeima neturėdavo ką valgyti, bet namai visada buvo kupini meilės. Vaikai suprato, kad gerovę privalo kurti patys.

„Mums buvo gera kaip įmanoma padėti sunkiai dirbančiai mamai. Išmokome, kad patys turime užsiauginti, patys pasidaryti tai, ko reikia“, – prisimena darbšti senolė.

Taip atsirado ir pirmasis moters rankdarbis. Senjorė pasakoja, kad būdama aštuonerių ji nuėjo su mama į mišką grybauti ir suprato, jog vieno atsinešto krepšelio maža, tad nutarė pasigaminti naują. A. Savickienė prisimena, kad buvo sudėtinga, bet verta – nuo to laiko suvokė, kad tai jos aistra.

„Mane tai traukė. Vaikystėje ir apsiauti, apsirengti nebuvo kuo. Stengiausi viską pasidaryti pati“, – „Sekundei“ tvirtino močiutė.

Trykšta energija

A. Savickienė prisipažįsta namuose nebeturinti kur kabinti darbų, todėl juos tenka nešti į lauką. Viduje darbais išpuošti visi kampai – ant sienų kabo žuvys ir žvėrių galvos, tupi medinis ežiukas, netgi išdrožtas velnias ir kryžius.

„Manęs dažnai klausia, kaip sugalvoju savo dirbinius, ar iš pradžių nusipiešiu. Tikrai to nedarau, man nereikia. Vos tik pamatau šaką, jau žinau, koks gyvūnas iš jos išeitų. Kas papuola po ranka, iš to ir gaminu. Viską darau taip, kad man pačiai gražu būtų“, – apie savo aistrą pasakoja pašnekovė.

Uolumu ir kruopštumu stebinanti senjorė sako nesuprantanti, kaip šiais laikais žmonės gali neturėti darbo. Nors ir gauna nedidelę pensiją, gyvenimu ji nesiskundžia. Anaiptol – džiaugiasi, kad įpusėjusi devintą dešimtį yra kupina jėgų. Moteris sako, jog nėra tokio dalyko, kurio negalėtų pasigaminti.

„Dabar žmonės nebemoka gyventi. Aš visada randu darbo ir tikrai turiu energijos. Mane kai kas ragina: „Eik prie upės, pagulėk.“ Kas iš to gulėjimo? Aš taip nepratusi. Nuo pat mažumės pradėjau dirbti ir negaliu sustoti“, – šypsosi 85-ių metų moteris.

• Sekundė
• Margarita SARGAUTYTĖ
• #Adelė Savickienė
• #Panevėžys
• #Sodas