Elektrikų radinys ant kojų sukėlė istorikus

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• Aktualijos
• 2017.06.01 09:23

Panevėžyje požeminius elektros kabelius keičiančių elektrikų radinys atskleidė net istorikams nežinomą miesto paslaptį, po žeme glūdinčią bent porą šimtų metų. Greta Kraštotyros muziejaus teritorijos sienos, T. Moigio gatvelėje kasant tranšėją elektros kabeliui, atsivėrė gilyn po žeme vedanti anga.

Paaiškėjo, kad visai po kojomis, vos 50 cm gylyje, šioje vietoje slypėjo nemažas skliautinis rūsys. Apie jo buvimą būtų net sunku įtarti, mat virš atsivėrusio rūsio jau daug dešimtmečių stūkso sovietmečiu statyti nebenaudojami garažai.

Maždaug 15 kvadratinių metrų stačiakampio formos mūrinė patalpa ypač gerai išsilaikiusi.

„Architektūrinė konstrukcija gana unikali. Matyti, kad patalpa sumūryta profesionaliai. Sienos lygios, raudonų plytų, tinkuotos. Vietomis tinkas netgi išlikęs nenubyrėjęs, skliautai arkiniai. Atrodo, kad būta ir vėdinimo sistemos, nes matyti angų liekanos“, – pasakojo atrastąjį rūsį išlandžiojęs Kraštotyros muziejaus archeologas Dovilas Petrulis.

Naudojosi kepykla

Netikėtai atkastas rūsys, spėjama, priklausė šioje vietoje dar XIX amžiuje veikusiai kepyklai. Kai pastarąją nugriovė ir perstatė kiemą, matyt, rūsį ir užmiršo. 1879 metais šioje vietoje ėmė kurtis pasiturinčių miestiečių bajorų Moigių namai – iškilo pagrindinis pastatų komplekso namas – dabartinis Kraštotyros muziejaus centrinis pastatas, vėliau – ir gretimas namas, kur šiuo metu veikia muziejaus restauratorių dirbtuvės. 1940-aisiais Moigių namai nacionalizuoti.

Manytina, pasak D. Petrulio, kad sovietmečiu apie rūsio egzistavimą tuometei miesto valdžiai turėjo būti žinoma. Spėjama, kad istorinėje miesto dalyje vykdant statybas ir renčiant griozdiškus garažus, į senąjį Panevėžį menantį rūsį buvo patekę statybininkai. Tą liudija rūsyje palikti pėdsakai – buteliai, gilyn vedančius laiptus užvertusios atliekos: šiferio nuolaužos, plytgaliai, metalo liekanos.

Apie muziejaus pačioje pašonėje po žeme egzistuojantį rūsį muziejininkai žinių neturėjo. Šios patalpos nėra pavaizduotos jokiuose brėžiniuose.

„Mums tai naujiena“, – pripažįsta D. Petrulis.

Dovilo Petrulio teigimu, apie Kraštotyros muziejaus pačioje pašonėje po žeme esantį rūsį muziejininkai žinių neturėjo. Ši patalpa nėra pavaizduota jokiuose brėžiniuose. T. Šiaudinio nuotr.

Elektrikų aptiktas rūsys kol kas paliktas nepaliestas. Jį planuojama sutvarkyti rekonstruojant Kraštotyros muziejaus pastatų kompleksą ir kiemą. Net ir nenutuokiant apie istorinio rūsio buvimą, lyg tyčia rekonstrukcijos projekte numatyta virš jo, išardžius seniai nenaudojamus garažus, įrengti lauko edukacinę klasę.

Muziejus lankytojams bus užrakintas jau nuo lapkričio 1-osios ir atsinaujinęs duris atvers 2019 metų gruodžio 31-ąją.

Po kojomis – mįslingi tuneliai

Išpuoselėtu kultūros paveldu negalinčio pasigirti Panevėžio paslaptys iš tiesų ne mažiau įdomios nei senąją aurą išsaugojusio Vilniaus.

Vyresnės kartos panevėžiečiai dar prisimena po gatvių asfaltu ir aikščių plytelėmis paslėptus miesto požemius. Pokario meto liudininkų pasakojimai byloja, kad kone visą centrinę Panevėžio dalį kadaise vagojo tuneliai.

Pasakojama tokį buvus Kranto gatvėje, Bendruomenių rūmų prieigose. Į jį vedę keli įėjimai, o vieno jų esą būta dabartinio neveikiančio fontano vietoje. Ano meto liudininkai pasakoja, jog iš požemyje įrengto prieangio vedė dvi tunelio atšakos – viena link pėsčiųjų tilto per Nevėžį, kita – Bendruomenių rūmų pusėn. Prieangyje galėjo tilpti greta sustoję trys suaugusieji. Tunelių atšakos iškastos zigzagais – maždaug 2 m ilgio ir tiek pat pločio kambarėliai vienas su kitu sujungti kampais.

Pokariu Kranto gatvėje veikusios pradinės mokyklos mokiniai per pertraukas su draugais lėkdavę į šiuos tunelius žaisti slėpynių.

Dar vienas slaptas požeminis praėjimas – gelžbetoninis tunelis – ėjo nuo dabartinės Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankirtos iki Švč. Trejybės bažnyčios Nepriklausomybės aikštėje.

