-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Teatro istorija prasidėjo 1941 m. kovo 15-ąją premjera ‒ Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (rež. Juozas Miltinis).
Panevėžio kraštotyros muziejaus dokumentų rinkinyje saugoma specialiai teatro atidarymui ir pirmajai premjerai išleista programa „Panevėžio valstybinio dramos teatro atidarymas 1941.III.15. Sidabrinis slėnis“.
Leidinyje ne tik užfiksuotas šis įvykis, bet ir atskleista teatro, kaip ideologinio įrankio, svarba sovietų okupacinei valdžiai. Teatro režisieriams visą sovietinės okupacijos periodą dažnai tekdavo laviruoti siekiant įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus, kurie turėjo pereiti dar ir cenzūrą.
Programa buvo didesnė nei įprasta, leidyba rūpinosi pats teatras. Ji išspausdinta Kaune, valstybinėje spaustuvėje „Vilnius“ 3000 egzempliorių tiražu.
Teatro atidarymo ir pirmosios premjeros programa buvo itin ideologizuota. Trečiame puslapyje yra gana dažnas stalininio režimo laikotarpio leidinių atributas – sovietų diktatoriaus Josifo Stalino portretas. Toliau pristatomas pjesės „Sidabrinis slėnis“ autorius, sovietinis dramaturgas, sovietų valdžios propaguojamo vadinamojo socialistinio realizmo literatūroje atstovas Nikolajus Pogodinas (tikroji pavardė Stukalovas), jo biografija ir kūryba.
Režisierius Juozas Miltinis tikėjosi teatrą atidaryti su Ben Džonsono komedija „Sukčiaus testamentas“, tačiau pareikalavus statyti sovietinį kūrinį, kolektyvas pradėjo repetuoti rusų sovietinio rašytojo Jurijaus Germano pjesę „Liaudies sūnus“. Po kurio laiko pasiūlyta „ideologiškai tinkamesnė“ N. Pogodino pjesė „Sidabrinis slėnis“ apie sovietinius pasieniečius, saugančius SSRS sieną prie Mandžiūrijos.
Po teksto, pristatančio dramaturgą, yra Meno reikalų valdybos prie LTSR liaudies komisarų tarybos viršininko Petro Juodelio fotografija. Matyt, jis rašė N. Pogodino biografiją ir kūrybos pristatymą.
Spektaklio „Sidabrinis slėnis“ trečio veiksmo dekoracijos maketas.
Toliau – Meno reikalų valdybos prie LTSR liaudies komisarų tarybos viršininko pavaduotojo Antano Rūko ir teatro direktoriaus Jono Sako fotografijos ir sveikinimo žodžiai, kuriuose atsispindi ir sovietų indoktrinuojamas požiūris į meną: „Laimingi esame šiandien jau galėdami ir savo žemėje kurti socialistinį meną, ieškoti nacionalinės lietuviškos formos išreikšti tam didingam turiniui, kurį diktuoja nemirštamas Markso-Engelso-Lenino-Stalino mokslas“ (p. 8). Toliau publikuojamame teatro kolektyvo pasisakyme pasakojama, kaip trupė susikūrė, apie iškilusias problemas statant pirmąjį spektaklį, užsimenama, kad teatro kolektyvas dar studijuoja aktorinį meną ir „kad šis spektaklis yra daugiau trumpo studijinio darbo rezultatas“ (p. 11). Ir čia neapsieita be ideologinio atspalvio: „Be kita ko, mes džiaugiamės patekę į Tarybų Sąjungos teatrinę sferą, kuri yra išvystyta moksliškiausiais ir metodingiausiais pagrindais. Tad mes palengva ir stengiamės eiti tarybinio teatro pagrindais“ (p. 11). Tikėtina, kad tokį teatro kolektyvo žodį rašė ne aktoriai.
Po kolektyvo pasisakymo įdėti Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto pirmininko Kazio Jonušo ir miesto Vykdomojo komiteto vadovybės sveikinimo žodžiai, kuriuose akcentuota, kad teatras įkurtas tik sovietų valdžios dėka: „Tik dabar, sušvitus Stalino konstitucijos saulei, išsipildė sena panevėžiečių svajonė“ (p. 13).
Teatro dailininkas Liudas Vilimas savo sveikinime užsimena ir apie tai, ko teatrui kuriantis trūko iš techninės pusės: „Šaltis neleido scenos praplatinti – dirbame tokioje, kokia ji yra. Tikėjomės apšvietimo įrengimą gauti Kaune – negavome. Griebėmės tai padaryti savo jėgomis“ (p. 15). Kolektyvo narių mintys, kurių autorius nežinomas, leidinyje skelbtos iš teatro sienlaikraščio. Ir tik leidinio pabaigoje surašyti pirmojo teatro spektaklio vaidmenys, juos atliekantys aktoriai ir techninis teatro personalas.
Nors teatro atidarymo ir pirmosios premjeros leidinys gana ideologizuotas, jis žymi Panevėžio dramos teatro įkūrimą ir kūrybinio kelio pradžią. Perskaitę jį galime suprasti, kokių vidinių pastangų reikėjo režisieriui J. Miltiniui, jo aktoriams, kad susitaikytų su esama padėtimi, su sovietine teatro cenzūra, išliktų ir įgyvendintų savo kūrybinius sumanymus. Jau vėliau, „chruščiovinio atšilimo“ ir Brežnevo stagnacijos laikotarpiu, dėl režisieriaus J. Miltinio spektaklių ir jo mokinių, talentingų aktorių Panevėžio dramos teatras išgarsėjo ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų.
Visą teatro atidarymo ir pirmosios premjeros programą galite peržiūrėti Panevėžio kraštotyros muziejaus svetainės skaitmeninėje bibliotekoje, senųjų leidinių skyriuje.
