-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Aistringa, nuoširdi ir gyva poezijos improvizacija pritraukia nuo tradicinių eilių kiek pavargusius žmones. Panevėžio slemo nugalėtoja Saulė Bartkevičiūtė džiaugiasi pergale ir tuo, kad trofėjus vėl pas saviškius.
Smagu stebėti varžybas, sekti akimis kiekvieną žaidėjų judesį ar sulaikius kvapą laukti, kas dar nutiks – džiaugsmingi šūkčiojimai, plojimai, dūsavimai, švilpimai. Pasirodo, tokios gali būti ir poetų varžytuvės, dar vadinamos slemu. Tai Lietuvoje vis labiau populiarėjantis reiškinys, kai kūrėjai gali laisvai, be jokių ribų parodyti savo poeziją – sleme leidžiame verkti, keiktis, lyriškai skaityti ar rimuoti. Visa tai gali išaugti iki dainuojamosios poezijos ar net repo.
Tai vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, dar vadinamas šiuolaikiniu literatūriniu avangardu.
Šiųmečio Panevėžio slemo nugalėtojai Saulei Bartkevičiūtei teko dalyvauti kone visuose Panevėžio slempoezijos vakaruose. Pernykštį renginį, kuriame laurus nuskynė vilnietis, jai teko praleisti, tad dabar Saulę džiugina ne tik jos pirmoji pergalė, bet ir tai, kad kitokios poezijos trofėjus – panevėžiečių rankose.
Slemas apibūdinamas kaip kūryba be taisyklių. Tačiau S. Bartkevičiūtė pastebi, kad per dvejus metus jos rašymo stilius iš neapibrėžto tapo gana griežtu. Ji kalba trumpai, apsiriboja vos vienos ar dviejų minčių pasakymu per visą kūrinį.
Saulė rašo įvairiausiomis temomis, tačiau nepriklausomai nuo to, jos kūryba visada šiek tiek pasakoja apie ją pačią.
„Man patinka dramatiškos temos, verta kalbėti apie žmogiškąsias ydas, šeimą, Dievą, meilę, pusiausvyrą, gamtą“, – vardija jaunoji kūrėja.
S. Barkevičiūtė neslepia, jog ją, kaip ir kitus rašančius, aplanko mintys ir apie tai, kad savo kūrybą galėtų sudėti į knygą. Bet vis klausianti savęs, ką iš tikrųjų nori pasakyti, ir apskritai ar jau turi ką pasakyti.
Pasak S. Bartkevičiūtės, kurti lengviau apie tai, kas sukelia skausmą arba, atvirkščiai – malonius jausmus. Kitaip tariant, ją įkvepia asmeninės patirtys.
„Geriausias dirgiklis – perskaitytos arba išgirstos frazės, kurios paliečia vidų ir skatina tolesnius apmąstymus. Žodžiai – mano kūrybos kuras“, – sako slemo nugalėtoja.
Saulė domisi ir antika, ir moderniąja literatūra. Mėgstamas jos rašytojas – Johanas Volfgangas Gėtė, gyvenęs ir kūręs aštuonioliktajame amžiuje.
„Mano kūryboje galite atrasti ir Verterį, o klausydamiesi manęs galite išgirsti Faustą“, – šypteli kūrėja.
S. Bartkevičiūtei patinka grožėtis ir tobulinti savo kūrybą. Kiti būtini gyvenimo pilnatvės ingredientai – dialogas su žmogumi, muzika, šokis, literatūra.
„Regis, kol mokiausi Panevėžyje, mano užnugaryje visuomet buvo jei ne vienas, tai kitas genialus mokytojas, puikiai žinantis, kokio žodžio man reikia.“
S. Bartkevičiūtė
S. Bartkevičiūtė sako, jog noras kurti bei dalintis Dievo jai dovanotas ankstyvoje vaikystėje, o sutikti mokytojai padėjo šią dovaną išpakuoti.
Saulė visada buvo nutrūktgalvė svajotoja, nesibodėjo jėgas išbandyti rašydama eiles, dailės, teatro ar dainavimo užsiėmimuose, ilgas valandas leisdavo gamtoje, tad fantazijos jai niekad nestigo.
Po mokyklos baigimo S. Bartkevičiūtė tiksliai žinojo, kad nori studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybą. Tačiau tokia proga būtų pasitaikiusi tik dar po metų laukimo. Todėl ji susikrovusi mantą iškeliavo į Tilburgą, Nyderlandus.
„Visiškai netikėtai Tilburgas tapo ir mano meilės miestu. Po dešimties mėnesių pilnos įspūdžių kelionės grįžau namo į Lietuvą ne viena“, – šypteli Saulė.
Po trylikos metų teatrinės svajonės vaikymosi, šio mėnesio pradžioje S. Barkevičiūtė vėl atvyko į Vilnių, į stojamąjį aktorinio egzaminą. Jis susideda iš trijų turų – vyksta tris dienas, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Stojančiųjų skaičius Saulę tiesiog apstulbino – atsirado net šimtas penkiasdešimt tokių pat svajotojų kaip ji.
Gaila, tačiau jau pirmąją perklausų dieną daugiau nei šimto jaunuolių svajonė buvo sudaužyta, o antros dienos gale ir pati S. Bartkevičiūtė pamatė, kad rezultatų lape prie jos pavardės žodžio „taip“ nėra.
„Tą pačią dieną nugriaudėjo sprogimas Beirute, Libane, kur pas vyresniosios sesers šeimą svečiuojasi mano tėvai. Pralaimėjimo kartėlį kaipmat išsklaidė sveikų šeimyniškių balsai. Neilgai trukus pasaulį išvydo antrasis mano sūnėnas, o ir laiko liūdesiui nepaliko buto remontas“, – šypteli Saulė.
Nors S. Bartkevičiūtė juokauja, jog jos mokyklos baigimo rezultatai gana meniški, ji tikisi įstoti į universitetą. Be atsidavimo teatrui, panevėžietė jaučia polinkį į žurnalistiką ir kultūros politiką, psichologiją ir pedagogiką, tad kūryba, anot jos, niekada neliks nuošalyje. Svarbiausia dabar Saulei atrasti emocinę pusiausvyrą.
Nors jau kurį laiką ji gyvena sostinėje, Panevėžys visada buvo ir bus jos miestas. Čia, Bendruomenių rūmuose, dar pradinėse klasėse Saulė atliko įsimintiną Batuoto katino vaidmenį teatro šventėje „Drąsiau, drambly“. Po dešimties metų tą pačią pilną žiūrovų salę surinko spektaklio premjera „Šokis su likimu“, kuriame mergina įkūnijo patį likimą.
„Regis, kol mokiausi Panevėžyje, mano užnugaryje visuomet buvo jei ne vienas, tai kitas genialus mokytojas, puikiai žinantis, kokio žodžio man reikia“, – šypteli S. Bartkevičiūtė.