Panevėžietis Arvydas Barbuška „Sekundei“ yra pasakojęs, kaip prieš ketvertą dešimtmečių Laisvės aikštės prieigose visiškai atsitiktinai nuklydo į vietą, kurios daugelis panevėžiečių nė neįsivaizduoja esant – išmaišė tunelį po Ramygalos ir Vilniaus gatvėmis. Panevėžiečio nuomone, šis požemis nebuvo skirtas žmonėms slėptis, mat jame nematyti vėdinimo sistemos. Smalsus vyras jame aptiko kur kas įdomesnių radinių nei suolai: požemyje stirksojo krūvos dokumentų – virvelėmis surištos bylos lietuvių ir rusų kalbomis, netgi jaunų žmonių nuotraukos, sumesti paradams skirti transparantai su stalininiais šūkiais, stovėjo senoviniai masyvūs odiniai foteliai, kokiuose anais laikais sėdėti galėjo tik labai aukštas pareigas ėję klerkai. Šių, prieš kelis dešimtmečius panevėžiečio aptiktųjų tunelių, dabar nebelikę nė žymės – įėjimai į požemius užmūryti. Ten, kur iš Ramygalos gatvės, greta dabartinės sankirtos su Vilniaus gatve, buvusi įėjimo į tunelį anga, dabar išklotos šaligatvio plytelės.

Vienuolių palikimas

Skliautinių tunelių fragmentų buvo aptikę ir šiaurinę Laisvės aikštės dalį rekonstravę statybininkai. Aiškiai buvo matyti, kad tuneliai tęsėsi per aikštę bent iš dviejų pusių nuo Ukmergės gatvės ir Panevėžio bataliono gatvės į Senvagę. Tokius pačius tunelių fragmentus statybininkai aptiko ir prie Aleksandro paminklo. Pagal statybines medžiagas spėjama, kad jie buvo įrengti XIX–XX amžių sandūroje, bet jų paskirtis taip ir liko istorikų neįvardyta.

Tikėtina, kad po Laisvės aikšte driekėsi vienuolių pijorų statytų pastatų rūsiai. Dar 1790-aisiais vienuoliai dabartinės Klaipėdos gatvės pradžioje pastatė mūrinį kolegijos pastatą. Iki šių dienų išlikę ir švietimo įstaigos bendruomenei žinomi du rūsiai, įrengti po Panevėžio kolegijai priklausančiais Klaipėdos pirmuoju ir trečiuoju numeriu pažymėtais pastatais. Manoma, kad po kolegija gali būti išsiraizgiusių ir daugiau slaptų kelių, po žeme jungusių abu statinius. Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienuoliai miesto centre nepaliko ir daugiau tokių slaptų požeminių takų.

Istorijos mėgėjai kelia versiją, kad tuneliai driekėsi ir po dabartiniu Sausio 13-osios skveru. Neva kažkur ties Pataisos namais prasidėjęs požemis vedė po Nevėžio upe ir jungė centrinę miesto dalį su senosiomis kapinėmis.

Neištyrinėtas Panevėžys

Nors požeminis Panevėžys nėra tyrinėtas, Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sutinka, kad klystame įsivaizduodami, jog Aukštaitijos sostinė pažinta, neįdomi ir neturinti kuo nustebinti. Istorikas net neabejoja, kad bent jau centrinėje miesto dalyje vaikštome virš rūsių, kurie gali būti įrengti dar XVI amžiuje.

„Centrinė dalis sena, 500 metų. Ten stovėję įvairių pastatų, kurių jau nelikę arba ant jų pamatų užstatyti nauji. Kad yra išlikusių užpiltų rūsių, nekyla abejonių“, – teigė A. Astramskas.

Pasak jo, didelė tikimybė, kad paslaptingų rūsių esama visame miesto centre – Laisvės aikštėje ir jos prieigose: Respublikos, Vasario 16-osios, Ukmergės, Kranto gatvėse, Nepriklausomybės aikštėje.

Kai kurie senųjų miesto pastatų rūsiai, manoma, buvo net susisiekiantys ir sudarydavo gana painų labirintą po žeme. Deja, dokumentų, įrodančių jų egzistavimą, nėra išlikę. Seniausi išsaugoti kai kurių Panevėžio statinių, pavyzdžiui, „Kalnapilio“ gamyklos, projektai gana jauni – siekia tik XX amžiaus pradžią.

Spėjama, kad istorinėje miesto dalyje vykdant statybas ir renčiant griozdiškus garažus, į senąjį Panevėžį menantį rūsį buvo patekę statybininkai. Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas sako, kad vis dar netyrinėtas požeminis Panevėžys gali slėpti ir daugiau paslapčių.

Visgi pasakojimus apie tunelius, nutiestus po upe ir jungusius miesto centrą su senąja Panevėžio dalimi – Skaistakalnio parku, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, A. Astramskas vadina tik gražia legenda.

„Netikiu, kad šitų tunelių galėtų būti. Jei buvo statomi tokie masyvūs inžineriniai statiniai, vis tiek būtų išlikę liudijimų apie juos – žmonių pasakojimų, projektavimo ar darbų dokumentų, su jais susijusių įvykių aprašymų. Nieko panašaus neturime“, – įsitikinęs istorikas.

Anot jo, mitų apie tunelius, iškastus net po Nevėžio upe, kilmės šaltinis yra Antrojo pasaulinio karo metais Laisvės a. ir dabartinių Bendruomenių rūmų prieigose įrengtos priešlėktuvinės požeminės slėptuvės – W raidės formos ilgi grioviai. Vietomis jie buvo dengti lentomis, kai kur – cemento perdangomis. Laisvės a. šios slėptuvės užlygintos tuojau po karo, tačiau Bendruomenių rūmų rajone šie grioviai dar bene dešimtmetį buvo atviri, ten landžiodavę vaikai, kol valdžia davė nurodymą ir mažuosius paslapčių mylėtojus masinusius tunelius užpilti.

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• #anga
• #Panevėžys
• #radinys